Giedrės Motuzaitės-Matuzevičiūtės Keen fotografija iš parodos „Maisto globalizacija: iš praeities į dabartį“.

Straipsnis perpublikuojamas iš trečiojo 2019 m. Naujojo Židinio-Aidų“ numerio. 

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriatas Lietuvoje veikia jau kone dvidešimtmetį, tačiau šios įstaigos galerijos duris, prisipažinsiu, pirmą kartą pravėriau tik šį pavasarį. To priežastis – nuotraukų paroda skambiu pavadinimu „Maisto globalizacija: iš praeities į dabartį“ (2019 03 27–2019 04 29). Fotografė – tarptautiniu lygiu pripažinta Kembridžo universiteto absolventė, bioarcheologė, šiuo metu Vilniaus universitete dirbanti Giedrė Motuzaitė-Matuzevičiūtė Keen. Pati mokslininkė save yra pristačiusi kaip besidominčia tuo, ką žmonės valgė praeityje. Jos, kaip mokslininkės, tapatybė nulėmė tiek parodos atsiradimo aplinkybes, tiek jos turinį, mat tai tik dalis daug didesnio mokslinio projekto, o nuotraukos padarytos darbinių kelionių įvairiuose Azijos regionuose metu.

Paroda nedidelė ir iš pirmo žvilgsnio absoliučiai standartinė – ekspozicijos salėje ant sienų tvarkingai sukabinta trylika nuotraukų ir jų koliažų, o viduryje tuos pačius vaizdus atkartoja besimainančios skaidrės. Jeigu kalbėsime tik apie nuotraukų meninę vertę, daug nepešime. Visos jos estetiškai ir kompoziciškai tvarkingos bei kokybiškos, bet kartu lyg ir kažkur matytos – „National Geographic“ puslapiuose, „Shutterstocko“ interneto fotobanke ar draugo, įgudusio fotomėgėjo kelionių albume feisbuke.

Toks įspūdis susidaro, nes parodos vaizdinė dalis itin konvencionali ir kalba daugiau apie kelionių į tolimus egzotiškus kraštus fotografijos žanro taisykles nei maisto globalizaciją. Kiekvienas skaitytojas tas taisykles, gal sąmoningai niekad ir neapmąstytas, bet nujaučiamas, tikriausiai nesunkiai įvardytų mintyse atkūręs bet kokį matytą vaizdą iš Piet­ryčių Azijos: truputis žalio kalnuoto kraštovaizdžio, tauraus skurdo ir gilių žvilgsnių, tradicinė apranga ir archajiško gyvenimo būdo įspūdis bei, žinoma, egzotiką pabrėžiančios ryškios spalvos.

Pierre’as Bourdieu vienoje savo studijoje fotografijos praktiką tyrinėjo iš sociologinės perspektyvos. Jis teigė, kad nėra nieko labiau sureguliuoto ir konvencionalaus nei fotografinė praktika, nors įsivaizduojama, kad fotografavimas, neturėdamas gilios tradicijos ir reikalavimų, turėtų pasiduoti individualios improvizacijos anarchijai. Tai puikiai iliustruoja ir G. Motuzaitės-Matuzevičiūtės Keen nuotraukos. Pašmaikštaudama galėčiau sakyti, kad kritiškesniems žiūrėtojams, nebijantiems kišti nosies už fasadų (o tokiems kukliai priskirčiau ir save), pa­roda perteikia ne pavadinimo peršamą maisto globalizaciją, o fotografavimo globalizaciją.

Parodoje persišviečia ir tam tikras turistinis žvilgsnis, kad ir bandantis pasislėpti po moksliniu fiksavimu. Nufotografuotieji čia neturi vardų ir asmeninių istorijų: vyras, žvelgiantis į ryžiais apsodintas terasas kalnų fone, lieka tik Butano gyventoju, o azijietiškų bruožų senelis su dviem susirūpinusiais vaikais – paskutiniuoju savo Kirgizijos kaimo juodųjų sorų augintoju. Nejučiomis kyla asociacijų su etnog­rafinių tipų fiksavimo judėjimu, būdingu tiek XIX a. pabaigos kolonijinei fotografijai, tiek tarpukario Lietuvos kraštotyrai. Tik spalvų daugiau.

Bet kokiu atveju žmogus, kaip atskiras individas, šios parodos pasakojime visai nesvarbus, nors paradoksalu – užima svarbią vietą kaip vizualinis traukos elementas. Čia jis tik apibendrintas savo krašto gyventojo simbolis, tad ir fotografės žvilgsnis rodosi ne tiek gilus ir stengiantis perprasti savo subjektus, kiek paviršiumi nubėgantis, fiksuojantis iliustratyvią sceną. Kitaip tariant, kad ir koks informatyvus bei prasmingas būtų šalia pateiktas tekstas, pačio vizua­linio pasakojimo perspektyva yra pašalinio stebėtojo ir svetimojo.

