Brolis Dovydas. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Tekstas iš „Bernardinai.lt“ archyvų. Liepos 26 d. brolis Dovydas davė amžinuosius įžadus. 

„Aš šypsausi ir juokiuosi, kad neverkčiau“, – sakė brolis DOVYDAS (DAVID MINOT) vieno iš interviu metu. Palendrių Šv. Benedikto vienuolyne gyvenantis amerikietis netrukus duos amžinuosius įžadus. Jo kelias į šią bendruomenę nebuvo lengvas, tačiau dar sudėtingesnis – į save patį. Vaikystėje Dovydas patyrė traumą – seksualinį išnaudojimą. Šį nusikaltimą padarė vienuolis, kuriuo jis ir jo šeima besąlygiškai pasitikėjo. „Supratau, kad į blogiausias gyvenimo situacijas pakliuvau ir blogiausius gyvenimo sprendimus priėmiau dėl tos siaubingos patirties vaikystėje. Ji visiškai sujaukė mano protą.Tik Dievas mane apsaugojo nuo savižudybės.“

„Jis prašė niekam nesakyti“

Dovydas – katalikas nuo lopšio, kaip sako amerikiečiai – su šeima gyveno Rodailendo valstijoje. Mama labai stebėdavosi, kai sūnus per Mišias kartodavo kunigo gestus, tačiau jam paūgėjus pati pasiūlė tapti patarnautoju. Kiek atsimena Dovydas, tam tikru metu užsimanė tapti kunigu. „Tikėjimas nuo vaikystės buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis. Brolis ir sesuo kartais nenorėdavo sekmadienį eiti į bažnyčią, aš juos dėl to pabardavau. Man patiko.“

Šeima ne sykį kraustėsi. Po vieno iš persikėlimų į kitą miestelį šešiametis Dovydas jautėsi ypač vienišas – neturėjo draugų nei mokykloje, nei parapijoje. Mama pažinojo Švč. Jėzaus Širdies kongregacijos brolius, pas kuriuos vėliau dirbo virėja. Vienas jų, Paulius, pasiūlė berniukui tapti Šventojo Rašto skaitovu, pagelbėti zakristijoje. „Su juo praleidau nemažai laiko. Jis tikrai buvo mano vienintelis draugas, ir, kai jį perkėlė į kitą vietą, man tai buvo pasaulio pabaiga.“

Vasarą, po perkėlimo į Konektikuto valstiją praėjus keliems mėnesiams, vienuolis pakvietė Dovydą praleisti savaitę sename ūkiniame pastate, kuriame įrenginėjo rekolekcijų namus sunkumus išgyvenantiems paaugliams, pavyzdžiui, smurtą šeimoje, priklausomybes nuo alkoholio ar narkotikų. Berniukas labai džiaugėsi, tačiau tos dienos pakeitė jo gyvenimą. Žmogus, kuriuo jis besąlygiškai pasitikėjo, seksualiai jį išnaudojo. Ne kartą. Nors mama buvo prisakiusi skambinti, jei tik kas negerai, Dovydas neskambino. Tylėjo ir sugrįžęs namo.

„Jis prašė niekam nesakyti, nes gali patekti bėdą dėl to, kad yra vyresnis. Nesakiau, nes buvau vaikas, o jis – mano draugas. Jis ne sykį kartojo, kad tokius dalykus draugai daro tarpusavy. Be to, bijojau sukelti rūpesčių. Kai žvelgiu atgal, suprantu, kad baimė papasakoti – absurdiška. Tačiau būdamas vaikas negalėjau nei suvokti, kas įvyko, nei atsakyti suaugusiajam. Paulius pasinaudojo anksčiau įgytu pasitikėjimu.

Man nepatiko tai, ką jis su manimi darė, jaučiausi sumišęs. Atsimenu, kad dar jis mėgino mane privilioti kartu praustis duše, bet aš atsisakiau, įtardamas, kad jis vėl norės užsiimti tuo, kas mane privertė jaustis labai nepatogiai. Vėliau jis priminė man tą situaciją. Kaip įprasta, važiavome pro užkastų atliekų vietą, užuodus įprastą smarvę, jis pakomentavo: „Smirdi? Geriau būtum leidęs man nuplauti tas vietas“, suponuodamas, kad netinkamai nusiprausiau ir dėl to užuodžiame dvoką.“

