Redakcijos archyvo nuotrauka

Straipsnis perpublikuojamas iš trečiojo 2019 m. Naujojo Židinio-Aidų“ numerio. 

Literatūrinė geografija: erdvinė matymo ir mąstymo galimybė

Viena iš konferencijos organizatorių, Pasau universiteto mokslininkė Marion Rutz, juokavo, kad LDK ir vadinamąjį Trijų upių miestą sieja poetas Filipas Gundelijus (Philippus Gundelius Pattaviensis, 1493–1567), turbūt geriausiai žinomas dėl savo epigramų 1521 m. Krokuvoje išspausdintame Jodoko Liudviko Decijaus veikalų rinkinyje. Rutz kartu su literatūrologe, vertėja ir Baltarusijos universiteto dėstytoja Žana Nekraševič-Karotkaja šiuos simbolinius ryšius neabejotinai sustiprino. Dėl mokslininkių idėjų, organizacinių gabumų ir Frico Tiseno paramos fondo lėšų įvyko renginys, Franco Moretti terminais kalbant, skirtas literatūros geografijai – erdvei literatūroje ir literatūros erdvei.

Konferenciją pradėjo Lietuvių kalbos instituto Raštijos paveldo tyrimų centro vadovas Sergėjus Temčinas, susiedamas vyraujančius istorinį ir lingvistinį Palemono vardo kilmės aiškinimus ir pristatydamas naują versiją. Tartu universiteto medievistas Anti Selartas nagrinėjo ankstyvųjų Naujųjų laikų Livonijos toponimų įvairiakalbiškumą socialiniame ir politiniame kontekste, o Greifsvaldo universiteto istoriko Stefano Strieglerio tyrimų centre atsidūrė Prūsijos kartografo Kasparo Henenbergerio tekstai ir 1595 m. „Prussiæ“ žemėlapis, siekiant paaiškinti nuo XIV a. besitęsiančią simbolinio Didžiosios dykros (vok. Die Grosse Wildnis, lenk. Wielka Puszcza) kraštovaizdžio reikšmę.

Literatūrologė M. Rutz, remdamasi keliais kūriniais, kėlė klausimą, kaip teritorinės permainos po 1569 m. atsispindi LDK tekstuose ir kokių galima rasti politinės geografijos pasikeitimo pėdsakų. Dviejų pranešimų – Greifsvaldo universiteto profesoriaus Mathiaso Niendorfo ir Berklio universiteto profesoriaus Davido Fricko – dėmesio centre atsidūrė literatūriniai rusėnų erdvės tyrimai, o šio rašinio autorė aiškinosi Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio „Hierosolymitana peregrinatio“ (1601) iliustracinius priedus – jų ištakas, sukūrimo aplinkybes ir reikšmę sakraliosios geografijos kontekste.

Antroji konferencijos diena prasidėjo Ž. Nekraševič-Karotkajos pranešimu, kuriame, pasitelkdama civitas amoena konceptą, ji analizavo kelis lotyniškus XVI a. grožinius veikalus ir siekė nustatyti ryšį tarp kraštovaizdžio aprašymų ir sociopolitinių aspektų. Literatūros istorikas Sigitas Narbutas pristatė nedaug žinomą Jono Radvano poemą „Epithalamium“ (1590), stebinančią ne tik talentingu europinės kultūros motyvų panaudojimu LDK realijoms perteikti, bet ir žiniomis apie pačius naujausius to meto užsienio politikos įvykius.

Ne mažiau intriguojantis buvo literatūros istorikės Onos Daukšienės pristatytas embleminis šv. Stanislovo Kostkos SJ „kelionių žemėlapis“ „Tabula geographica itinerum“ – vadinamojo Kražių rankraščio (1699) dalis. Du pranešimai buvo skirti išimtinai Oršos mūšiui (1514): literatūrologas Mintautas Čiurinskas aptarė šios pergalės propagandinių tekstų turinį ir jų kontekstus, o Jogailos universiteto profesorius Jakubas Niedźwiedźius – mūšio vietos kaip „kartografinio fakto“ žymėjimą XVI–XVII a. žemėlapiuose ir nevienalytę jų reikšmę. Berno universiteto tyrėjo Elias Bounatirou lingvistinis žvilgsnis į 1585 m. Vilniuje jėzuitų išspausdintą katalikišką katekizmą rusėnų kalba iliustravo rusėnų lingvistinės kultūros atvirumą Rytų ir Vakarų įtakoms.

