José de Páez (1727-1790). Švč. Jėzaus širdis. Paveikslo fragmentas. Wikipedia iliustracija

Trečiąjį penktadienį po Sekminių minima Švč. Jėzaus Širdies šventė. Pamaldumas Švenčiausiajai Širdžiai – ypatinga pamaldumo Jėzui forma. Švenčiausiosios Širdies pamaldumas – tai pamaldumas garbingajai Jėzaus Kristaus Širdžiai, kuri atspindi ir primena Jėzaus meilę mums, Jo jautrumą ir gerumą. Galime sakyti ir taip – tai pamaldumas Jėzaus Kristaus Meilei, apie kurią primena ir kurią atspindi Jo Širdis. Širdis vaizduojama sužeista, o matoma žaizda primena mums apie nematomą Jo meilės žaizdą.

Tie, kas myli Jėzaus Širdį ir mokosi iš jos mylėti Tėvą ir brolius, su džiaugsmu švenčia liturginę Švč. Jėzaus Širdies iškilmę. Jai švęsti Bažnyčia paskyrė penktadienį po Devintinių oktavos.

Šv. Margarita Marija Alakok. Wikipedia iliustracija

Šią šventę viešai švęsti Lietuvos ir Lenkijos Bažnyčioje 1765 m. specialiu dekretu leido popiežius Klemensas XIII, nors ir iki tol Švč. Jėzaus Širdies kultas jau buvo paplitęs daugelyje kraštų. Šventoji Romos Kongregacija, siųsdama šį dekretą Lietuvos ir Lenkijos vyskupams, pažymi, kad „patenkinant vyskupų prašymus, trokštama suteikti naują spindėjimą čia jau įsigalėjusiam Švč.
Jėzaus Širdies garbinimui. Be to, šiuo Švč. Jėzaus Širdies simboliu norima priminti Dievo meilę, kuri privertė Dievo Sūnų priimti žmogaus prigimtį ir būti klusniam iki mirties, duodant mums pavyzdį, kaip mes turime būti romūs ir nuolankios širdies“. Tad pirmą kartą Švč. Jėzaus Širdies šventė buvo švenčiama praėjus 75 metams nuo Jėzaus Širdies meilės apaštalės šv. Margaritos Marijos Alakok mirties.

Liturginė Švč. Jėzaus Širdies iškilmė visoje Bažnyčioje įvesta 1856 m. popiežiaus Pijaus IX rūpesčiu. Dar po šimto metų, 1956 m. gegužės 15 d., popiežius Pijus XII enciklikoje, skirtoje Švč. Jėzaus Širdies garbinimui, Haurietis Aquas (Semsite vandenį) rašė: „Ši kulto forma, kurios dėka žmogus gali labiau pagarbinti Dievą ir parodyti Jam savo meilę bei uoliau pasišvęsti dieviškos meilės tarnystei, yra tikrai verta pagarbos. Tuo labiau, jeigu turėsime galvoje, kad ją mums pasiūlė ir į ją kviečia pats Atpirkėjas. Būtų nemandagus ir įžeidžiantis dieviškąją Širdį elgesys nekreipti dėmesio į tokią didžią malonę, Jėzaus Kristaus išlietą savo Bažnyčiai“.

Todėl negali būti nė menkiausios abejonės, kad tikintieji, garbindami Švenčiausiąją Atpirkėjo Širdį, tuo pačiu išpildo savo svarbiausiąją pareigą: tarnauti Dievui ir atiduoti save savo Kūrėjui ir Atpirkėjui, bei įvykdo Dievo įsakymą: „Mylėsi Viešpatį savo Dievą visa savo širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis“. 

