Cathopic.com nuotrauka

1. Laikas tyloje

Šventasis Benediktas rašė „kalbėti ir mokyti yra mokytojo užduotis; mokinys turi stengtis būti tylus ir klausytis.“ Daugybė žmonių nejaukiai jaučiasi tyloje, todėl stengiasi nuolat pripildyti savo aplinką nereikalingų garsų. Išjungti muziką ar radijo laidą automobilyje, apriboti laiką skiriamą televizoriui ar internetui – tokie sprendimai gali padėti aiškiau išgirsti Dievo balsą savo širdyje, taip pat ir labiau susitelkti į tai, ką mums sako artimieji. Be to, gebėjimas suvaldyti liežuvį apsaugo nuo tokių nuodėmių kaip apkalbinėjimas. Išorinė tyla padeda atrasti vidinę tylą, kuri yra tikra pagalba meldžiantis.

Cathopic.com nuotrauka

2. Kasdienė malda

Šv. Benediktas rašė: „Malda turėtų būti trumpa ir tyra, nebent būtų prailginta iš Dievo malonės duodamo įkvėpimo.“ Tai nuraminimas tiems, kurie sunkiai dirba ar turi daug pareigų namuose ir dėl to negali skirti maldai labai daug laiko. Vis dėlto, esame raginami bent trumpai pagarbinti Dievą ryte, pradėdami dienos darbus, ir vakare, eidami ilsėtis. Tam puikiai tinka valandų liturgijos ryto ir vakaro maldos. Kad ir kokį maldos būdą pasirinktumėte, svarbiausia yra mokytis Dievo akivaizdoje būti nuoširdžiam ir nuolankiam. Be to, dienos metu taip pat pasitaiko akimirkų, kai bent trumpam galime kreiptis į Dievą, išreikšdami dėkingumą, pasitikėjimą ar prašydami pagalbos. Galutinis vienuolių (kaip ir visų krikščionių) maldos gyvenimo tikslas – melstis nuolat, to galima po truputį siekti stengiantis mintis apie Dievą nuolat nešiotis širdyje.

EPA nuotrauka

3. Autentiška bendruomenė

Vienuoliai palaiko ir padrąsina brolius, kai šie susiduria su sunkumais ir kartu džiaugiasi geromis akimirkomis. Šv. Benediktas ragino: „Niekas neturi siekti to, kas geriau jam, bet to, kas geriausia kitiems. Savo broliams vienuoliams reikia rodyti tyrą brolišką meilę“. Individualizmo, socialinių medijų ir dirbtinių santykių pasaulyje daugelis žmonių ilgisi gilesnės tarpusavio bendrystės. Dvasinis gyvenimas yra kelionė, į kurią leidžiamės kartu su kitais žmonėmis. Taigi skirti laiko ir energijos santykiams su mus supančiais žmonėmis, parodyti susidomėjimą jų gyvenimais, kalbėtis ne tik paviršutiniškomis temomis, bet ir apie svarbiausius gyvenimo klausimus, kartu melstis, skaityti ir diskutuoti yra svarbi dvasinio augimo dalis.

Cathopic.com nuotrauka

4. Lectio Divina

Senovinė vienuolių praktika – Lectio Divina arba „šventas skaitymas“ – lėtas, pamaldus Šventojo Rašto skaitymas, kurio tikslas yra išgirsti Dievo žodį ir ieškoti ramybės Dievo artume. Dievo žodžio apmąstymas, ypač tuomet kai yra atliekamas susikaupus ir pamaldžiai, yra didelė pagalba kasdienybėje ir maldos gyvenime. Dievo žodžio skaitymui laiko galite skirti kasdien – bent po penkiolika minučių.

Barry Bibbs/Unsplash nuotrauka

5. Nuolankumas

Daugybėje šv. Benedikto regulos vietų pabrėžiama, koks svarbus yra nuolankumas – jis lyginamas su dvylikos laiptelių kopėčiomis, kuriomis turi lipti vienuolis. Pirmasis laiptelis yra dievobaimingumas – aiškus suvokimas, kad žmogus nėra Dievas ir yra dėl to yra nuo Jo priklausomas. Nuolankumas yra asmenybės bruožas, įgūdis (kalbant senoviškiau – dorybė), kurį reikia kantriai ugdyti. Jis reiškia gebėjimą išlikti paprastu, ramiu, sakyti tiesą, tiek meldžiantis, tiek darbe, tiek kasdieniuose reikaluose. Būti nuolankiu taip pat reiškia būti dėkingu už visas dovanas, kurias gauname iš Dievo.

Parengta pagal catholicgentelman.net