Paminėti pranešėjus ir jų temas, nors anaiptol ne visas, pasirodė reikalinga, siekiant iliustruoti konferencijos prob­lematiką, šiandienos LDK tyrinėtojų ir tyrimų įvairovę bei tarpdiscipliniškumą. Tesupranta skaitytojai teisingai – šis sąrašas bendrame kontekste toli gražu nei galutinis, nei išskirtinis. Ir vis dėlto jis nušviečia kelis bendrus aspektus: naują (naujesnę) požiūrio, krypties tendenciją senosios Lietuvos literatūros tyrimuose, tarptautinį susidomėjimą ir didėjantį bendradarbiavimo poreikį.

Apvienyti ir... madingi?

Nuo 1990-ųjų humanitariniai ir socialiniai mokslai pasidavė pagreitį įgavusiai „erdvinio posūkio“ (angl. spatial turn) jėgai. 1984 m. išspausdintame Michelio Foucault tekste jau skelbta, kad ne laikas, o erdvė yra iškilusi kaip pagrindinė kritinės analizės kategorija. Tokių ir panašių iškilimų žmonija yra mačiusi ir anksčiau – pavyzdžiui, XVI a. spausdinimas, nauji matavimo metodai ir įrankiai, reikiamybė tiksliau įvaizdinti supantį pasaulį suteikė neregėtą impulsą kartografijos mokslui ir padarė įtaką erdvės percepcijai, vizualinei teritorijos reprezentacijai.

Šiandien erdviškumas įtrauktas į literatūros, meno istorijos, antropologijos, politikos ir kitus mokslus dėl gebėjimo paaiškinti ne tik kas ir kodėl, bet ir kaip. Analizei pasitelkiamos ne tik realios ar įsivaizduojamos, lokalios ar globalios erdvės ir/ar vietos reprezentacijos, bet ir jos patirties bei ryšių tyrimas. Davidas Harvey yra sakęs, kad geografinė vaizduotė yra pernelyg dalyvaujantis ir svarbus intelektinio gyvenimo faktas, kad būtų paliktas vien geografams.

Erdvinio kriterijaus akcentas pasauliniuose medievistikos ir ankstyvųjų Naujųjų laikų istorijos, kultūros ir literatūros tyrimuose nebestebina, anokia čia naujiena ir Lietuvos literatūros studijose. Pavyzdžiui, paminėtini tokie projektai kaip skaitmeninis Vilniaus literatūros žemėlapis, Jovitos Bružienės semiotinė Radvilos Našlaitėlio žemėlapio analizė, tapusi Lietuvos mokslo tarybos sklaidos projekto „Erdvinis posūkis dabartiniuose humanitariniuose moksluose“ (2013) rezultatu.

Vis dėlto ypač senosios Lietuvos literatūros srityje gana atsargiai, gal net per atsargiai žengiama šiuo keliu. Žinoma, erdvės plotmė jokiais būdais nėra nei išstumiama, nei ignoruojama, tačiau darbų ir naujų interpretacijų šiuo aspektu pasigendama. Čia atsiskleidžia konferencijos stiprybė – jei neklystu, tai pirmas toks akademinis renginys, jungiantis erdviškumo teorijas ir ankstyvųjų Naujųjų laikų LDK bei aplinkinių sričių tekstus. Didesnė pranešėjų dalis analizavo žinomus darbus (tekstus, raižinius, žemėlapius), tačiau ginčytinos erdvės, simbolinio kraštovaizdžio kategorijos suteikė jiems naujesnį perskaitymo būdą, leido susieti skirtingas reprezentacijas, atsekti ir analizuoti ryšį. Renginio pabaigoje Frickas juokavo, kad gavęs kvietimą dalyvauti, nelabai įsivaizdavo, kaip literatūriniai jo tyrimai galėtų būti susieti su erdve, tačiau po konferencijos tvirtino galįs sakyti, kad „įtikėjo“.