Kaip buvo daroma Lietuvoje

Lietuvoje šią pamaldumo formą XVIII a. išpopuliarino jėzuitų brolija. Kaip žinome, XVII–XVIII a. Prancūzijoje plito religinis visuomeninis judėjimas jansenizmas, neigiantis valios laisvę ir nepritariantis Katalikų Bažnyčios (ypač jėzuitų) mokymui. 1773 m. uždarius jėzuitų broliją Lietuvoje, pamaldumo praktikos (birželinės pamaldos) imtos švęsti namų aplinkoje.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje maldos apaštalavimas išplito dvasininkų ir aktyvių katalikų inteligentų, besimokančių užsienyje dėka. 1923 m. Lietuvos Katalikų Kongresas Kaune nutarė Jėzaus Širdies Intronizacijos darbą platinti visoje Lietuvoje, Švč. Jėzaus Širdies atvaizdas kabojo jau ne tik Dievo namuose, bet ir daugybėje kaimo trobų. Jonas Bružikas SJ nurodė, kad 1931 m. Lietuvoje buvo apie 30 tūkstančių pasiaukojusių šeimynų, kurių namuose „apsigyveno“ dar vienas garbingasis šeimos narys ir Jo buvimas nuolat budino lietuvių sąžinę.

1934 m. liepos 1 dieną, Pirmojo Lietuvos Eucharistinio Kongreso metu, dalyvaujant tikinčiųjų miniai ir valstybės Vyriausybei, Lietuvos Vyskupai paaukojo mūsų Tėvynę Dieviškajai Jėzaus Širdžiai ir išreiškė jai didžiuosius mūsų katalikiškos tautos troškimus. Praėjus 50-čiai metų, 1984 liepos 1-ą dieną, buvo iškilmingai paminėta šio įvykio sukaktis. Vyskupai ir vyskupijų valdytojai išleido Laišką tikintiesiems, kuriame buvo sakoma: Nors mes ne visi ir ne visada buvome tam pasiaukojimui ištikimi, jis neatšauktas ir neatmestas – jis tebegalioja! O tai reiškia, kad mes visi tebeturime reikšmingų teisių ir pareigų. Taip pat Švč. Jėzaus Širdies šventėje buvo visi pakviesti atnaujinti pasiaukojimą, buvo primintas Intronizacijos tikslas – šeimų ir bendraminčių bendruomenių pasišventimas, taip pat tai, kad mūsų tauta yra geriausios Jėzaus Širdies nuosavybė ir kad Jėzus to nepamiršo. Tik ar nepamiršome to mes?

Kaip yra dabar

Šiandien mūsų žmonės gyvena jau naujomis – laisvės sąlygomis, kurios dar labiau nei kitados reikalauja sąmoningo ryšio su Kristumi ir Bažnyčia. Dabartinis žmogus – kritiškai vertinantis pasaulį ir tai, kas jame vyksta. Tačiau dažnai šis žmogus pasimeta informacijos jūroje, skubėjimas ir bandymas visa aprėpti užteršia protą ir širdį, todėl pro Dievo meilę dažnai jis praeina abejingai, nepažinodamas ar nebenorėdamas pažinti jos turtų. Šiuolaikinio žmogaus širdis dažnai negyvena meilės atmosferoje arba gyvena abejotino pamaldumo formos santykiuose su Dievu. Tai ima griauti jo gyvenimą – suirusi šeima arba gyvenimas antroje santuokoje jau tapę dažnu reiškiniu.

Nors dar galima rasti daugelyje senų kaimo trobų Dievo sostą menančius paveikslus, tačiau apie Intronizacijos esmę tų namų gyventojai seniai pamiršę – ji turėjo būti nuolat atnaujinama pasiaukojimo aktu. Galima net konstatuoti, kad šiandien pamaldumas Švč. Jėzaus Širdžiai gyvas tik artimiausiose Jėzaus draugų sielose, bet jis nustojo plisti plačiai, praeityje tokiu sėkmingu maldos apaštalavimo būdu. Pirmųjų penktadienių praktika daugeliui tikinčiųjų atrodo tik archaiška, nebūtina. Ir tik birželio mėnesiais tikintieji dažniau pakelia akis ir širdis į Švč. Jėzaus Širdį, tačiau to nepakanka šio gilaus pamaldumo pažinimui ir jo teikiamų malonių gavimui.

