Sofija. Gintarės Žemaitaitienės nuotrauka.

Atrodo, Bulgarija kažkur tolokai, populiari tik vasarą tarp poilsiautojų ir tai tik po Turkijos. Bet iš tikrųjų mūsų šalys turi daugiau panašumų nei skirtumų. O skirtumai tik sustiprino džiaugsmą, kaip sėkmingai mes pažengėme į priekį. Noriu jus pakviesti pažvelgti į nekurortinę Bulgarijos pusę. Pati tokią galimybę turėjau išvykusi į jaunimo mainus. Kartu su dalyviais iš Kroatijos, Serbijos, Rumunijos, Kipro, Vengrijos bei Bulgarijos dalyvavau jaunimo mainuose. Ugdėme savo kūrybiškumą, ieškojome kultūrinių panašumų ir skirtumų, mokėmės dirbti skirtingų kultūrų komandose. Ir tiesiog mėgavomės vieni kitų draugija ir supančia gamta.

„Bulgarija – ji gali vėluoti, būti kiek netvarkinga, jūs ne visada ją suprasite, tačiau ji graži, šilta ir svetinga“ – ši savikritiška šalies esmę atspindinti ir patiems bulgarams labai artima citata nuskamba 2018 m. pirmininkavimo Europos Sąjungai vaizdo prisistatyme. Būtinai jį pažiūrėkite, prieš skaitydami šį tekstą. Panašu, kad jis, kaip ir Bulgarijos pirmininkavimas bei šio vaizdo įrašo pasirodymą lydėjęs nedidelis skandalas, nebuvo smarkiai aprašomi Lietuvos žiniasklaidoje.

Sofija. Gintarės Žemaitaitienės nuotrauka.

Mitai ir tiesos apie Bulgariją

Pirmosios pora valandų sekmadienį skirtos pasivaikščioti po sostinę Sofiją. Viešbutyje gaunu kuklų pieštinį žemėlapį, kuris orientuotis mieste nepadeda. Bet pasilieku jį savo kitų nelabai vykusių žemėlapių kolekcijai. Tiesa, vėliau, turėdama daugiau laiko, paskaitinėju antrą pusę ir randu naudingų patarimų. Pavyzdžiui, trumpą žodynėlį. Pamokymus apie „taip“ ir „ne“ rodymą skirtingais, nei mums įprasta, galvos gestais (sakydami „taip“, bulgarai sukioja galvą iš kairės į dešinę). Taip pat apie blusėtus nepavojingus laukinius šunis ir pavojus gulinėti jų įprastose pievutėse.

Važiuojant į Bulgariją daug kas (į)spėjo, kad tai – romų šalis. Neteko jų daug matyti. Vėliau lankytame kalnų kurorte matėme aukščiausios kastos, turtingiausių romų, su šeimomis poilsiaujančių tame pačiame viešbutyje. Jų būtinas atributas – įspūdingo storio auksinė grandinė ant kaklo ir kuo šviesesnių plaukų žmonos, už kurias mokamas didžiulis kraitis.

Sofija. Gintarės Žemaitaitienės nuotrauka.

Ta proga mūsų mokymų koordinatorė papasakojo ir apie verslus, iš kurių susikraunamas kapitalas (prostitucija, ginklai...). Apskritai romai čia atsirado sovietmečiu Čaušesku ir Tito pasidalinus „problemą“ – dalį romų perkėlus iš Rumunijos. Šiuo metu tarp Rumunijos, Graikijos ir Bulgarijos būtent pastarojoje jų mažiausias procentas. O jų veikla – savotiški visuomenės sanitarai: rūšiuoja bulgarų išmestas šiukšles, dirba prižiūrėtojais, statybininkais, sodininkais. Užsiima kitomis veiklomis, iš kurių užsidirbti Bulgarijoje vietiniai nesugeba, todėl vyksta į Vakarų Europą. O čia jų vietas užima romai.

Pirmieji žingsniai Sofijoje

Bulgarijos sostinė – Sofija. Jos pavadinimas kildinamas ne iš moteriško vardo ar kokios istorinės asmenybės, o vienos seniausių Sofijos bažnyčių pavadinimo – skirtingai nei manė patys nesusipratę valdininkai, jubiliejaus metu padovanoję miestui pusnuogės auksinės gražuolės skulptūrą. Gražuolė liko ir dabar pateikia temą gidų pasakojimams.

