Jono Meko paroda „Leiskite man svajoti utopijas”. Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL © Baltijos fotografijos linija

Valakampiuose įsikūrusio meno ir edukacijos centro „Rupert“ parodoje, skirtoje Jonui Mekui, jus pasitinka prieblanda. Dideli saulei sklisti palankūs langai uždengti, šviesa skverbiasi tik pro mažas langų apdangaluose išmuštas skylutes. Patalpos viduje šviesos šaltiniu tampa vos keli šviestuvai ir du Jono Meko filmai, rodomi ant specialiai parodai pastatytų konstrukcijų. Palei sienas išbarstyti guli balti popieriaus lapai, o juose – mašinėle atspausdinti Jono Meko eilėraščiai. Jų – 131. Kuriama intymi atmosfera: jūs ir poezija. 

Anot vieno iš parodos kuratorių Yateso Nortono, šiame eksperimente-parodoje (eksponuoti poeziją jau savaime yra šioks toks eksperimentas) buvo stengtasi poeziją pateikti be jokių priedų: „Jeigu apsižvalgysite po parodos erdvę, pamatysite, kad norėjome „išredaguoti“ viską – norėjome jums pristatyti tik eilėraščius.“ 

Parodos idėja kilo dar Jonui Mekui esant gyvam. Praėjusiais metais J. Mekas sugrįžo prie daugiau nei 60 metų kaupto savo poezijos archyvo. Tris užrašų knygeles menininkas užpildė eilėraščiais iš skirtingų laikotarpių – nuo jaunystės Lietuvoje, priverstinio darbo ir „perkeltųjų žmonių“ (dipukų) stovyklų Vokietijoje ir gyvenimo Niujorke. J. Meko istoriškumas ir patirtys XX a. neleido parodos kūrėjams pristatyti tik Meko poezijos – neišvengiamai su ja ateina ir mąstymas apie šią asmenybę.

„Leiskite man svajoti utopijas“ 

Dėmesį atkreipia parodos pavadinimas „Leiskite man svajoti utopijas“. Utopija dažniau suvokiama kaip politinė sąvoka, tačiau politiškumu J. Meką sunku apkaltinti. Interviu Karoliui Vyšniauskui „Nyla“ tinklalaidėje J. Mekas sakėsi, kad jam politika apskritai neįdomi. Tačiau tuoj pat ėmėsi komentuoti politinių ideologijų ribotumą, o tai –  jau politika. Atrodo, kad menininkas mėgsta save neigti, neįsikibti vienos pozicijos, nuolat „balansuoti“ tarp kelių skirtingų krypčių, visuomet save ir savo atmintį iš naujo perkurti. 

Jono Meko paroda „Leiskite man svajoti utopijas”. Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL © Baltijos fotografijos linija

J. Meko daugiaprasmiškumas tiek meno, tiek (savo gyvenimo) istorijos atžvilgiu buvo aptariamas „Rupert“ organizuojamoje diskusijoje „Atmintis, istorija, pasakojimas“. Joje dalyvavo kultūros istorikė Violeta Davoliūtė, literatūrologas Ramūnas Čičelis ir videomenininkas Deimantas Narkevičius. Moderavo Aurimas Švedas.

R. Čičelis kalbėjo apie tai, kad Mekui beveik visą gyvenimą buvo būdinga triksterio pozicija: „Triksterio sąvoka yra kilusi iš viduramžių karnavalo: masei besilinksminant šalia stovi žmogus, kuris šaiposi, juokiasi, ironizuoja. Jonas Mekas Antrojo pasaulinio karo akivaizdoje ir visoje tolesnėje kūryboje laikosi triksteriškos nuostatos – su viskuo išlaikyti bent kokį atstumą. Taip pat išlaikyti ir distanciją su savimi, kartais pašiepti, kartais pasakyti, kad esu poetas ir neprivalau spręsti [politinių] klausimų ir dilemų.“ Videomenininkas Deimantas Narkevičius pridūrė, kad „Mekas stengėsi save saugoti nuo tiesioginių ideologinių interpretacijų. Mano manymu, jis tą darė nuosekliai. Tą supratau stebėdamas jo kūrybą ir susipažinęs su juo Venecijos bienalėje: jaučiau jo atsargą – tarsi galvotų: su kokiu lietuvių bendrausiu? Kokiu naratyvu jis į mane kreipsis? Mačiau be galo didelę ideologinės interpretacijos atsargą. Tam tikra prasme jis vengė politizavimo.“

