Janas Kauzikas „Švč. Mergelės Marijos Apsilankymas“. Kauno šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčia. Vilmos Marčiukaitytės nuotrauka

Liepos 2-ąją švenčiama Švč. Mergelės Marijos, Krikščioniškų šeimų Karalienės, šventė, Lietuvoje įvesta nuo 2008 metų, kai Žemaičių Kalvarijos Dievo Motinos paveikslas vainikuotas popiežiaus Benedikto XVI pašventintomis karūnomis ir jam suteiktas Krikščioniškų šeimų karalienės titulas.

Iki liturginio kalendoriaus reformos liepos 2 d. švęsta Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo šventė (dabar perkelta į gegužės 31 d.). Ji gausias tikinčiųjų minias kadaise sutraukdavo ne tik į Žemaičių Kalvariją, kurioje atlaidai, nepaisant kalendoriaus pakeitimų, ir šiandien švenčiami ypač iškilmingai, bet ir į šalia Kauno esantį Pažaislį, prie Gražiosios Meilės, dar vadinamos vienuolių kamaldulių Dievo Motina, paveikslo, kur senoji liepos mėnesio pradžios atlaidų tradicija visai sunykusi, ir daugelį kitų Lietuvos šventovių.

Pažaislį ir Kauną miniu neatsitiktinai. Dar labiau nei senieji Pažaislio atlaidai užmirštas dalykas yra tai, kad Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo titulas, kaip antrasis šventovės titulas, kadaise buvo suteiktas ir Kauno Šv. Kryžiaus bažnyčiai, šiandien kauniečių geriausiai žinomai tiesiog Karmelitų vardu. Dar labiau pamirštas tyliai šioje šventovėje besiglaudžiantis vienas Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo pas Elžbietą sceną vaizduojantis paveikslas. Laiko patina netrunka padengti įvykius, žmones, jų veiklą, sukurtus kūrinius. Ir neretai vien atsitiktinumas, nupūtęs užmaršties dulkes, nelyginant sidabrui grąžina jiems senąjį spindesį. Toks atsitiktinumas tapo akstinu ir šiam rašiniui.

Vienas pirmųjų M. K. Čiurlionio mokytojų

140-osioms M. K. Čiurlionio gimimo metinėms skirtas ciklas „Čiurlionis įkvepia“ apėmė ir 2015-ųjų pabaigoje–2016-ųjų pradžioje Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune vykusią parodą „Kazimieras Stabrauskas – M. K. Čiurlionio mokytojas“, pristatančią Lietuvoje saugomus šio iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių kilusio lenkų dailininko kūrinius, juose išreikštas simbolizmo idėjas, bendradarbiavimą su M. K. Čiurlioniu ir įtaką jo kūrybai.

Dailės studijas 1887 m. pradėjęs Peterburgo imperatoriškojoje dailės akademijoje ir tęsęs Paryžiuje, vėliau dar kartą grįžęs į miestą prie Nevos, 1903-iaisiais K. Stabrauskas persikėlė į Varšuvą, kur ėmėsi dailės mokyklos steigimo darbo, tapo pirmuoju jos direktoriumi ir 1904 metais čia dailės mokslus pradėjusio M. K. Čiurlionio mokytoju. Pastarasis, 1900–1902 metais tobulinęs muzikinį meistriškumą Leipzigo konservatorijoje, Varšuvoje atsidūrė kiek ankstėliau nei jo mokytojas K. Stabrauskas – dar 1902-aisiais, ir, greta aktyvaus dalyvavimo muzikiniame miesto gyvenime, Varšuvos lietuvių draugijos veikloje, rimčiau atsidėjo tapybai, leisdamas įvairialypiam savo talentui plačiau skleistis dailės srityje.

M. K. Čiurlionį ir K. Stabrauską siejo ypatingas mokinio ir mokytojo, o drauge ir dviejų talentingų menininkų ryšys, tačiau iki K. Stabrausko M. K. Čiurlionis turėjo dar vieną mokytoją. 1902 m. atvykęs į Varšuvą, kurioje tuomet dar nebuvo kitos dailės mokyklos, M. K. Čiurlionis pradėjo lankyti privačius tapytojo Jano Kauziko piešimo ir amatų kursus. Ši pavardė iš užmaršties ūko prieš mane iškilo Kauno Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčioje, atidžiau įsižiūrėjus į vieną ten saugomą, taip pat gerokai užmirštą dailės kūrinį.

