familylifecanada.com nuotrauka

Dar viena mėgėjiška variacija sekant nuostabiais C. S. Lewiso „Kipšo laiškais“.

Mielas Nelabuk!

Štai pavarčiau tavo laiškus ir radau juose daug klausimų apie kasdienį mūsų darbą. Pradėkim gal nuo tavo pavaldinio Kietakanopio, rimtai vargstančiam su vienu savo globotiniu. Jo globojamas vyras palikęs mums palankų pasaulietiškos karjeros kelią ir dabar tvirtai einąs savo žmonos (mums beviltiškai atsparios, nuoseklios katalikės, ramios, kuklios, besiaukojančios ir meile visiems trykštančios moters) pėdomis. Lankąs bažnyčią, esąs pamaldus, besirūpinąs vargšais, tylus, dėmesingas, nusižeminęs, paslaugus ir pan. Kietakanopis išbandęs visas būtinas kontrpriemones, bet nieko nepasiekęs. Todėl ir kreipėsi pagalbos į savo viršininką (t. y. tave).

Ką tau atsakyti? Iš atpasakotos situacijos negaliu tiksliai spręsti apie ano globotinio elgseną. Tačiau įvykis gana tipiškas, esu daug tokių patyręs. Be to, nepatingėjau apie jūsų globotinį mūsų kanceliarijos kompiuteriuose panaršyti. Todėl mano atsakymas yra ganėtinai patikimas, paremtas faktais, ne tik spėlionėmis.

Pirmiausia noriu pasakyti, kad šioje situacijoje anaiptol neįžvelgiu tragedijos, nieko dar neprarasta. O gal ir dar geriau. Juk žinai tokį pasaulietišką posakį: „Gerais norais kelias į pragarą grįstas.“ Todėl negarantuoju, bet sakau, kad tikėtina, jog tas Kietakanopio globotinis laikui bėgant atsidurs pas mus. Ir tik tada jam paaiškės jo paklydimai. O tokių kaip jis pas mus apačioje nemažai – galės lankyti jų klubą.

Prieš pradėdamas aiškinti, vis dėlto turiu pasakyti, kad gyvenimas tau teikia ironišką pamoką – klausi patarimo to, kurį anais laikais pats apskundei mūsų Kanceliarijai už Žalčio koledže dėstomo gundymo kurso kritiką. O dabar pats matai, kad be tam tikrų teorinių žinių, kurių negavai savo studijų pas Žaltį metu, kai kuriose savo darbo srityse esi silpnas savarankiškai veikti (Atidesniam skaitytojui autorius gali priminti, kad nepalankių užuominų apie Žalčio koledžą Paralius buvo pateikęs ankstesnės savo korespondencijos VIII, XVIII laiškuose).

Taigi kodėl drįstu tvirtinti, kad toks ano globotinio gyvenimo posūkis mums dar nėra pavojingas? Mano atsakymo santrumpa būtų tokia: „Viskas, kas neatitinka Priešo planų, yra naudinga mums.“ Bet rašysiu detaliau, nes privalau tau suprantamai išaiškinti Priešo planus.

Kaip žinai, Priešo sukurta regimybė yra priešingų savybių elementų darnus junginys – šitaip Jis, taip sakant, poliarizavo viską. Tas Jo kūrimo principas pašėlusiai gudrus, nes dėl poliariškumo visas Jo sukurtas pasaulis yra nuolatinio tarpusavio sąryšio ir todėl – judėjimo būklės. O judančiam daiktui juk galima įtaisyti tokį lyg ir vairą arba jį paveikti kryptinga, dozuota ir numatyta jėga (tai juk tolygu vairavimui), kad to daikto judėjimas arba pokytis taptų valdomi. Taigi būdamas tuo, kuo Jis, deja, iš tikro yra, Priešas savo Visagale Valia gali valdyti kiekvieną judesį. O jei atminsime, kad Jo Valiai paklūsta visi nesuvokiamai gausūs Jo kurtos Visatos mikro- ir makro- judesiai, turime pripažinti, kad Jo Valiai paklūsta viskas.

Bet aš čia per gilai įbridau. Taip gilintis mums šįkart visai nėra reikalo. Tik norėčiau pasakyti, kad pagal tą poliarizacijos principą Jis kūrė ir gyvąją savo kūriniją, taip pat ir jos žiedą – žmogų.

Jo poliariškumo pasireiškimas gyvūnijoje – tai lytiškumas. Palikdamas šią svarbią temą atskiram pokalbiui, tik pasakau, kad negalime būti naivuoliai, manantys, jog Priešas, suteikęs tokių svarbių specifinių paskirčių ir ypatybių moteriai, nebūtų kažko specifiško numatęs ir vyrui. Priešo planas toks, kad vyrui irgi yra skirta specifinė, kitokia negu moters, funkcija ilgame žmonijos kelyje į Jį. Jeigu vyras aktyvesnis medžiagiškuose dalykuose, turintis daugiau fizinių ir žemojo linijinio galvojimo galių, iškristalizavęs savo asmenybę (o kartu tai reiškia – ir egoistiškesnis) – visa tai yra numatyta Priešo planuose kaip paranki aplinkybė tam tikroms vyrui skirtoms funkcijoms vykdyti. Ir mes puikiausiai žinome tas funkcijas. Tik nereikia manyti, kad visuomet apie jas pamena tie padarai. Ypač senus, gerus dalykus jie linkę pamiršti, radę ką nors nauja, tikrai didinga ir vertinga. Pavyzdžiui, dvasines vertybes ar savo Kūrėjo visagalybę. Ir šia jų būsena mes turime visada pasinaudoti, nes tada skiname mums ypač mielą ir pikantiškai gero skonio derlių. Mane visada džiugina, kad mums lengvai pavyko apdumti žmonijai akis, ir ji, galima sakyti, visiškai pamiršo tas vyriškąsias funkcijas.