Jono Meko paroda „Leiskite man svajoti utopijas”. Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 

© Baltijos fotografijos linija

Kuria prasme tuomet J. Mekas norėtų suprasti utopiją, jei ne politiškai? Atrodytų, kad kasdienės, tiesioginės patirtys formuoja J. Meko utopijas. Įprastai utopija yra ne tik politinė sąvoka, bet dar ir nurodo į abstrakciją, ateitį, neįmanomumą, nepasiekiamumą. Mekas tiek filmuose, tiek poezijoje utopijomis vadina tiesioginę patirtį, kuri kaip tik yra čia, dabar, pasiekiama ir siekiama, tarsi būtų iš rankų išsprūdęs rojus. Tiek filmuose, tiek poezijoje nepasiekiamumo aspektas išlieka: atrodytų, kad tokią patirtį labai sunku išlaikyti, tam reikia sąmoningų pastangų, susitelkimo. Kur kas lengviau patirtį  (utopiją) praleisti pro akis, o ne ją iš tiesų išgyventi. 

Mekui utopija yra asmeninė, turinti „prarasto rojaus“ prieskonį. Žiūrint jo filmus iš tiesų galima jaustis taip, lyg vaikščiotum po jam pažįstamus, bet tarsi nutolusius, prarastus prisiminimus („Rupert“ parodoje eksponuojami ir du Meko filmai, vienas jų – „Prarasta, prarasta, prarasta“ (angl. Lost, Lost, Lost). Ir nors J. Mekas dažnai akcentavo gyvenimą dabartyje, tiesioginę žmogaus patirtį, akimirkos grožį, jis visada turėjo ir nostalgijos praeičiai aspektą.

Paradoksalu, bet, nuolat fiksavęs ir dokumentavęs (o gal vis dėlto kūręs ir perkūręs?) save ir savo atmintį, jis neigiamai pasisako apie visur aplink esančius istorijos ženklus: „Norėčiau, kad žmonija kada nors prarastų visus prisiminimus. Kad nebebūtų jokio žmogaus, kuris prisimintų, kas ką padarė jo tautai ar jam pačiam“, – kalbėjo jis 2018 m. balandį viešoje diskusijoje Londone. 

J. Meko santykis su jo paties gyvenimo istorija, savo prisiminimais nėra paprastas.

J. Meko gyvenimo istorija ir istorijos

Vienas įdomiausių minėtoje diskusijoje pažymėtų aspektų, susijusių su filmininko gyvenimo istorija, buvo 2018-aisiais pasirodęs ir daug prieštaringų reakcijų sukėlęs Michaelio Caspero tekstas „Aš buvau ten“ (angl. I Was There), kurį citavo visi diskusijos dalyviai. Tekstas, išspausdintas „The New York Review of Books“ žurnale, pasakoja apie Antrojo pasaulinio karo laikotarpį, nacių okupaciją ir J. Meko gyvenimą anuomet. 

Diskusija „Atmintis, istorija, pasakojimas“. Evgenios Levin / „Rupert“ nuotrauka

Teksto autorius, rengdamas publikaciją, rinko archyvinę medžiagą ir susirašinėjo su pačiu menininku, stengdamasis suprasti, kaip jis atsimena tą laikotarpį. Nacių okupacijos metais J. Mekas dirbo laikraščio „Biržų žinios“ redakcijoje. Laikraštyje  kartu su poezija, literatūriniais bandymais buvo spausdinama ir nacistinės valdžios informacija, palaikomas Lietuvos ir nacių Vokietijos bendradarbiavimas iškart po žydų Biržuosesunaikinimo. Tuo metu J. Mekas taisė korektūros klaidas, kiek vėliau tapo visai redakcijai vadovaujančiuoju asmeniu. Galiausiai dirbo ir kitame panašaus pobūdžio laikraštyje „Panevėžio balsas“. 1941-aisiais, prasidėjus nacių okupacijai, J. Mekui buvo 19 metų. 

Caspero tyrimo klausimas gana paprastas – ar J. Mekas žinojo apie žydų žudynes Biržuose (ten žuvo apie 2300 žydų, iš jų maždaug 900 buvo vaikai)? Jei taip, kodėl jis nekalbėjo apie šį laikotarpį beveik niekur jau ištrūkęs į JAV, o tiesiai paklaustas – į klausimą nenorėdavo atsakyti?