„Marijos apsilankymas“

Karmelitai, kaip juos vadina dažnas kaunietis – viena senesniųjų šventovių mieste, Pažaislio kamaldulių eremo amžininkė ir (nors dokumentais tai nepatvirtinta) siejama su pastarojo statytojo italų architekto Pietro Puttini vardu, saugo nemažai vaizduojamojo meno paslapčių. Tai ir XVII a. nežinomo tapytojo sukurtas analogų Lietuvoje neturintis nereglamentuotas* Kryžiaus kelio freskų ansamblis (kurį ex parte sunaikino XIX a. pabaigoje rekonstruojant bažnyčią pastatyti šoniniai altoriai ir vargonų choras, o kitas freskas šiandien dengia 1939 m. kunigo ir dailininko Jurgio Jankevičiaus nutapyti aliejiniai Kryžiaus kelio stočių paveikslai), ir žymaus XIX a. Lietuvos dailininko, 1863 m. insurekcijos dalyvio Mykolo Elvyro Andriolio paveikslai, ir didžiausia sakralinė šventovės vertybė – šoninėje koplyčioje esantis metalo aptaisais gausiai puoštas ir stebuklingu laikomas Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės (dar vadinamas – Karmelitų Dievo Motinos) atvaizdas, menantis šiandien į Kauną ir vėl sugrįžusių basųjų karmelitų ordino vienuolių buvimą šioje vietoje XVIII–XIX a. ir kadaise, kaip manoma, restauruotas paties Pranciškaus Smuglevičiaus.

Jano Kauziko pavardė ragina ilgėliau sustoti ne prie šių daugiau ar mažiau žinomų Karmelitų bažnyčios meno kūrinių, bet prie pirmiau minėtos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės koplyčios prieblandoje skendinčios ir, kiek teko domėtis, nė viename bažnyčioje saugomų meno paminklų aprašyme ar tam skirtoje publikacijoje detaliau neaptartos aliejinės tapybos kompozicijos.

Evangelijos pagal Luką 1, 39–45 aprašytą Švč. Mergelės Marijos apsilankymo pas šv. Jono Krikštytojo motiną – šv. Elžbietą – sceną vaizduojančios drobės apatiniame dešiniajame kampe, nepaisant nuo sukūrimo prabėgusio šimtmečio, gerai matyti signatūra – Jan Kauzik/Warszawa/1887.

Paveikslo dešiniajame apatiniame kampe esanti Jano Kauziko signatūra ir nurodytos nutapymo vieta bei data. Vilmos Marčiukaitytės nuotrauka

Taigi paveikslo autorius – tas pats menininkas, su kuriuo pirmiausia turėjo susidurti dailės studijas Varšuvoje pradėjęs M. K. Čiurlionis.

Tapytojas Janas Kazimierzas Kauzikas. Ipsb.nina.gov.pl nuotrauka

Janas Kazimierzas Kauzikas

Lenkų tapytojas, pedagogas ir muzeologas Janas Kazimierzas Kauzikas gimė 1860 m. vasario 8 d. Varšuvoje Jano Kauziko ir Klementinos iš Polecinskių šeimoje. 1875–1881 metais, vadovaujamas Wojciecho Gersono ir Aleksanderio Kamińskio, mokėsi Varšuvos dailės mokykloje. Studijų Varšuvoje metu nutapyti J. Kauziko darbai autoriui du kartus pelnė pagyrimo raštus, Dailiųjų menų rėmimo draugijos (Towarzystwo Zachęty Sztuk Pięknych) piniginę premiją ir Peterburgo imperatoriškosios dailės akademijos sidabro medalį.

1882–1885 metais, vadovaujamas A. Vagnerio, studijas tęsė anuomet Bavarijos Atėnais vadinto Miuncheno dailės akademijoje. Buvo įvertintas pagyrimo raštu, o 1883-iaisiais – bronzos medaliu. Priskiriamas miuncheniečiams (monachijczycy), arba Miuncheno mokyklai, kuriai priklausė nuo XIX a. vidurio iki 1914 m. Miunchene dirbę ir kūrę dailininkai. Su šia dailės mokykla siejama ir visa plejada pirmojo ryškio XIX a. antrosios pusės–XX a. Lenkijos dailės pasaulio žvaigždžių.