Sofija. Gintarės Žemaitaitienės nuotrauka.

Prieš 2000 metų išsidėsčiusi Vitošos kalno papėdėje, sostinės architektūra turi graikų, romėnų, otomanų ir sovietų ženklų. Kartais ir randų. Gerai tai iliustruoja Šv. Savaitės aikštės situacija. Aikštė buvo uždengta ir pamiršta. Tik 2015 m. nuspręsta detaliau paanalizuoti, kas slepiasi po betono sluoksniu. Pradėti tyrinėjimai atskleidė daug naujų, netikėtų atradimų apie miestą, jo planavimą, gausiai padovanojo antikos laikų archeologinių radinių. Toliau vystomi planai, vyksta konkursas, kaip šią vietą pritaikyti visuomenės poreikiams.

Antikinio Serdikos miesto mūrų likučių, akmeninių plokščių, skulptūrų galima netikėtai užtikti ir požeminėje perėjoje, ir pakeliui į metro stotelę tokiu pačiu pavadinimu. Netikėtai jas atradau ir aš: apsidairiusi gatvėje, nepamačiusi perėjos ir pasiryžusi dėl fontano kitapus gatvės lįsti į požeminę perėją, radau visai kitą nuostabų antikinį pasaulį.

Dar vienas pastebėjimas apie centrą – jis kiek palankesnis turistui. Atsiranda dvikalbių lentelių su objektais, turizmo žemėlapių ištraukų ir maršrutų krypčių. Tačiau atokesnėse gatvėse, ypač stotyje, tikrai praverčia mokėti kirilicą. Be jos – sunku suprasti, kas rašoma.

Turbūt labiausiai man į akis kritęs Sofijos ypatumas – cerkvių ir bažnyčių gausa. Sakysite, kad kažkas bendro tarp Vilniaus ir Sofijos. Galbūt tik skaičiumi. Konfesijos ir architektūra tikrai skiriasi. Porą valandų vaikščiojau sekmadienio rytą. Bene dešimtyje mano aplankytų bažnyčių vyko Mišios. Dalyvių buvo mažiau nei turistų.

Labiausiai norisi paminėti tris. Šv. Georgijaus bažnyčią užtikau visai netyčia. Ji slepiasi vidiniame prezidentūros kieme. Tai IV a. romėnų statytas pastatas, kurį puošia XII–XIV a. freskos. Kaip ir Šv. Sofijos bažnyčia iš to paties IV a.

Įspūdinga išore, vidumi ir istorija Šv. A. Nevskio Bulgarijos stačiatikių katedra. Tai XIX a. naujojo bizantinio stiliaus šedevras, trečia didžiausia ortodoksų bažnyčia Rytų Europoje. Ir Bulgarijos patriarcho buveinė. Pastatyta XIX a. paminėti rusų indėlį išlaisvinant Bulgariją iš otomanų jungo. Įspūdinga, iš tolo traukianti akį ne tik auksiniais kupolais, bet ir savo dydžiu. Viduje – išpuošta tamsiomis, religinio gyvenimo scenas pasakojančiomis freskomis, skendinti tyloje, plonų žvakelių šviesoje. Į ją man norėjosi dar grįžti ir paskutinę kelionės dieną.

Sofija. Gintarės Žemaitaitienės nuotrauka.

Dar viena ypatinga vieta – Serdikos metro stotelės prieigose. Pastarąją galima būtų prilyginti Vilniaus Žaliojo tilto transporto žiedui. Serdikoje kertasi dvi svarbios metro linijos. O jos prieigose – Šv. Petkos, XI a Bulgarijos šventojo mažutėlė bažnyčia. Keliaudami pro šoną prie jos stabteli ir bent persižegnoja religingesnieji bulgarai.

Keliai veda į kalnus

Pasivaikščiojimams laiko nedaug, nes skubu vykti į žiemos metu populiarų Bansko kurortą. Kelionė – 160 km į šalies gilumą, tolyn nuo jūros, 3 val. kelio patogiu autobusu aukštyn į kalnus. Autobuse tenka sėdėti griežtai bilietuose nurodytose vietose, o bagažas apklijuojamas numeriukais, kad lengviau identifikuotų savininką. Banske įsikuriame puikiame viešbutyje beveik kilometro aukštyje, Pirėno kalno papėdėje. Būtent jo vaizdas, vis kitoks kas rytą ir kas vakarą, džiugina mane ir mano kambario draugę rumunę.