Benediktinas prisimena, kad iki lemtingos savaitės Paulius ne sykį pasakojo jam keistų istorijų, pavyzdžiui, kaip matė du berniukus, masturbuojančius vienas kitą, ar kaip pats šėliodavo su kitais berniukais vaikystėje. Ypač gerai jis atsimena kelionę su vienuoliu į Monrealį Kanadoje, kurios metu tokių istorijų išgirdo ne vieną. „Įsiminė frazė: „Mūsų vos nepagavo be kelnių.“ Negalėjau suprasti, ką tai reiškia.“

Vėliau jis sužinojo, kad šis procesas vadinamas viliojimu (angl. grooming). Suaugusysis lėtai ir subtiliai „ruošia“ būsimą auką, įgydamas jos ir visos šeimos pasitikėjimą. Brolis Dovydas pabrėžia, kad suaugusieji turėtų atpažinti, kai tai vyksta, ir užkirsti kelią būsimam nusikaltimui. Nors pats vaikas gali nujausti, kad kažkas negerai, jam stigs žodžių tai išreikšti.

Uodo efektas

Po traumuojančios patirties, kurios ilgą laiką nesuprato arba bandė pamiršti, Dovydas išliko aktyvus katalikas ir galvojo apie kunigo pašaukimą. Sulaukęs šešiolikos tapo zakristijonu vietinėje bažnyčioje ir praleisdavo ten „nesuskaičiuojamas valandas“. Iškart po mokyklos stoti į seminariją nesiryžo. Anuomet susitikinėjo su mergina, kuri, kaip pats sako, nebuvo pagrindinė priežastis, tačiau tikrai buvo pagrindinis pasiteisinimas. Nors kelias į kunigystę traukė, abejonių kėlė galimas vienišumas. Dovydas buvo pripratęs prie bendravimo su išplėstine šeima – pusbroliais, pusseserėmis, tetomis, dėdėmis. Bendrystės patirtis jam buvo labai svarbi.

Visgi mintys apie pašaukimą neapleido net ir studijuojant, tarnaujant kariuomenėje, dirbant. „Vadinu tai uodo efektu. Kai jau galvoji, kad galų gale tuoj užmigsi karštą vasaros naktį, išgirsti zyzimą. Negali uodo rasti, o jei randi – negali pribaigti. Panašiai ir su pašaukimu – jis tiesiog yra, niekaip negali jo atsikratyti.“

Sulaukęs 23-ejų Dovydas įstojo į seminariją, tačiau bendravimas su klierikais joje buvo sudėtingas, pašnekovas jautė gilesnio dvasinio gyvenimo poreikį. Filosofijos ir teologijos bakalauro diplomus įgijęs JAV, teologijos studijas vėliau tęsė Šveicarijoje, Fribūre, kur susipažino su tėvu Kazimieru, dabartiniu Šv. Benedikto vienuolyno Palendriuose prioru. Būtent jis padėjo Dovydui suprasti, kas yra benediktiniškas gyvenimas. Palikęs seminariją Fribūre, kur pašnekovui stigo bendrystės, pašnekovas įstojo pas benediktinus misionierius, tačiau ten taip pat jautėsi ne savo vietoje, nes stigo tylos.

Pašnekovas prisimena, kad tylos patirtis jį ypač sukrėtė Šveicarijoje aplankius seną cistersų vienolyną: „Mane apėmė labai keistas gilios ramybės ir taikos jausmas. Uždaviau klausimą, kurį dabar mums Lietuvoje nuolat užduoda: ką tie vienuoliai veikia visą dieną? Man atrodė tobula, kad jie gali dirbti, o visą likusį laiką praleisti bažnyčioje.“

Pirmąsyk Lietuvoje Dovydas apsilankė 2008 metais, kai padėjo tėvui Kazimierui parsigabenti daiktus po studijų Šveicarijoje. Čia, Palendriuose, jį aplankė toks pat ramybės jausmas kaip ir anksčiau cistersų vienuolyne, tačiau mintis stoti į šį vienuolyną iš pradžių jam atrodė keista – su Lietuva, jos sudėtinga kalba ir kitokia kultūra amerikietis neturėjo nieko bendra. Visgi gyvena čia nuo 2011-ųjų. Benediktinai yra kontempliatyvūs vienuoliai, įstoję į vienuolyną jame lieka visam gyvenimui. Liepos 26 d. brolis duos amžinuosius įžadus, po to – jei norės abatas – galės ruoštis ir nuo vaikystės traukusiai kunigystei.

