Šiuolaikinė opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“. Andrej Vasilenko nuotrauka

Venecijos bienalėje „Auksinį liūtą“ nuskynęs lietuvių pasirodymas sutraukė ne tik minias žiūrovų ir žiniasklaidos dėmesį. Lietuvių menininkių trijulės kūrinys „Saulė ir jūra (Marina)“ kai kuriems komandos nariams tapo ir pasididžiavimo jausmą keliančiu projektu, ir rimtu iššūkiu, dovanojančiu vertingą patirtį.

Į Lietuvos paviljoną Venecijos bienalėje kone kas rytą žygiuoja ir studentas iš Kauno MARIUS VENSKEVIČIUS, šiuo metu čia dirbantis garso techniku. Kauno technologijos universitete (KTU) Muzikos technologijas studijuojantis ir praktiką Venecijoje atliekantis vaikinas yra vienas iš kelių dešimčių žmonių, kurių pastangomis gimsta Lietuvą garsinantys pasirodymai.

Marius Venskevičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Praktikos metu tapo svarbia projekto dalimi

Nors kauniečio atliekamas techninis darbas lieka dėmesio šešėlyje, jis džiaugiasi galimybe dalyvauti projekte, gavusiame aukščiausią prestižinio meno festivalio apdovanojimą per 20 šalies dalyvavimo bienalėje metų.

Marius neslepia, kad milžiniškos sėkmės susilaukęs Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės sukurtas perfomansas-opera reikalauja pastangų ne tik iš kūrėjų ar atlikėjų. Pasirodymą sužlugdyti gali net menkos techninės, buities smulkmenos – neveikiantys mikrofonai ar kita garso įranga.

„Garsas ir muzika, jei atvirai, kėlė ir kelia iššūkių“, – sakė jis.

Pirmąją savaitę studentui padėjo profesionalūs garso technikai iš įmonės, kuri aprūpino projektą garso įranga.

„Iš jų mokinausi ir vykdžiau garso techniko asistento pareigas. Šiuo metu esu pagrindinis garso technikas, esantis vietoje ir prižiūrintis įrangą repeticijų bei pačių performansų metu“, – patikslino studentas.

Marius patikino, kad tenka spręsti ir ilgalaikius techninius klausimus, ir staigias momentines problemas.

„Vienos jų baigiasi po valandos, kitos gali tęstis ir visą dieną“, – juokauja vaikinas, kurio užduotis – užtikrinti garso sąlygas Lietuvos paviljone rengiamiems gyviems pasirodymams.

„Bet negaliu teigti, kad raktika susideda tik iš to. Ši pozicija taip pat moko aktyvaus bendravimo su kompozitore ir pačiais atlikėjais“, – galimybę išmokti daugiau vertina Marius, studijuojantis KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultete (SHMMF).

Muzikos pakerėtas ir su ja gyvenimą susiejęs vaikinas prisimena aplinkybes, kurios nuvedė iki vieno garsiausių meno renginių Italijoje ir pasaulyje. Apie galimybę praktikuotis Venecijoje jis sužinojo universitete, kai į KTU kreipėsi Lietuvos paviljono atstovai ieškodami pagalbos projektui.

Į KTU kreipėsi Lietuvos paviljono 58-ojoje Venecijos bienalėje komisarė Rasa Antanavičiūtė, kuri pateikė prašymą rekomenduoti du gabius studentus, gebančius technologiškai padėti įgyvendinti ir prižiūrėti Lietuvai svarbų projektą. KTU Muzikos technologijų studijų programos vadovas Vytautas Kederys kartu su viena iš kūrinio autorių L. Lapelyte vykdė pageidaujančiųjų dalyvauti šiame projekte atranką, ir galiausiai praktikai bienalėje buvo atrinkti du studentai. Vienas jų ir buvo Marius, pasinaudojęs galimybe atlikti praktiką Italijoje pagal „Erasmus+“ mainų programą.

Pixabay.com nuotrauka

Susižavėjo ir kūriniu, ir Venecija

Įsitraukęs į projektą kaunietis susiformavo ir savo asmeninę nuomonę apie meno kūrinį. „Manau, šis darbas yra įdomi sintezė tarp libreto, scenos ir muzikos“, – sako jis.

Vaikinui patinka, kad išvardyti elementai darniai jungiasi ir sudaro galutinę visumą. Įspūdį sustiprina ir dainuojamas tekstas, ir įvairias temas perteikiantys personažai, ir vyksmas scenoje.

„Žiūrovas tai stebi iš viršaus, o viską jungianti muzika, aidintys balsai padiktuoja jam pačiam viduje juntamą ritmą, kas išties nelieka nepastebėta“, – mintimis dalijosi Marius.

Pasak jo, šis kūrinys vienu metu turi ir aiškų minties gylį, ir paliktą potencialią erdvę. „Pastarąją analizuoti ir atrasti joje iš pirmo žvilgsnio neužčiuoptų dalykų gali kapstyti linkę žiūrovai“, – teigė studentas ir pridėjo, kad taip daryti linkusi didžioji dalis menu besidominčios visuomenės.

Dirbant projekte vaikiną nuoširdžiai stebina nerealumo pojūtis, kuris užliūliuoja paskendus rutininiuose darbuose.

„Tik po kelių dienų pradedi suvokti, kad viskas taip rimta. Kai pasiekė gandas, kad pas mus ateina „The New York Times“atstovai – iš pradžių nuskambėjo lyg anekdotas, – prisiminė jis. – Bet jie iš tikrųjų atėjo!“

Tik rugpjūčio mėnesį savo darbą baigsiantis vaikinas sako, kad pasimėgauti 58-osios Venecijos bienalės reginiais kaip žiūrovas dar nespėjo.

„Įspūdžiai tokie – čia lankosi minios žmonių ir nuolat ieško vieno ar kito paviljono. Apie kitų šalių projektus kol kas spėjau tik išgirsti gandų ir pasiūlymų, ką turėčiau būtinai pamatyti. Darbų gausa iki šiol leido aplankyti tik keletą arčiau esančių vietų“, – pasakojo praktikantas.

Vaikinas stengiasi atsigriebti vakarais ar savaitgaliais: „Mane keri ir stebina nuolat atrandami Venecijos kampeliai, įstabios bažnyčios, aikštės, sodai, pasislėpę siaurose gatvelėse už vartų, kur atrodo niekad nesugalvosi praeiti.“

Studentas teigė gavęs puikų patarimą ir mielai dalijasi su tais, kurie dar tik vyks į legendinį Italijos miestą.

„Norint patirti Veneciją, būtina joje pasiklysti. Juokinga tai ar ne, bet tai nėra sunku – net ir su navigacija, – juokiasi jis. – Nesusivokimo pojūtį, kur esi, patiria dažnas miesto svečias.“