Joje ir ne viena Lietuvai reikšminga ir gerai žinoma pavardė. Tai monumentalių istorinių kompozicijų autorius Janas Matejko, kurį iš karto asocijuojame su „Žalgirio mūšiu“ (Bitwa pod Grunwaldem), vienas iškiliausių lenkų romantizmo atstovų Arturas Grottgeris, geriausiai atpažįstamas iš istorinės tematikos spalvota kreida pieštų ciklų „Polonia“ (1863), „Lituania“ (1864–1866), skirtų atspindėti 1863 m. insurekcijos įvykius, „Karas“ (Wojna, 1866–1867). Miuncheno mokyklai priklauso ir ne vienas iš istorinės Lietuvos kilęs ar su ja gyvenimą susiejęs dailininkas: Vilniuje mokęsis, 1863 m. sukilime Lietuvoje kovęsis ir iš čia į Uralą ištremtas Kazimierzas Alchimowiczius, žymiosios Romerių dinastijos atstovai Alfredas Izidorius ir Eugenijus Matas Romeriai.

Kauzikų šeimos kapas Povonzkų kapinėse Varšuvoje. Wikipedia.org nuotrauka

Miunchene J. Kauzikas pradėjo tapyti savarankiškai, daugiausia šiai mokyklai būdingas žanrines kompozicijas, ir būtent Miuncheno laikotarpis buvo reikšmingiausių jo pasiekimų tapyboje metas. Grįžęs į Varšuvą ne tik aktyviai įsitraukė į pedagoginę veiklą, kur, kaip minėta, turėjo susitikti jo ir M. K. Čiurlionio keliai, bet ir pasižymėjo muziejininkystės srityje, prisidėjo prie Varšuvos dailės muziejaus rinkinių apsaugojimo nuo išvežimo į užsienį ir sunaikinimo Pirmojo pasaulinio karo metais. Už pedagoginę veiklą apdovanotas Šv. Stanislovo ir Šv. Onos ordinais. Mirtis J. Kauziką 1930 m. rugsėjo 18 d. ištiko Varšuvos Dailiųjų menų ir tapybos mokykloje. Palaidotas Varšuvos Povonzkų kapinėse (Cmentarz Powązkowski).

Tiesa, dera paminėti, kad studijuodamas J. Kauziko vadovaujamoje privačioje piešimo mokykloje, M. K. Čiurlionis nusivylė, jo įsitikinimu, sustabarėjusia piešimo metodika. J. Kauzikas išties visuomet liko ištikimas savo tradicinei miunchenietiškai tapybos manierai, tapė nemažai literatūrinės fabulos siužetų, iš kurių žymiausi „Ispanų prekeivis“ (Przekupień hiszpański, 1884), „Senelės turtas“ (Skarb babuni, 1885), „Čerkesas Šamilis“ (Czerkes Szamil, 1885), taip pat portretų (pavyzdžiui, kunigaikščio Mykolo Radvilos) ir religinio turinio paveikslų. Vis dėlto reikšmingiausia J. Kauziko religinio siužeto drobe laikomas būtent pagal užsakymą Kauno karmelitų bažnyčiai nutapytas ir šiandien joje tebesantis „Švč. Mergelės Marijos Apsilankymas“.

Kita vertus, pabrėžtina, kad būtent studijų J. Kauziko vadovaujamuose tapybos ir piešimo kursuose metu, t. y. 1903 m., M. K. Čiurlionis nutapė pirmuosius žymesnius savo darbus, tarp kurių ir ciklas „Laidotuvių simfonija“.

Janas Kauzikas „Senelės turtas“ („Skarb babuni“, 1885 m.). Ipsb.nina.gov.pl iliustracija
Janas Kauzikas „Vandos Suchockos portretas“ („Portret Wandy Suchockiej“, 1893 m.). Ipsb.nina.gov.pl iliustracija

Paveikslo klajonė

J. Kauziko drobė, kurioje vaizduojama ilgą kelią aplankyti pusseserės Elžbietos įveikusi ir su ja susitikusi Švč. Mergelė Marija, per savo buvimo Karmelitų bažnyčioje šimtmetį taip pat savotiškai keliavo šventovės erdvėje keisdama savo vietą. Prelato Kazimiero Jasėno „Visuotinėje dailės istorijoje“ pateikiamoje XX a. pirmosios pusės Karmelitų bažnyčios interjero nuotraukoje J. Kauziko kompozicija užfiksuota ankstesnėje savo vietoje: įkomponuota šiandien atsivėrusiame ir vitražu dekoruotame barokiniame lange virš didžiojo altoriaus.