Violeta Davoliūtė publikaciją įvertino teigiamai: „Atliktas mokslinis istorinio konteksto tyrimas, kad būtų geriau suprasta [autoriaus] kūryba, kad būtų geriau suprasta utopija, į kurią Mekas nuolatos sugrįždavo. Šiame tekste analizuojama liudijimo ir liudininko tema. Autorius įtraukia svarbias perskyras – ką žmogus mato ir ko jis nemato, ką jis liudija ir ko ne. Tekste nėra klausimų apie moralę ar kaltinimų.“ 

Evgenios Levin / „Rupert“ nuotrauka

Diskusijos dalyvė omenyje turi apibendrinančią Caspero mintį: „Meko karo patirtis Lietuvoje visiškai nebuvo panaši į žydų patirtį. […] Meko fragmentiškas meninis stilius galėjo padėti jam išvengti šios temos. Vienoje žinutėje man jis skeptiškai rašė: „Aš? Aš ten buvau? Netgi tada, kai iš tiesų pilnai nebuvau ten?“ Ši prieštara yra Meko darbų šerdyje. Karas vyko „prieš jo akis“, bet, kaip jis ir rašo „Žmogaus be vietos“ įvade, „buvau visiškai aklas savo gyvenimui“, todėl daugybės detalių iš to laikotarpio jis negali paaiškinti. Jis turi liudininko pozicijos kompetenciją be jokios atsakomybės. „Tu kalbi apie sunkumą priimti ir pripažinti faktus“, – rašė man Mekas. […] Tačiau sunkiausia yra prisiminti pačius faktus. Dėl to, kad „faktai“ tikrai buvo. Gyvenimas susideda iš „faktų“, bet kiekvienas savo gyvenime susitelkia į paskirus „faktus“ – tuos, kurie arčiausiai jų. Visi kiti praslenka nepastebėti, nesvarbūs mūsų egzistencijai, iškrenta iš atminties.“

Perskaičius tekstą ir klausantis diskusijos dalyvių kyla klausimas: ar liudininkas, neprisidėjęs prie įvykių, turėtų jausti kaltę? Ar jis turėtų nuolatos svarstyti, kas įvyko? Ar ir kaip pasirenkame, kokius „faktus“ mums reikėtų prisiminti? Pagrindinė Caspero teksto prielaida yra ta, kad Mekas, dokumentavęs didžiąją dalį savo gyvenimo, turėtų ir galėtų atsiminti, daugiau papasakoti apie įvykius Biržuose, tačiau jis atsisakė šitai daryti. 

Galbūt dėl to, kad prisiminti šiuo įvykius jam yra per skaudu, ir jis tą darė sąmoningai, o galbūt J. Mekas iš tiesų neatsiminė visų detalių, o nacistinės Vokietijos nusikaltimai žmonijai buvo per toli nuo jo tiesioginės patirties, kad dabar juos ryškiai atsimintų. Jo patirtis tiesiog buvo visiškai kita, atitolusi nuo žydiškosios Antrojo pasaulinio karo patirties. 

Evgenios Levin / „Rupert“ nuotrauka

Ši įžvalga sviedžia mus į, matyt, daugelio tuo laikotarpiu gyvenusių žmonių patirtis – ar jie prisiminė, jei žinojo? Ar gebėjo prisiminti? Ar žydų žudynės savame mieste jiems buvo „faktai“? Ar veikiau paraleliniame pasaulyje egzistavęs chaosas, kuris, atminčiai atlikus savo siuvėjos darbą, išnyko arba buvo paslėptas tankiomis klostėmis? Galiausiai – ar Jonas Mekas pasirinko jau minėtąją „triksterio“ poziciją – nusprendė likti nuošalyje ir nekalbėti apie tai, kas jo gyvenime karo laikotarpiu buvo tolima? 

J. Meko gyvenimo faktai ir jų tyrimas nesumažina jo darbų grožio ar vertės, o ją padidina. Taip atskleidžiamas visą jį persmelkiantis dvilypumas, kurio, matyt, ir pats kūrėjas būtų norėjęs – juk niekada nemėgo prisirišti prie vienos tiesos ar nuomonės, o tik ieškojo, tyrė, kūrė ir perkūrė. Save ir savo atmintį. Tokioje atmintyje, tikėtina, galima rasti įvairiausių prieštarų. Kartais net paties kūrėjo sugalvotų.

Jono Mekui kūrybai skirta paroda veiks iki liepos 21 d. „Rupert“ meno ir edukacijos centre. 

Parodą lydinčią renginių programą galite rasti čia.