Kun. Robertas Urbonavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Raseinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios vikaras kunigas ir poetas Robertas Urbonavičius pažymėjo, jog yra labai plona linija tarp žmonių vedimo prie Kristaus ir vedimo prie savęs. Skelbti reikia ne save, ne savo išmintį, rodyti ne į save, neprivatizuoti Dievo malonės... Taip pat širdin įsirašyti šv. Jono Krikštytojo mintį: „Jam lemta augti, o man mažėti.“

„Kasdien esu šiek tiek kitoks, nei buvau vakar“

Mąslus žvilgsnis, susikaupęs veidas – viskas rodė, jog į Raseinių parapijos namus susirinkusiems mokiniams širdin krinta kun. Roberto Urbonavičiaus tariami žodžiai: „Tikiu, kad Viešpats kiekvienam į širdį įrašo jo pašaukimą, kuriame būtų laimingas ir atliktų savo misiją šioje žemėje. Tikiu, kad viskas veda to pašaukimo atpažinimo ir priėmimo link. Dievas neapgauna...“ Toliau žingsniuojant pašaukimo ir pažinimo tematikos keliu, staiga įsivyraudavo visiška tyla. Vaikams tarsi sušvisdavo mintis, gal iš tikrųjų kalbėdamas kun. Robertas prieš akis mato Tą, kuriam sako: „Tikiu, kad paženklinai mane kunigystės antspaudu dar man negimus. Nebuvo Tau kliūtis ir mano sveikata ar nepasitikėjimas Tavimi ir savimi. Buvai kantrus su manimi ir auginai mane. Siuntei man žmones, per kuriuos buvau kreipiamas teisingu keliu. Be jų nebūčiau tuo, kas esu. Įskiepijai į mano širdį meilę Tavo Motinai, žinodamas, kad kas „myli Gimdytoją, myli ir iš Jos Gimusįjį“ (plg. 1 Jn 5, 1).

Netradicinėje tikybos pamokoje „Žmogus ieško Dievo“ Raseinių technologijos ir verslo mokyklos antro kurso mokiniai kun. Robertą taip pat užvertė klausimais apie pašaukimą, savęs pažinimą, tikrųjų vertybių prasmę. Jaunuoliams jis prisipažino, kad neturėjo plano būti kunigu“, nepatarnaudavo Mišioms ar kitaip aktyviai nedalyvavo Kaune esančios parapijos gyvenime. „Katalikybę atradau gal 13 metų, ir tai nebuvo atsivertimas ar kažkas panašaus, greičiau man buvo gera bažnyčioj ir ilgainiui katalikybę priėmiau kaip mano gyvenimo prasmės išpildymą. Tačiau nesiejau savo ateities su kunigyste. Studijavau menotyrą – įgijau bakalauro ir magistro laipsnius. Kunigystėn paskatino keletas keistų sutapimų ir išgyventa mistinė patirtis, po kurios supratau, kad turiu rinktis arba–arba. Kiekviena diena yra nauja istorija ir naujas kelionės etapas. Kasdien esu šiek tiek kitoks, nei buvau vakar“, – apie tikėjimo ieškojimus ir atradimus paprastose gyvenimiškose situacijose kalbėjo kun. Robertas. Pamokęs, kaip neapsigauti ir nepasiklysti šiuolaikiniame technologijų pasaulyje, antrakursiams linkėjo didžiuotis savo pasirinkta profesija, drąsiai siekti savo tikslų ir neprarasti tikėjimo Dievu. O atsisveikindamas prisipažino, jog maldoje Viešpaties prašo: „Leisk kasdien atsiliepti į Tavo kvietimą.“

Kun. Valdas Šidlauskas, kun. Robertas Urbonavičius, arkivysk. Sigitas Tamkevičius, kun. Nerijus Pipiras aukoja šv. Mišias Kauno arkikatedroje. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Ką matai manyje tokio, ko aš nematau savyje?“

Pasak Roberto Urbonavičiaus, skonėtis dieviškaisiais mokslais jis atėjo į neišdildomą žymę palikusią Kauno kunigų seminariją: „Tas uždaras pasaulis, kartais primenantis savotišką getą, kartu yra brangios malonės vieta. Nes čia esi brandinamas kunigystei. Brandinamas per kančią. Valomas Dievo, kuris yra visa ryjanti ugnis. Išbandomas kasdienybės rutina. Kartu tai didelio džiaugsmo laikas. Laikas kartu su broliais, su kuriais lieka ryšys, tvirtesnis už plieną.“

Seminarijoje, be kita ko, sužėrėjo ir kita Roberto dieviškoji kibirkštis – literatūrinė saviraiška. Artima bičiulystė su bendraminčiu Nerijumi Pipiru, kitais studijų ir kūrybos broliais Lietuvai padovanojo Kauno kunigų seminarijos auklėtinių kūrybos almanachą „Duc In Altum“(„Irkis į gilumą“ arba „Kilk į aukštumas“). Tai eilėraščių, esė, apsakymų rinktinė. Saviti autorių prisistatymai – trumpų autobiografijų štrichai, svarstymai apie Dievą ir žmogų. Apie save. Roberto Urbonavičiaus „Apreiškime Zacharijui“ kunigo Zacharijo dvejonės – prašymas, neturint vilties būti išgirstam, nors Dievas angelo lūpomis klausia:

Kam tad prašei,
Nors nesitikėjai gausiąs?
Maldavai,
Nors nemanei būsiąs išklausytas?
Kam tiek metų laukei
Nelaukdamas?
Vyleisi –
Neturėdamas vilties?