Bansko. Gintarės Žemaitaitienės nuotrauka.

Senamiestyje – specifinės architektūros ir dekoro namai, dailės galerija, keli muziejai bei Švč. Trejybės bažnyčia. Kai kurios kavinės ir suvenyrų parduotuvės pačioje miesto širdyje veikia net ir sekmadienį iki 20–21 val. O namų duris, sienas bei vartus bulgarai nukabinėję kelių mėnesių senumo ar naujais skelbimais apie mirusius gyventojus.

Mūsų gyvenamoje naujesnėje Bansko dalyje – taip pat tipinė vieną su kitu pastatus jungianti architektūra. Daug parduotuvių. Tik smulkmena – praktiškai viskas miega vasaros miegu. Ištirpus sniegui ir pasibaigus slidinėjimo sezonui, smarkiai sumažėja ir verslo apimtys. Teliko neišmontuoti kalėdiniai miesteliai, nenupuoštos Kalėdų eglutės.

Bansko. Gintarės Žemaitaitienės nuotrauka.

Pasivaikščioti tinka puiki vieta palei kalnų upę, kuri nuostabi, bet visiškai nesutvarkyta infrastruktūra. Nors pakrantę puošia ES pinigų panaudojimą žyminti lenta, tačiau tėra pora ežerėlių, prie kurių neveda nei takai, nei rodyklės. Prie vieno yra bent kavinė su užtvanka. Ir, deja, šiukšlynu kitame krante. Prie kito keliaujame grožėtis saulėlydžiais kalnų fone. Pakeliui galima sutikti avių bandų bei pakalbinti žirgus, matyti pirmyn ir atgal senais automobiliais zujančių ūkininkų.

Didžiausia atrakcija tampa specialiu sutarimu mums pusdieniui suorganizuotas pakilimas ir nusileidimas keltuvo kabinomis į kalnus. Vasarą tai taip pat galima būtų daryti ratuotam arba pėsčiomis: pakilus į kalnus yra priebėgos be patogumų, kuriose galima pernakvoti norint pasiekti Vihreno viršūnę 2,914 m aukštyje. Tačiau mes tam nei pasiruošę, nei turime laiko.

Bansko. Gintarės Žemaitaitienės nuotrauka.

Vieni lieka netoliese ir mėgaujasi pavasariu kalnuose – sniego likučiais, krokų ir kitų dar neseniai Lietuvoje darželiuose žydėjusių gėlių žiedais. Kita nedidelė grupė nusprendžia upės vaga ir sparčiu ritmu pasiekti storiausią šių kalnų pušį netoli Banderitso 1810 m aukštyje. Tai tampa įspūdinga kelione per dar apsnigtą slėnį, nors jau esame apsirengę vasariškai. Mėgaujamės gėlėmis, miško kvapu, kriokliais ir kalnų upės ošimu. Pats medis jau nėra taip ir svarbu, kai prapleti savo supratimą apie fizines galimybes, grožiesi gamta ir mėgaujiesi procesu.

Bansko. Gintarės Žemaitaitienės nuotrauka.

Kokie gi tie bulgarai?

Oro uoste mane pasitinka paslaugus viešbučio darbuotojas, kuris ir paveža lagaminą, ir mielai pakeliui ima pasakoti apie miestą bei jo objektus. Tiesa, pradžioje jį užkalbinu rusiškai, bet visas pokalbis vyksta angliškai. Taip pat baigiasi ir mano kitos dienos bandymai kalbinti rusiškai – matau, kad vyresnieji supranta, bet nieko neatsako. O taksistas dėl rusų kalbos dar ir palaukia, kol pati į bagažinę įsikelsiu savo lagaminą. Beje, taksi tikrai nebrangus ir patogus sprendimas Sofijoje, jei, pavyzdžiui, maršrutu autobusų stotis–oro uostas nenorite su dviem persėdimais laiptais tempti savo lagamino. 7–8 eurai – ir jūs patogiai atvykstate.

