Apaštalas Tomas yra minimas visose keturiose Evangelijose. Pirmosiose trijose – Mato, Luko ir Morkaus – jis minimas kartu su apaštalu Matu, Apaštalų darbuose – kartu su Pilypu. Tomo vardo hebrajiška šaknis yra ta‘am, tai reiškia „dvynys“, matyt, todėl Evangelijoje pagal Joną jis taip ir vadinamas – „Dvyniu“ (Jn 11, 6; 20, 24; 21, 2).

Evangelija pagal Joną pateikia kelias žinias, leidžiančias apibūdinti Tomo asmenybę. Pirmoji yra apie paraginimą, kuriuo jis kreipėsi į kitus apaštalus, kai Jėzus kritišku gyvenimo momentu nusprendė eiti į Betaniją prikelti Lozorių, taip pavojingai priartėdamas prie Jeruzalės. Tada Tomas tarė mokiniams: „Eikime ir mes numirti su juo!“ (Jn 11, 16).

Šis jo apsisprendimas yra iš tiesų puikus pavyzdys ir pamokymas, parodantis visišką atsidavimą Jėzui, sujungiant savąjį likimą su Jo likimu, pasiryžtant priimt netgi mirties išbandymą. Svarbiausias dalykas yra neatsiskirti nuo Jėzaus. Evangelijose yra vartojamas žodis „sekti (iš paskos)“, kuris nurodo, kad ten, kur eina mokytojas, turi eiti ir jo mokinys. Šiuo atžvilgiu krikščionio gyvenimą galima apibrėžti kaip Kristaus sekimą, kaip buvimą kartu su Kristumi. Krikščioniui nepaprastai svarbu turėti ryšį su Kristumi.

Antrą kartą Tomo pasisakymas minimas aprašant Paskutinę vakarienę. Jėzus, pranašaudamas apie jo laukiančius įvykius, paskelbia einąs mokiniams paruošti vietos ir patikslina: „Kur aš einu, jūs žinote kelią“ (Jn 14, 4). Šioje vietoje Tomas įsiterpia: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi mes žinosime kelią?“ (Jn 14, 5), pademonstruodamas menką to, kas vyksta, supratimą, suteikusį progą Jėzui ištarti žymųjį pasisakymą – „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Ši Jėzaus pastaba buvo skirta pirmiausia Tomui, tačiau tinka mums visiems. Šis epizodas, viena vertus, tai atsakymas ir mums, kita vertus, jis mus padrąsina prašyti Jėzaus paaiškinimų. Taip pripažįstame savo supratimo galios mažumą ir tuo pat metu, laukdami atsakymo, išreiškiame savo pasitikėjimą.

Trečiasis epizodas apie Tomą yra ypač žinomas, tai Jėzaus prisikėlimu netikinčio Tomo scena, įvykusi aštuntą dieną po Velykų. Iš pradžių Tomas abejoja kitų mokinių pasakojimais, kad jam nesant Jėzus pasirodė jiems ir pareiškia: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“ (Jn 20, 25). Svarbu tai, kad Tomas Jėzaus atpažinimo ženklu laiko nukryžiavimo žaizdas, parodančias, kiek Jis mus mylėjo.

Ir štai aštuntą dieną po Velykų Jėzus vėl pasirodo tarp mokinių. Tomas šįkart irgi tarp jų. Tada Jėzus kreipiasi į jį: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“ (Jn 20, 27). „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ – toks yra Tomo tikėjimo, paties išraiškingiausio Naujajame Testamente, išpažinimas. Anot šventojo Augustino komentaro, Tomas lietė ir regėjo kūną ir žmogų, bet išpažino tikėjimą į Dievą, kurio paliesti ir regėti negalėjo. Lietimas ir regėjimas paskatino tikėti tuo, kuo dar abejojo. Evangelistas perteikia paskutinius Jėzaus žodžius Tomui: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

Taigi, apaštalo Tomo paveikslas yra mums svarbus bent dėl trijų priežasčių. Pirma, jis mus padrąsina, kai esame apimti netikrumo. Antra, jis mums parodo, kad kiekviena abejonė gali būti išsklaidyta. Trečia, Tomui skirti Jėzaus žodžiai leidžia suprasti, koks yra brandus tikėjimas, ir mus drąsina eiti vienybės su Jėzumi keliu.

Paskutinį kartą Tomas Evangelijoje pagal Joną minimas paskutiniame skyrelyje, atpasakojant stebuklingą žvejybą Tiberiados ežere. Čia Tomas paminimas tuoj po Simono Petro. Šis eiliškumas yra pirmųjų krikščionių bendruomenių pagarbos ir svarbos teikimo apaštalui Tomui išraiška. Vėliau apaštalo vardu bus parašyti „Tomo darbai“ ir „Evangelija pagal Tomą“. Tai apokrifai, bet vis dėlto svarbūs ankstyvosios krikščionybės tyrinėjimui.

Pasak tradicijos, Tomas evangelizavo Sirijoje, o vėliau – Persijoje. Taip savo Bažnyčios istorijoje rašo IV amžiaus autorius Euzebijus Cezarietis, remdamasis Origenu. Kiti pasakojimai teigia, jog galiausiai Tomas pasiekė Vakarų Indiją, o iš čia krikščionybė paplito dar toliau.

Šv. Tomas žinomas kaip architektų globėjas.

Pagal Vatikano radiją