Tarsi ir nieko nebestebina užsienio mokslininkų domėjimasis XVI–XVII a. Lietuva ir jos kaimynėmis, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais tarsi ant mielių auga užsienio tyrėjų (ypač vokiečių, italų, britų, amerikiečių) produkcija. Jau neminint to, kad visi konferencijos dalyviai daugiau ar mažiau yra pasižymėję šioje srityje ir jaučia asmenines simpatijas LDK. Jogailos universiteto tyrėjas Niedźwiedźius svarstė, kad viena iš tokio susidomėjimo priežasčių gali būti daugiaetninis, daugiakultūrinis ir daugiareliginis buvusios valstybės charakteris.

Šiandienos bendruomenės sprendžia analogiškus (savaime suprantama – ne tuos pačius) iššūkius, kaip kadaise ir LDK gyventojai – tarpkonfesinius konfliktus, bendrinių kalbų derybas, pragmatinę toleranciją, jau nekalbant apie nacionalinės ir transnacionalinės teritorijos problemą. Pridėti galima ir tai, kad dėl savo multi- ir inter- kitų valstybių tyrėjai nesunkiai randa sąsajų su LDK. Pavyzdžiui, 2008 m. išleista tarptautinės mokslininkų komandos straipsnių rinktinė koncentruojasi į ilgą istoriją turinčius Didžiosios Britanijos ir Abiejų Tautų Respublikos santykius (Richard Unger, Jakub Basista (eds.), Britain and Poland-Lithuania, Leiden: Brill, 2008), o štai kitoje kalbama apie judviejų kultūrinių ryšių cenzūrą ir to pasekmes (Teresa Bela, Clarinda Calma, Jolanta Rzegocka (eds.), Publishing Subversive Texts in Elizabethan England and the Polish-Lithuanian Commonwealth, Leiden: Brill, 2016).

Toks tarptautinis susidomėjimas ir kokybiški, įvairiapusiški tyrimai palengvina kolegų darbą ir žinių integraciją. Po O. Daukšienės pranešimo J. Niedźwiedźius stebėjosi ir džiaugėsi išgirdęs, kad Kražių rankraštis saugomas Krokuvos Čartoriskių bibliotekoje – apie jį nežinojo, nors įdomus ir vertingas veikalas guli kone „po nosim“. Panašūs atradimai yra bend­radarbiavimo ir informacinio tinklo stiprinimo rezultatas, greičiausiai pasiekiamas tokių konferencijų, ryšių palaikymo metu. Tačiau, žinoma, kaip visuomet šmėkščioja ir kalbinio barjero problema – niekur neišnykusi ir nesumenkusi, ji verčia dar aktyviau galvoti apie mokslinių tyrimų ir jų rezultatų vertimus į lingua franca. Kadangi konferencijoje pranešimai skaityti tiek anglų, tiek vokiečių kalbomis, tarpusavyje taip pat bendrauta lietuviškai, rusiškai ar lenkiškai, kaip pastebėjo O. Daukšienė, beveik įvaldėme makaronische Mischsprache – visi visaip kalba, visi vieni kitus supranta. Savotiški tuteišiai-LDK entuziastai.

Pabaigai paminėtinas paskutinis, ne ką mažiau svarbus – tinkamo organizavimo – aspektas. Įtemptas dviejų dienų intelektinis sprintas bu­vo suderintas su „humanišku“ laiko paskirstymu, suteikiant galimybę da­lyviams susipažinti ir pabendrauti. Organizatorės iš pačių pradžių prasitarė, kad stengėsi sudaryti sąlygas atrasti vienas kitą, diskutuoti ir dalintis, taip suteikiant galimybę išlaikyti ryšį ir išsiskirsčius. Regis, laukia geros naujienos – pranešimų pagrindu planuojama išleisti straipsnių rinktinę.

2019 m. kovo 29–30 d. Pasau, Vokietijoje, vyko akademinis seminaras „Ginčytinos erdvės ir simboliniai kraštovaizdžiai ankstyvųjų Naujųjų laikų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir aplinkinių sričių tekstuose“ (angl. Contested Spaces and Symbolic Landscapes in Texts from the Early Modern Grand Duchy of Lithuania and Its Neighbouring Regions). Jo metu istorikai, lingvistai, literatūrologai iš Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos, JAV, Lenkijos, Baltarusijos, Estijos ir Lietuvos savo pranešimais siekė (su)narstyti platesnį LDK literatūrinės ir vaizdinės erd­vės paveikslą.

Naujasis židinys