„Mano vaikystė nebuvo lengva, tačiau Dievas man padėjo, tarsi antrą sykį davė gyvybę. Esu benediktinas, nes nežinau, kaip kitaip galėčiau dar daugiau Jo ieškoti, pažinti, dovanoti tai, ką Jis man davė – patį gyvenimą. Tikiuosi, kad žengdamas šiuo keliu padedu ir kitiems pažintį gerąjį Dievą, teikiantį gyvybę ir meilę.“

Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas. www.palendriai.lt nuotrauka

„Buvau ne vienintelė jo auka“

2002 metais, kilus didžiuliam skandalui dėl kunigų įvykdytų seksualinio išnaudojimo atvejų ir jų dangstymo Bostone, Dovydas pirmąsyk sąmoningai apmąstė iki tol pamiršti bandytą vaikystės traumą. Nuolat girdėdamas pranešimus žiniasklaidoje apie kunigų išnaudotus nepilnamečius, jis suvokė, kad patyrė tą patį. Nuo vasaros atostogų su vienuoliu Pauliumi rekolekcijų namuose buvo praėjęs dešimtmetis. „Mano pirma reakcija buvo tokia – pala pala, aš irgi tai išgyvenau, bet anokia čia problema. Juk aš normalus. Buvau nuoširdžiai įsitikinęs, kad tylėsiu toliau. Nes žmonėms, kurie kreipiasi pagalbos, galvoj negerai arba jie nori pinigų. Dabar suprantu, kokios naivios tuomet buvo mano mintys.“

Ir visgi profesionalios pagalbos pašnekovas pirmąsyk kreipėsi tik gyvendamas Lietuvoje. 2015 metais, sugrįžęs į vienuolyną po apsilankymo pas tėvus JAV, jis susapnavo malonų, tačiau keistą sapną, kaip vaikščioja kapinėse, kur nepalaidotas nė vienas pažįstamas. Nubudęs pagalvojo apie išnaudotoją vienuolį: gal jis ten palaidotas? Pradėjęs „gūglinti“ Dovydas internete rado ne nekrologus, o straipsnius apie jam pateiktus kaltinimus dėl nepilnamečių išnaudojimo aštuntajame dešimtmetyje. „Negalėjau patikėti savo akimis. Atrodė, kad širdis sustos. Šis atradimas man sukėlė didžiulį nerimą, nes reiškė, kad buvau ne vienintelė jo auka.  Kiek dar mūsų yra? Ką dabar daryti? Jaučiausi išduotas ir paniekintas – pasirodo, nebuvau išskirtinis. Tai, kas įvyko vasarą rekolekcijų namuose, nebuvo ypatinga. Jis man melavo, manimi pasinaudojo. Kaip tik tą akimirką visas gyvenimas prabėgo man prieš akis. Trauma atsinaujino – jaučiausi vėl jo išnaudojamas.“ Šitaip prasidėjo ir skausmingas traumos išgyvenimas, ir gijimas.

„Jei ne tikėjimas, nežinia, kur būčiau. Daug seksualinio išnaudojimo aukų nusižudo. Joms gresia didelė rizika tapti priklausomoms nuo alkoholio, narkotikų ir kitų savinaikos būdų, kuriais bandoma laikinai numalšinti nežinia iš kur atsiradusį skausmą. Seksualinis išnaudojimas nuo kitų smurto formų skiriasi tuo, kad pažeidžia pačią vaiko esmę, atitolina jį nuo savęs paties. Kas žmogui lieka? Tik Dievas apsaugojo mane nuo savižudybės. Vienam ši našta per sunki.“

Skaitytojams tikriausiai kyla klausimas, kaip vienuolio vaikystėje išnaudotas pašnekovas išlaikė tikėjimą ir troškimą tapti kunigu. „Niekada nesiejau šios patirties su Bažnyčia, tikėjimu ar kunigyste – tai buvo konkretaus blogo žmogaus poelgis. Tačiau dėl patirto išnaudojimo ir viliojimo proceso pasidariau itin atsargus. Dažnai išsigąsdavau normaliose kasdienėse situacijose, pavyzdžiui, jausdavausi nejaukiai pakviestas į svečius ar bijodavau likti kambaryje vienas su kitu vyru. Dėl to esu atstūmęs ne vieną žmogų ir vengęs artimo bendravimo. Yra buvę priešingų reakcijų, kai nevengdavau tų, kurie iš tiesų buvo pavojingi. Tai klasikinė ribų problema. Seksualinį išnaudojimą patyrusių vaikų sutrikimas dėl ribų tęsiasi ir suaugus.“

Kreipėsi pagalbos

Supratęs, kad pats negali susitvarkyti su pragarišku sunkumu, Dovydas ėmė ieškoti pagalbos internete ir rado Mike‘o Lewo knygą „Victims No Longer: The Classic Guide for Men Recovering from Sexual Child Abuse“ (liet. „Jau ne aukos: vadovas vyrams, atsigaunantiems nuo seksualinio išnaudojimo vaikystėje“).