O jos juk visiems prieš nosį ir, rodos, akis bado. Juk užtektų jiems, sakykim, apmąstyti padėtį, buvusią iki mūsų įsikišimo – turiu omenyje Adomo ir Ievos laikmečio žmogų – prisiminti, kaip tada abi jų lytys tarnavo Priešui. Vyras tada rūpinosi saviškių saugumu, gynė nuo žvėrių ir kitų priešiškų jėgų grėsmės, prižiūrėjo naminius gyvulius. Šia savo veikla jis žemąsias jėgas naudojo aukštesniosioms jėgoms tarpti. Tik tokią veiklą gali palaikyti Priešas, nes tai atitinka Jo strateginius planus.

O dabar apžvelkim šiandienę situaciją. Čia ir veikia judviejų globotinis. Dekoracijos šio veiksmo scenoje kitos ir veikėjai kitaip atrodo, bet juk veiksmas tas pats – vis toji žmoniškumo kova su pažmoniškumu. Šį pastarąjį jiems dabar sunkiau atpažinti – vadiname „saviraiškos“, „aukštesniųjų sąmonės galių“ ir panašiomis patraukliomis sąvokomis. Jos, beje, nėra gryna iliuzija. Bet viską mes taip sumakaluojam, kad jie griebia jas kaip žuvis jauką su kabliuku. Jei vyras ir moteris veiktų kiekvienas pasinaudodami savo stiprybėmis – atpažintų jiems brukamą masalą ir nuo jo apsigintų. O jei yra kaip dabar, kai jie tik skrupulingai saugo „savo teises“, kai jie nebeveikia vienas kito papildydami, sustiprindami – jie nebepajėgūs apsiginti. Visa mūsiškė žemųjų gaivalų šutvė spaudžia, gožia, užvaldo juos. Jūsų globotinis vyriškomis savo galiomis turėtų suvokti grėsmę, numatyti pasekmes ir ginti visą jų padermę. Bet, jei jie šoka pagal mūsų dūdelę – negali apsiginti. Tad vyrai, apleidžiantys savo priedermes, jei ir prisideda prie moteriško veikimo, dejavimų, maldavimų choro, nėra mums pavojingi. Kas nevykdo Priešo valios – galop atitenka mums. Dar anksti galvoti, kad šį globotinį praradot. Tačiau Priešas dažnai elgiasi kitaip, panaudoja kažkokią savo malonę ir, velniažin, aš Jo nesuprantu. Patirtis rodo, kad tokiais atvejais galim pasitikėti tik empiriška statistine analize. O yra buvę visaip. Kartais laukiame aiškiai depoliarizuoto, subobėjusio vyro, o paaiškėja, kad jo nebus, šnipštas iš viso mūsų triūso. O kartais atvirkščiai – sulaukiame jau nurašyto į nuostolius. Netikėtai šlept – ir turime naują atvykėlį. Sužinome, kad mūsų svečias – ano nesulauktojo buvęs dvasios vadovas ten, žemėje. Taigi, Nelabuk, kol kas šioje srityje tiksliai prognozuoti dar negalime.

Su šia išvada susijęs ir kuklus mano prašymas tau – rašydamas Kietakanopiui kaip nors užsimink, kad neskubėtų pildyti to kvailo mūsų intendantūros prašymo. Turiu mintyje jų įkyriai prašomą atsiųsti statistinę formą – „Pragaran vyksiančio asmens preliminarinės įskaitos taloną“. Juos, asilus, angelai teužtriūbija už šį išmislą! Pamanyk – jiems reikia planuoti smalos, kuro ir kitų niekų įsigijimą. O mums ką daryti? Savo kovą su Visagaliu Priešu prilyginti silkių gaudymui? Kai kiekvieną akimirką galim sulaukti Jo kontrsmūgio ar žaibo, niekais verčiančio ne tik gudrias mūsų pinkles, bet ir visą jų katilų ūkį.

Bet gana apie tas užnugario žiurkes. Tegul Kietakanopis nepildo to kvailo talono. Nes juk išaiškės, kad Paralius dėl jūsų globotinio padrąsino. O kaip minėjau, gali dar baigtis visaip. Nebenorėčiau savo žilam plaukui ir (kad ir kaip žiūrėtum) pagarbos vertam mundurui triukšmingų jaunųjų pašaipų.

Bet statistika įrodo, kad verta juos depoliarizuoti. Tiek vyrus, tiek moteris. Tada tų padarų visuomenė lieka pusgyvė ir nepajėgi gintis, o mes galime juos kreipti, kur norime. Žinau, kad mūsų vadai planuoja didžiulę jų depoliarizacijos akciją: „21amžius – vienodybės triumfo amžius. Šalin lyties vergovę! Tegyvuoja socialinė lytis!“ Jei Priešas tylės – tai bus Jo kurto priešybių vienybės pasaulio pabaigos pradžia. Bet kas Jį gali žinoti... Tad nuolat būkim budrūs.

Tave mylintis dėdė Paralius