Prieškarinėje nuotraukoje „Marijos apsilankymas“ aklinai uždengia langą ir taip tarytum suformuoja antrąjį altoriaus tarpsnį. Neįprastas sprendimas veikiausiai nebuvo atsitiktinis, o galėjo būti priimtas įgyvendinant iš anksto apgalvotą ikonografinę programą, kuria siekta didžiajame altoriuje išsamiai atspindėti istorinius šventovės titulus. Nors šiandien bažnyčia kauniečių dažniausiai vadinama tiesiog Karmelitų ir kiek rečiau – Šv. Kryžiaus, 1685 m. liepos 23 d. šventinant naujai statomos mūrinės šventovės kertinį akmenį jai suteiktas Šv. Kryžiaus Išaukštinimo ir Švč. Mergelės Marijos Aplankymo titulas (Exaltatio S. Crucis et Visitatio Beatae Mariae Virginis).

Kai 1845 m. panaikinus basųjų karmelitų vienuolyną ilgainiui carinės Rusijos valdžios nutarimu buvo uždaryta bei kariuomenės sandėliu paversta ir bažnyčia, joje buvęs istoriniuose šaltiniuose aprašytas turtingas barokinis interjeras, įskaitant baldakimo formos didįjį altorių, sunaikintas: altoriai nugriauti, didžioji dalis kitų meno vertybių išblaškytos ir prarastos. Kaunui plečiantis, 1881 m., vyskupo Aleksandro Kazimiero Beresnevičiaus pastangomis ir apylinkės gyventojų prašymu buvusi vienuolių karmelitų šventovė grąžinta katalikams kaip parapinė ir imtasi jos sutvarkymo darbų.

1885–1898 m. interjere iškilo penkių neoklasicistinės stilistikos altorių ansamblis. Galima tik spėlioti, kad didžiajame bažnyčios altoriuje įkomponavus su pirmuoju ir šiandien gerai žinomu bažnyčios titulu – Šventojo Kryžiaus Išaukštinimu susijusią skulptūrinę Nukryžiuotojo grupę, prisimintas ir antrasis, suteiktas 1685 m. šventinant kertinį statinio akmenį – Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo, kurį ir nutarta įprasminti užsakant J. Kauzikui nutapyti drobę, vaizduojančią šią reikšmingą Švč. Mergelės Marijos gyvenimo sceną, įkomponuojant ją virš didžiojo altoriaus ir taip aklinai uždengiant vieną iš natūralios šviesos patekimo į bažnyčios presbiteriją šaltinių – išraiškingą, voliutomis dekoruotą barokinį langą.

Kauno Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčia. Nuotrauka iš kun. Kazimiero Jasėno „Visuotinės meno istorijos“ (I tomas, „Architektūra“, Mintauja, 1929 m.).

Nežinia, kas ir kada priėmė sprendimą langą atidengti, o J. Kauziko „Švč. Mergelės Marijos Apsilankymą“ priglausti nedidelėje Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės koplyčioje. Ten paveikslas tebėra ir šiandien: viena vertus, dėl savo monumentalumo (juk buvo tapomas didžiajam altoriui) vargiai telpantis kukliame koplytėlės tūryje, kita vertus, neatkreipiantis didesnio bažnyčios lankytojų, kurių žvilgsniai krypsta į barokiškai puošnų senąjį Karmelitų Dievo Motinos (Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės) atvaizdą koplyčios altoriuje, dėmesio. Tačiau vis dar neblogai įžiūrima signatūra Jan Kauzik/Warszawa/1887 primena, kad tai pas mus ne itin plačiai žinomo, tačiau vieno pirmųjų M. K. Čiurlionio mokytojų – Jano Kauziko – darbas, laikomas žymiausia šio tapytojo religinio turinio drobe. 

*Kryžiaus kelio stočių skaičius ir siužetai neatitinka XVIII a. Romos Katalikų bažnyčios nustatyto Kryžiaus kelio.