„Verkiau radęs knygą internete, verkiau ją užsisakęs, bijojau, kad, kai atsiųs, kas nors iš brolių pamatys antraštę, ilgai negalėjau pradėti jos skaityti, vėl verkiau, kai skaičiau. Knygoje paaiškinta, kodėl taip sunku suvokti patirtą traumą. Atpažinau savo patirtis, supratau, kad mano nuogąstavimas dėl vyriškumo ar baimė, jog niekas nepatikės, negalėjimas atsiminti, kada tiksliai tai įvyko, nėra išskirtiniai. Normalu šitaip jaustis – aš neišsikrausčiau iš proto. Knyga padėjo ne tik suprasti, ką patyriau vaikystėje, bet ir ką išgyvenau ir išgyvenu dabar kaip gyjantis suaugęs žmogus.

Kad taptum traumą išgyvenusiu asmeniu (angl. survivor), pirmiausia turi suprasti, kad tavimi pasinaudota ne dėl to, jog kažką ne taip padarei, pasakei ar leidai. Tačiau pripažinti, kad tai ne tavo kaltė, reiškia pripažinti, jog esi auka. O vyras negali būti auka – taip nebūna. Toks suvokimas žeminantis ir nepatogus. Tuomet prasideda kiti klausimai: gal man pritrūko jėgos ar proto apsiginti? Nėra lengva prisiminti, kad buvai vaikas – kur kas silpnesnis ir pažeidžiamesnis nei suaugęs išnaudotojas. Tavimi turėjo pasirūpinti, o ne piktnaudžiauti.“

Galiausiai knyga privertė benediktiną suprasti, kad jam reikalinga psichologinė pagalba. „Tai nebuvo lengva. Lietuvoje nekalbama apie seksualinį išnaudojimą, kreivai žiūrima į vyrus, kurie lanko psichoterapiją, nes „vyras turi būti stiprus“. Esame klauzūrinė bendruomenė, todėl turėjau pasikalbėti su abatu, prioru. Bijojau likti nesuprastas, nežinojau, kaip jie sureaguos. Nuo tada, kai pasiryžau pokalbiui su vyresniaisiais, reguliariai susitinku su psichologe.“

www.palendriai.lt nuotrauka

„Jis atsiprašė“

Perskaityta knyga paskatino pašnekovą galvoti ir apie akistatą su išnaudotoju bei poreikį pranešti apie nusikaltimą, nes didžioji dalis atvejų taip ir lieka tyloje. Dovydas parašė tris laiškus – išnaudotojui, jo provincijolui (kongregacijos vyresniajam) ir vyskupijai. Paulius atrašė, tačiau užtruko, kol vienuolis išdrįso atplėšti voką.

„Jis atsiprašė. Sakė supratęs savo veiksmų rimtumą tik po daugelio metų. Užtikrino, kad daugiau aukų be manęs ir to kito vyro, apie kurį sužinojau iš spaudos, nėra. Daugiau neatsimenu, kas ten buvo parašyta. Negalėjau to laiško išsaugoti, sudeginau jį. Gerai, kad jis parašė, galbūt tai jam padėjo. Ar padėjo man? Nežinau. Gal ir taip, visgi tam tikra akistata. Ar galiu, pripažinęs, kas man nutiko, nelaikyti širdyje pykčio? Nelengva, būna visokių dienų, tačiau dėl tikėjimo Dievu – įmanoma.“

Provincijolas taip pat atsakė – išreiškė supratingumą, atsiprašė. Labiausiai Dovydą nuliūdino vyskupijos atsakymas, parodęs Bažnyčios nejautrumą aukoms. Nors su juo susirašinėjusi vienuolė, vyskupijoje atsakinga už vaikų apsaugą, suprato, kad reikalas svarbus, ir reagavo greitai, galutinis vyskupijos atsakymas buvo labai formalus. 2012 metais, kai kreipėsi kita vienuolio Pauliaus auka, jo tarnystės parapijoje buvo sustabdytos, o jis pats perkeltas į bendruomenės namus, kur yra griežtai prižiūrimas, kad neturėtų jokio kontakto su nepilnamečiais.