Tikėjimas neatsiejamas nuo slėpinio ir nuostabos. Ir noro pažinti save, kai pats sau esi slėpinys, kai klausiama Aukščiausiojo: „Ką matai manyje tokio, ko aš nematau savyje?“

Prieš ketverius metus dienos šviesą išvydo dviejų kunigų dviejų pavadinimų poezijos knyga. Kunigo Nerijaus Pipiro posmai pavadinti „Tarp laikrodžio rodyklių, o kunigo Roberto Urbonavičiaus – „Ad libitum“ (Kas yra paraštėse). Knygelės pradžioje jis aiškina: „Bažnytinėje terminologijoje pasakymas ad libitum reiškia, kad tai, kas siūloma, nėra privaloma (laisvai pasirenkama). Taip ir gimė ši poetinė proza ar prozinė poezija, prisišliejusi prie bendrakeleivio kunigystėje Nerijaus Pipiro mintijimo. Taip kviečiami į ją reaguoti ir skaitytojai – ad libitum.

Visų kūrinių – „Teresėms iš dangaus“, „Didžiajai“ ir „Mažajai“, „Editai Kryžiaus – septynios buveinės“, „Motinai“, „Post Scriptum To / Jo Motina“, „Iš...“, „Aš miegojau, bet mano širdis budėjo“ – išnašose paaiškinama terminija, sudėlioti aprašomų šventųjų dvasiniai akcentai, išryškinti posmų atsiradimo motyvai. Antai: antrasis nukryžiuotasis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 39–43). Kunigas poetas R. Urbonavičius eilėraštyje „Iš...“ rašo:

iš nuotrupų pažįstamas
barokiniuos fragmentuos
iš brevijoriaus  psalmių
pirmadienio naktinės...
iš zakristijos aido
– lenkiamės kryžiui...
iš altoriaus puotos
– ite Missa est...
iš kančios
iš buvimo drauge
iš klaustukų
iš atsakymo – ne.

Raseinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Atraskraseinius.lt nuotrauka

„Šis laikas yra meilės laikas“

Raseiniai – trečioji kun. Roberto Urbonavičiaus tarnystės vieta. Anksčiau vikaravęs Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje čia pakeitė kartu su juo kunigystės šventimus gavusį, dabar į Ukmergę paskirtą kun. Valdą Šidlauską. Paprašytas apibūdinti savo tarnystę, kun. Robertas tarė: „Vikaro pašaukimas yra būti su žmonėmis – parapijiečiais, už juos melstis ir svarbiausia – mylėti. Šis laikas yra meilės laikas. Daugybė žmonių yra pavargę nuo gyvenimo, kurį turi gyventi. Nuo skubėjimo, nuo nepagarbos ir neišklausymo. Nereikia didelių teologijų. Pradžiai užtenka palabinti ir būtinai pajuokauti, – geras humoras visada atveria visas duris. Viešpaties pažadas duoti brolių, seserų, tėvų ir motinų – išsipildo su kaupu. Bažnyčia yra šeima. Parapija yra šeima. Bendruomenė yra šeima. Svarbu, kad žmonės matytų kunigą savo tarpe. Ypač maldos grupelėse. Pasibaigė statybų laikai, – dabar metas kurti gyvąją bendruomenę. Būti ne virš žmonių, bet tarp jų. Žmogiškai normalu, kad tikintieji prisiriša, tačiau visada reikia budėti, kad tas prisirišimas netaptų stabmeldyste, dar baisiau, kad kunigas neimtų slapta trokšti šitokio garbinimo, kuris pirmiausia sugadina jo paties sielą, o paskui, tų, kurie nesveikai prisiriša. Neatsitiktinai senojoje Romos rito liturgijoje, kunigas Mišias aukoja ad orientem (į tabernakulį), atsukdamas žmonėms nugarą, tarsi taip sakydamas: „Aš kaip asmuo nesu svarbus, žvelk į tą, į kurį ir aš žvelgiu – į Viešpatį.“

Vienatvė... Šaltas žodis, bet neretai skriejantis dvasininko pusėn. Kun. Robertas sako, kad ji visada šalia: „Kartais kaip saugus prieglobstis nuo pasaulio triukšmo ir darbų gausos, o kartais kaip išbandymas ir gundymas, ateinantis su neviltimi, tuštuma, beprasmybe. Viskas yra malonė. Sunkiausia, kai regi uždaras širdis, kurioms reikia tik paslaugos (laidotuvės, krikštynos, „keturnedėlis“), bet ne Kristaus. Kai regi savo uždarą širdį, kuri irgi trokšta visko, tik ne Kristaus...“ Ar tik ne tokia pajauta padiktavo šį kunigo poeto Roberto Urbonavičiaus sukurtą posmą?

Niekuomet nebuvai man toks gražus, mano Kristau, kaip brolių žaizdose, maldaudamas švelnumo ir užuojautos.

Niekuomet nebuvai man toks galingas, o mano Kristau, kaip brolių menkume, ragindamas nusilenkti meilei.

Niekuomet nebuvai man toks tikras, o mano Kristau, kaip brolių abejonėse, skambėjusiose lyg neišdildomas CREDO.

Niekuomet nebuvai man, o mano Kristau, nebuvai, kol Atsimainymą patyriau broliuose.