Galbūt vaizdai ir nėra stipriausia šios parodos pusė, bet su tekstu vykusiai sukuria ir perteikia pažinimo džiaugsmą lankytojui. Jei turite bent dvidešimt minučių laisvo laiko ir norite sužinoti kažką įdomaus bei prasmingo, nepaskęsti faktų arba šiuolaikinių kūrėjų (o gal kuratorių) taip mėgstamų daugiasluoksnių prasmių lavinoje, verta paspausti senamiesčio Šv. Jono gatvės namo Nr. 11 durų skambutį. Panašiai užtruktumėte perskaityti ir „National Geographic“ straipsnį, o įspūdis ir rezultatas panašus. Pranašumas tai ar trūkumas – kiekvienam paliksiu spręsti asmeniškai. Kažką sužinai ar jau žinotą įtvirtini, estetiškais egzotiškais vaizdais pasimėgauji.

Turbūt įdomiausia, kad tolimų Azijos kraštų nuotraukos iš pradžių lyg ir paviršutiniškai tenkina vizualinių malonumų troškimą, bet per aprašymus parodos pasakojimas savo esme duria į kiekvieno lankytojo kasdienybę. Nors parodos anotacija skelbė, kad fotografijose atsispindi įvairių šalių tradicinės virtuvės įvairovė bei jos ištakos, iš tiesų ne įvairovė, bet jungtys čia yra pagrindinis akcentas: grikis iš Kinijos Junano provincijos atsiduria ant Paandrioniškio kaimiečių pusryčių stalo.

Tuomet ir žiūros į nuotraukas taškas kinta, vaizduotėje veriasi platesnės vizualinės asociacijos. Pavyzdžiui, uždėjus juodai baltą filtrą, Tibeto moterys su pjautuvais, palinkusios virš miežių lauko, ir už jų išrikiuoti javų pėdai nesunkiai primintų peizažą su lietuvaitėmis kur nors iš XX a. trečio dešimtmečio Utenos apylinkių. Taigi aprašymai, daugiausia pasakojantys apie konkrečių auga­linių maistinių kultūrų istoriją ir paplitimą, egzotiškąsias nuotraukas prijaukina. Jau regiu, kaip tas tolimas Kinijos valstietis, kuliantis kviečius, sveikina mano senelį Albiną, linksmai zujantį kviečių lauke Kirdonių kaime, tarsi juos skirtų tik sklypo riba, o ne tūkstančiai kilometrų. Gal tik kiniškas kultuvas – primityvus medinis vo­las – kiek kontrastuotų su senelio žibuoklių mėlynumo MTZ.

Akademiniu požiūriu paroda „Maisto globalizacija: iš praeities į dabartį“ yra nestandartinis, bet vykęs ir tikrai pažangus tyrimo sklaidos visuomenėje pavyzdys. Vizualinės kultūros teoretikai yra pastebėję, kad jutimus vaizdai veikia stipriau nei žodžiai, mat glaustoje formoje gali sutalpinti kelias reikšmes, idėjas ir įsitikinimus. Be to, jau nuo fotografijos išradimo pradžios vizualinis įrodymas tapo pagrindiniu tikrovės suvokimo būdu, nes moderniai visuomenei jau kurį laiką nebeužtenka žinoti, o tampa privaloma ir pamatyti. Giedrė Motuzaitė-Matuzevičiūtė Keen šias žinias vykusiai panaudoja.

Parodoje, tiesa, neperteikta nuosekli studija. Veikiau teksto pagalba autorės fotografuoti vaizdai susisteminti į smulkesnes potemes, kuriose išryškėja tik tam tikri tyrimo aspektai. Ir naratyvas nelinijinis – vienas segmentas duonai, kitas gyvulininkystei, šalia soros, miežiai, ryžiai, mainosi šalys ir laikai, tad pažintį su ekspozicija gali pradėti iš bet kurio galo, nutraukti ir vėl grįžti, mat stendus jungia tik tema. Tokią prieigą galima interpretuoti ir kaip itin modernų, kai kurių vizualikos teoretikų propaguojamą žinių pateikimo būdą, kai vietoj naratyvinio progreso ieškoma jungčių laike ir erd­vėje, naudojant montažo ir supriešinimo technikas.

Taigi paroda standartinė ir gal net ne pati geriausia, jei žvelgsime į ją tik kaip į fotografijų parodą. Vaizdai ne tiek sužadina aukštos prabos estetinius išgyvenimus, kiek apnuogina tam tikro fotografijos žanro konvencijas ir savo objektų atžvilgiu ne itin jautraus pašalinio stebėtojo perspektyvą. Tačiau jei parodą vertinsime kaip edukacinę, tokią, kokia ji, mano supratimu, ir buvo užmanyta, kyla visai kitokių minčių. Per tekstų ir vaizdų derinį G. Motuzaitei-Matuzevičiūtei Keen pavyko nutiesti tiltus tarp tolimiausių Azijos regionų ir tūlo lietuvio, parodos lankytojo, kasdienybės. Tam, pasirodo, visai nebūtini įmantrūs daugiaprasmiai diskursai, jutikliniai ekranai ar moderniausi virtualios realybės prietaisai. Užtenka parodyti ir glaustai aiškiai parašyti, kad rankos laiko iš kviečių pagamintą duoną ir šitam, ir anam pasaulio krašte. O lankytojams užtenka tik dvidešimties minučių susikaupimo ir atviros platiesiems istorijos horizontams sąmonės.

Naujasis židinys