„Man buvo pasakyta, kad vyskupija viską padarė pagal taisykles, daugiau nėra ką sakyti, sėkmės. Suprantu, kad esu kitame pasaulio krašte, kad jis priklauso bendruomenei ir tolesnis likimas priklauso nuo provincijolo, o ne vyskupo, tačiau atsakymas buvo neteisingas. Bažnyčia yra didžiulė organizacija, o aš – žmogus, kurio gyvenimas buvo sugriautas. Toks žmogui abejingas elgesys tik pagal taisykles – nekrikščioniškas, Jėzus dėl tokio elgesio kritikavo fariziejus. Aukai ypač svarbu jausti, kad jos skausmas priimamas rimtai, greitai reaguojama. Daugeliui žmonių Bažnyčios reakcija nepriimtina, nes atrodo, kad jai nerūpi.“

„Mūsų šviesa – Kristus“

Dažnam katalikui ne tik nejauku, bet ir atrodo pavojinga kalbėti apie seksualinį išnaudojimą Bažnyčioje. Benediktinas paaiškina, kodėl svarbu įveikti natūralų norą apsaugoti Bažnyčią.

„Visų pirma reikia pripažinti, kad ši problema egzistuoja. Išnaudojimo atvejai turi būti paskelbti viešai, nes tyla apsaugo nusikaltėlį ir įkalina nukentėjusįjį. Auką, jei ji to nori, būtina apsaugoti nuo viešumo, tačiau apie išnaudotojus turi būti pranešama viešai. Tai ne kenkia, o priešingai, padidina pasitikėjimą Bažnyčia, nes rodo pasiryžimą spręsti situaciją – nubausti nusikaltusįjį, pasirūpinti auka. Praėjusią vasarą pasirodžius Pensilvanijos didžiosios žiuri ataskaitai skaičiau daug atsiprašymų. Jie reikalingi, bet reikia pridurti, kad išnaudotojai kunigai sudaro labai mažą dvasininkijos dalį. Dauguma kunigų tokių dalykų nedaro, jų darbai – labai geri ir svarbūs. Svarbu tai kartoti ir parodyti Bažnyčios šviesiąją pusę nieko nelaukiant. Dabartinėje situacijoje teigiama informacija visada reikalinga.“

Brolis Dovydas primena penktą eilutę iš pirmojo Evangelijos pagal Joną skyriaus: „Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.“

„Kai palieki tokią baisią problemą kaip vaikų seksualinis išnaudojimas tamsoje, ji lieka neišspręsta. Kai ją nušvieti – gali įveikti. Esame Bažnyčia, turėtume tą daryti, nes mūsų šviesa – Kristus. Rugsėjį Lietuvoje apsilankęs popiežius kunigams ir pašvęstiesiems Kauno arkikatedroje labai aiškiai sakė – eikite į periferijas. Ten daug žmonių, o vieni iš tų, kuriems labiausiai reikia pagalbos – seksualinio išnaudojimo aukos. Tai ne tik dabar skriaudžiami vaikai, bet ir vyrai bei moterys, kurie buvo išnaudojami vaikystėje. Šie žmonės dažnai patys nesikreipia pagalbos, nes gėda, baimė ir kiti negatyvūs jausmai yra labai stiprūs. Dėl jų Bažnyčia turi kalbėti apie seksualinį išnaudojimą. Dauguma išnaudotojų – ne kunigai, o artimi vaikų giminaičiai, šeimos nariai. Svarbu ugdyti visuomenę, kad ji būtų informuota ir neabejinga.“


Brolis Dovydas savo istoriją papasakojo, kad padėtų kitoms seksualinio išnaudojimo aukoms čia, Lietuvoje. Gijimo kelias – ilgas ir skausmingas, tačiau svarbu nelikti vienatvėje, kreiptis pagalbos.

Jei jus seksualiai išnaudojo Bažnyčios aplinkos žmonės, skundą galite pateikti savo vyskupijos kurijai, kiekvieną jų turi paskirtą tyrėją.

Jei reikalinga psichologinė pagalba, kreipkitės į vietinį Psichikos sveikatos centrą, Krizių įveikimo centrą ar kitas pirminę emocinę pagalbą teikiančias įstaigas.

Jei ieškote dvasinės pagalbos ir ramybės, galite tartis dėl viešnagės Palendrių Šv. Benedikto vienuolyne (Kelmės r.): sbv@palendriai.lt.

Jei norite padėti kitiems papasakodami savo istoriją, rašykite: redakcija@bernardinai.lt.