Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu,– nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. 

    Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ 
    O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįdėsiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono,– netikėsiu“. 
    Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. 
    Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ 
    Paskui kreipėsi į Tomą: „Pridėk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“. 
    Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ 
    Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ 

Skaitiniai Š (120)

Ef 2, 19–22: Užstatyti ant apaštalų pamato

Ps 117, 1. 2. P.: Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją.


Komentaro autorė – ses. Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF

Tekę girdėti, kaip apaštalas Tomas vadinamas neviernu Tamošiumi arba Tomu netikėliu – dėl netikėjimo. Kartais esam linkę neigiamai žiūrėti į tokius kaip Tomas – abejojančius, neįsitikinusius, norinčius ženklų ir įrodymų. Na, juk normalu norėti, kad mūsų pačių tikėjimas būtų tvirtas, be abejonių, grįžimo atgal, sunkių periodų. Kita vertus, reikia pripažinti, kad labai žmogiška norėti ženklų ir įrodymų, ypač sunkiose situacijose. Ir net jei esame tikri, jog mūsų sprendimai teisingi, ilgainiui mums reikia atnaujinimo, Dievo patvirtinimo, kad esame gerai pasirinkę. Ypač prieš svarbius sprendimus atrodo, kad turi būti konkretus ženklas, lūžis, užtvirtinantis pasirinkimą. Pati tokio ženklo esu prašiusi prieš pasirinkdama atsiliepti į vienuolinį pašaukimą – tiesa, ženklas buvo visai kitoks, nei tikėjausi.

Šiandien apaštalo Tomo situacija mus guodžia ir drąsina – abejoti yra legalu. Dėl to netampame Dievui atmestini – būtent abejonių metu, sunkiais laikotarpiais auga mūsų tikėjimas. Kartu su apaštalu Tomu galime mokytis išpažinti savo abejones, bet jose nepasilikti – sąmoningai rinktis, apsispręsti tikėti. Palaiminti, kurie tiki nematę – be įrodymų, ženklų, tiesiog. Bet ypač palaiminti ir tie, kurie abejoja, ieško tikėjimo kelio, klysta ir vėl renkasi – jų netikėjimas taip pat tampa palaiminimu dėl nuolatinio gręžimosi į Dievą.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai