Evgenios Levin nuotrauka

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Knygos vertė slypi jos turinyje. Nors bukinistas jos vertę įžvelgtų leidimo metuose. Man asmeniškai vertinga knyga, kuri verčia susimąstyti, sužadina kūrybines idėjas arba padeda įgyti papildomų žinių. Socialiniai tinklai suteikia daugybę informacijos, tačiau knyga, verčiant lapus, leidžia pajungti visus pojūčius – net uoslę ir lytėjimą. Dažnai pastebiu, kad naujas knygas žmonės uodžia – kai ji dar kvepia spaustuvės dažais. Knyga dar suteikia betarpišką kontaktą su autoriumi – skaitai jo mintis ir net gali sutikti kokiame nors knygos pristatyme, o pro socialinio tinklo influencerį praeini net nestabtelėjęs.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Perskaityti rekomenduočiau kokią nors naujesnę knygą, kad ir tą, kurią skaitau dabar: Krzysztofo Zanussio „Gyvenimo strategijos, arba kaip suvalgyti sausainį ir jį turėti“. Lenkų kino legendos, režisieriaus biografinė knyga, kurioje jis atskleidžia savo gyvenimą per parašytus kino scenarijus ir perpina visą knygą apmąstymais apie pačius įvairiausius pasaulio ir žmogaus gyvenimo reiškinius: postmodernizmą, meilę, mirtį ir t. t.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Prancūziškose komedijose teko matyti, kaip stora enciklopedija arba telefonų knyga naudojama kaip tardymo įrankis. Vis dėlto man neteko nieko panašaus matyti gyvenime. Tačiau teko padaryti stalą, paremtą knygomis, teko knygą panaudoti kaip slėptuvę dokumentams (kai buvau už Lietuvos ribų) ir pan.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Skaitmeninės knygos – tik dar viena knygos gyvenimo forma. Tačiau man jos ne konkurentės, o papildoma galimybė greitai surinkti reikalingą dalykinę informaciją. Grožinę literatūrą mėgstu skaityti laikydamas rankose knygą, o štai poeziją mielai skaitau skaitmeniniu pavidalu.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Skyrėsi kartų galimybės skaityti gerą literatūrą. Prieiga prie šiuolaikinės literatūros tuo politinės prievartos laikotarpiu buvo itin ribota. Jau nekalbant apie cenzūrą. Tuometinio gyvenimo aplinkybės lėmė, kad kitakalbė literatūra pirmiausia buvo rusų kalba. Todėl teko susipažinti su ta literatūra, kurią skaitydavau tik originalo kalba: Leonido Andrejevo „Judas Iskariotas“ ar Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. O kalbant apie kartos ryšį su knyga, tai jis buvo ypatingas, epochų sandūroje pergyventas knyginis bumas – kiekvieną išleidžiamą ar perleidžiamą knygą 1988–1991 metais norėta turėti asmeniškai.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Neskolinčiau knygos su autorių dedikacijomis. Tokias knygas vertinu dėl ypatingo santykio su autoriais – dedikacijos tampa vertinga asmeninėje bibliotekoje laikomos knygos dalimi.

Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?
Istorinis romaniukas su detektyvinėmis užuominomis ir komedijiniais atributais ko gero išeitų.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Autorių neskirstau pagal šalis. Skaitau ir norvegų, ir japonų, ir amerikiečių, ir rusų, ir dar kokių nors autorių knygas. Svarbiausia – žanras ir turinys. Mėgstu detektyvus, istorinius kriminalinius romanus. Neatsisakau ir geresnės knygos iš fantastinės literatūros žanro. Retsykiais užneša ir į filosofinę literatūrą, kai persisotinu dalykine istorine literatūra.

Jeigu pats rašytumėt, apie ką būtų knyga?
Kad ir ką berašyčiau – vis tiek išeitų Lietuvos istorijai skirta knyga. Norėtųsi išeiti iš šio savo paties susikurto standarto ir brūkštelti kokį politinį romaną. Bet paliksime tai ateičiai.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Ką tik perskaičiau Boriso Akunino retro detektyvą „Juodasis miestas“ (2012) ir skaitau Krzysztofo Zanussio „Gyvenimo strategijos, arba kaip suvalgyti sausainį ir jį turėti“ (2018). Laiko skaitymui kartais visai nėra, kartais – perteklius. Tačiau per metus pavyksta perskaityti keliolika knygų. Retsykiais kadaise perskaitytą knygą atsiverčiu ir antrą kartą.