Kodėl tai turėtų būti atnaujinama

Viena iš priežasčių, kodėl tai turėtų būti atnaujinama yra mūsų tikėjimo paveldo išsaugojimas. Turime branginti visus Katalikų Bažnyčioje sukauptus turtus, tame tarpe kadaise puoselėtas tikėjimo praktikas, padedančias ugdyti žmogui tikėjimą ir meilę Kristui. Naujovės, kurių pastaruoju metu labai pagausėjo Bažnyčioje, glumina dažną tikintį žmogų. Juo labiau, kad dalies tikinčiųjų širdims artimesnės taip ir liko protėvių tikėjimo praktikos.

Kitas dalykas – tampa aktualu atstatyti pusiausvyrą, susijusią su Dievo garbinimu ir primityviai suprasta „draugiška“ meile Dievui. Pavyzdys galėtų būti apie tai, kaip greitai šiandien jaunimas skatinamas pasijusti Jėzaus draugu (LJD šūkis Jus aš draugais vadinu), nes kyla klausimas, ar ne per anksti (ne per jaunam dvasiniam amžiuje) tai daroma ir ar vėliau neatsigrįš prieš jauną žmogų šitoks pernelyg familiarus požiūris į santykį su Kūrėju?

Dar viena pamaldumo atgaivinimo priežastis būtų ta, kad vis daugėjant nelaimingų žmonių, dėl vienų ar kitų priežasčių negalinčių vienytis Komunijoje, praktikavimas šio maldingumo galėtų iš dalies kompensuoti tą nuostolį. Pasakojama, kad Sibiro tremtyje neturėdami galimybės priimti Švč. Sakramento, lietuviai patyrė Kristaus bičiulystę per šį pamaldumą. Nemaža tokių buvo, kurie su savimi į tremtį pasiėmė brangų Jėzaus Širdies paveikslą ir labai sunkiomis sąlygomis vienijosi maldoje su visa Bažnyčia. Dalyvavimas Šventojoje Aukoje mūsų širdį padaro panašią į Jo Širdį, palaiko mūsų jėgas šio gyvenimo kelionėje, žadina ilgėtis amžinojo gyvenimo ir jau dabar vienija su Dangaus Bažnyčia, su Švč. Mergele Marija ir visais šventaisiais – taip rašoma apie Eucharistiją Katekizme. Panašiai ir Švč. Jėzaus Širdies garbinimas keičia tikinčiojo širdį ir ji per Viešpaties pažadus pelni tų pačių malonių turtus. Tuo pačiu šis pamaldumas padeda labiau įsigilinti ir į Eucharistijos prasmę, o šeimos ar bendruomenės būste įrengtas Švč. Širdies sostas tampa tarsi jungtimi su parapijos bažnyčios Tabernakuliu.

Jėzaus pažadai šv. Marijai Margaritai Alakok yra didis paskatinimas ir paguoda mūsų siekiuose, o pasiaukojimas Švč. Jėzaus Širdžiai – galinga apsauga šiame sumaišties pilname pasaulyje. Tai – universalus pamaldumas, tinkantis tiek dvasininkams, tiek ir krikščioniškoms šeimoms, kur auga įvairaus amžiaus krikščionys-katalikai, taip pat ir pavieniams tikintiesiems.

Žmogus sukurtas bendrystei ne tik vienas su kitu, bet ir su savo Kūrėju, tačiau šio santykio atkūrimas puolusiam žmogui visada buvo didelė problema. Šv. Raštas dažnai mini du labai svarbius žmogaus jutimus – klausą ir regą, o Bažnyčios Tradicija šalia Biblijos skaitymo pateikdavo ir vizualųjį Apreiškimo tekstą per ikoną ar paveikslą. Pažinti Švč. Jėzaus Širdies gelmes šiame pamaldume padeda Atvaizdas, todėl mes tikime Intronizacijos, kaip praktikos, atnaujinimo sėkme. Tegul regimu ir neregimu būdu įsikuria Dievas mumyse ir tarp mūsų!

Parengta pagal Tavorankose informaciją