Bulgarijos gamta. Gintarės Žemaitaitienės nuotrauka.

Taigi, pirma pasitaikiusia proga klausiu bulgarų, kas čia darosi su ta rusų kalba. Kirilica rašyti užrašai puošia gatvių rodykles, o rusiškai niekas nenori bendrauti. Ir gaunu paaiškinimą, kad Bulgarijos orientacija provakarietiška, rusų kalba suprantama vyresniesiems iš senesnių laikų, o štai jaunoji karta mokosi, žiūri ir klauso visko tik anglų kalba.

Kitų Balkanų šalių kontekste bulgarai daug ramesni, tylesni. Jei ne pinigų trūkumas, negatyvus nusiteikimas ir nuolatinis lyginimasis su Vakarų Europa, vieno bulgaro žodžiais tariant, būtų ne tokie jau ir skirtingi nuo kitos Europos dalies. Save apibūdina kaip konservatyvius ir neatvirus naujovėms. Pavyzdžiui, būti veganu ar vegetaru bent jau dabar yra sunkiai suprantama. Tiesa, maistas Bulgarijoje tikrai nuostabus, ir pasirinkimas tiek vegetarams, tiek veganams didelis.

Bulgarijos gamta. Gintarės Žemaitaitienės nuotrauka.

Ragavome daugybę skirtingų skanėstų. Virtuvėje susijungia mums netolimos slaviškos gaminimo tradicijos ir kiek egzotiškesnės – turkiškos, pavyzdžiui, saldumynuose. Tik įspėju, pamatę baltą varškinį sūrį jokiu būdu nesakykite, kad turime tokį ir Lietuvoje. Tuoj pat būsite pataisyti, kad sūrio gamybai naudojama ypatinga, tik Bulgarijoje gyvenanti ir išgyvenanti bakterija. Taigi sūris toks ypatingas tik čia. Mūsų kultūrinio renginio metu pavaišinti agurkais su medumi tiek bulgarai, tiek kitų šalių dalyviai visas dešimt dienų negalėjo pamiršti: buvo šokiruoti tokio deserto! O mes kiekvieną rytą turėjome galimybę skanauti medaus iš paties korio.

Bulgarijos gamta. Gintarės Žemaitaitienės nuotrauka.

Kitas kalbintas kolega pabrėžė, kad nei jis, nei jo aplinkos žmonės nėra religingi. Tiki į Dievą, tačiau neina į bažnyčią. Kas labai kertasi su Sofijos religinių įstaigų gausa. Bet atitinka mano pastebėjimą apie pustuštes bažnyčias sekmadienio rytą. Tarp jaunimo tai net šiek tiek pašiepiama.

Bulgarai – pilietiškai menkai aktyvūs: rinkimai sulaukia žemo aktyvumo, nekovojama už savo teises. Net ir jaunimo aktyvumas rinkimuose nėra aukšto lygio. Bet jie didžiuojasi savo istoriniais vardais, gražiomis moterimis ir puikia derme tarp Rytų atlapaširdiškumo, Pietų garsumo ir judrumo charakteryje.

Su kitu kolega lygindami posakius ir žodžius, randame daug lingvistinių panašumų. Štai užsispyrėlė Bulgarijoje būtų ne tik vadinama ožka, bet dar turėtų ir personažo vardą. Ir toks pokalbis padeda mums nusišypsoti ir pasidžiaugti. Iš skirtingų Europos kampų, su skirtingomis kalbomis, kultūrų poveikiais, bet artimi, panašūs, suprantami vieni kitiems.

Pabaigai norisi pabrėžti labai į akį kritusią bulgarų meilę tautiniams šokiams ir kostiumams. Ir tai ne tik per šventes, renginius ar pristatymus. Daug metų su bulgarais bendradarbiaujantis mūsų mokymų koordinatorius iš organizacijos Tavo Europa pasidalino savo nustebimu. Šokiai tinka bet kokia proga: kelionėje, išvykoje – bulgarai tiesiog stoja ir šoka būtent liaudies šokius ir dainuoja. Jei tautinio kostiumo elementai ir šokiai taptų mūsų mokyklinės programos istorijos ar pilietiškumo kurso dalimi, galbūt ir mes kitą kartą drąsiau juos mokytume savo šokių?