Vyskupas Paulius Baltakis OFM (1925–2019). Asmeninio archyvo nuotrauka.

Tekstas perpublikuojamas iš ketvirtojo 2019 m. Naujojo Židinio-Aidų“ numerio. 

Su vyskupu Pauliumi Baltakiu OFM susipažinau Niujorke, tiksliau – Bruk­line 1991 m. rugpjūčio pabaigoje. Ką tik buvo žlugęs pučas Maskvoje, jau pylėsi tarptautiniai Lietuvos nepriklausomybės pripažinimai, buvo ruošiamasi Lietuvos priėmimui į Jungtines Tautas. Lietuviška sala, susitelkusi apie Pranciškonų vienuolyną 361 Highland Blvd., virte virė – Religinė šalpa, laikraštis Darbininkas, Lietuvių informacinis centras buvo nuolat lankomi. Čia pat veikė Kultūros židinys, labai populiari ir gausiai naujos imigrantų iš Lietuvos bangos naudojama buvo sporto salė. Netrūko darbo ir rūpesčių ir pačiame vienuolyne. Visą tą vasaros pabaigos sumaištį vainikavo aukščiausio lygio delegacija, iš Lietuvos ir Vašingtono atvykusi į Jungtinių Tautų sesiją, kurioje trys Baltijos valstybės sugrįžo į tarptautinę bendriją. Delegacijos susitikimas su lietuvių bendruomene irgi vyko konvente. Problemų buvo labai daug, pakako ir jaudinimosi bei nesklandumų, bet buvo nuostabu, kaip ramiai ir natūraliai su aukštais svečiais ir gausiais interesantais bend­ravo vyskupas pranciškonas.

Pauliaus Baltakio balsą jau buvau girdėjusi per Laisvosios Europos ir Vatikano radiją. Jo paprasti, aiškūs tekstai buvo be to meto pamokslams Lietuvoje dažnai būdingos barokinės retorikos. Kai susitikome, nustebau, kad Baltakis labai jaunai atrodė ir jo balsas nebuvo toks duslus, kaip radijo įrašuose. Pasirodo, vyskupas pasisakymus radijui įrašinėdavo į magnetofono juostą iš anksto ir siųsdavo įvairioms tuo metu veikusioms lietuviškoms radijo programoms. O kad nesigirdėtų pašalinių triukšmų, įrašinėdavo užsidaręs savo celės rūbų spintoje. Šioje istorijoje, kaip ir jos papasakojime – labai daug Baltakio.

Profesorius Vytautas Landsbergis ir vyskupas Paulius Baltakis 1999 m. Kaune. O. Pajedaitės / Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijos archyvo nuotrauka.

Vyskupas Paulius buvo kuklus, jautrus ir beveik drovus, bet visada surasdavo žodį ar gestą, reiškiantį dėmesį ir atvirumą, kalbėdavo su šilta pusiau šypsena ir jokiomis aplinkybėmis nerodydavo savo svarbos. Bruklino konvente praleidau porą savaičių, dažnai valgiau su pranciškonais prie vieno stalo. Per tuos pietus ir vakarienes kalbėdavomės daugybe temų. Vyskupas pokalbyje niekada negrieždavo pirmu smuiku. Tik pamažu aiškėjo, į kokią daugybę lietuvių išeivijos veiklų pasaulyje jis buvo įsitraukęs, su kiek įvairiausių organizacijų bend­radarbiavo. Jis buvo JAV vyskupų konferencijos narys, tad gerai išmanė ir JAV katalikų gyvenimą bei problemas, puikiai gaudėsi JAV politikoje, pažinojo daugybę žmonių. Bet apie tai, ką yra nuveikęs ar ką veikia, niekada nekalbėdavo pirmas ir tik užsimindavo ar patikslindavo kokią detalę, jei pokalbyje ta tema iškildavo. Taip, pavyzdžiui, nieko nepasakojo apie savo vaidmenį, rengiant Lietuvos krikšto 600 metų minėjimą visame pasaulyje, tik atsisveikindamas ir beveik sumišęs padovanojo sidabrinį jubiliejinį medalį. Nepamenu, kad vyskupas Baltakis būtų ką nors piktai pašiepęs ar kritikavęs. Jis turėjo gerą humoro jausmą, tad apie kokį nors probleminį klausimą kartais atsiliepdavo su minkštu, neįžeidžiu juokeliu.

Paulius Baltakis buvo pirmasis (ir kol kas – vienintelis) vyskupas pasaulio lietuvių sielovadai. 1984 m., minint 500-ąsias šv. Kazimiero mirties metines, popiežius Jonas Paulius II ne tik surengė minėjimą Vatikane, nes Lietuvoje minėjimas buvo labai varžomas, bet ir paskyrė lietuviams išeivijoje vyskupą, panaudodamas jau nusistovėjusį lenkišką pavyzdį. Skirti vyskupą valstybingumą praradusios mažos tautos išeivijai tikriausiai galėjo tik popiežius, kurio paties tauta tokiomis pat sąlygomis Katalikų Bažnyčioje buvo išsikovojusi šią teisę kaip viena iš didžiųjų katalikiškų tautų. Reiktų pridurti, kad lietuviams katalikams, atkakliai siekusiems matomumo pasaulyje ir Bažnyčioje per ankstesnius pontifikatus, dėl šito kovoti, atrodo, neteko.

Devintame dešimtmetyje išeivijoje dar darbavosi daugybė iškilių, energingų, ambicingų ir talentingų kunigų. Neturiu jokio supratimo, kaip buvo pasirinktas išskirtiniu aktyvizmu nepasižymėjęs Paulius Baltakis, visą gyvenimą uoliai ir kukliai pradirbęs lietuviškų JAV ir Kanados parapijų sielovadoje, bet pasirinkimas buvo labai vykęs. Visi, dirbantys su diasporomis, žino, kad joms būdingos politinės ir asmeninės prieštaros ir kad suvienyti diasporas labai sunku. Nors daug teko bendrauti su šiaip jau labai reiklia ir kritiška senąja lietuviška išeivija, jei kalba užeidavo apie vyskupą Baltakį – atsiliepiama būdavo tik palankiai. Jo nuolankumas buvo tikras ir gilus, be jokios pozos, be nieko parodomo. Negalėčiau prisiminti jokio specifiškai nuolankaus Baltakio gesto – toks natūraliai nuolankios širdies jis buvo, nors niekam nebūtų atėję į galvą pasakyti, kad Baltakis neturi tvirtų pažiūrų. Bet pasimatydavo tai tik kalbantis su juo apie politiką – čia jis galvojo ir elgėsi aiškiai, principingai, valstybiškai. Tik dabar suvokiau, kad Baltakis dar buvo ir diplomatas iš prigimties.

Popiežius Jonas Paulius II ir vyskupas Paulius Antanas Baltakis. Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijos archyvo nuotrauka

Nuo to pirmo susitikimo matydavau vyskupą Baltakį beveik kasmet. Jau kai susipažinome, jis turėjo regėjimo problemų, kurios, deja, stiprėjo, tad skaityti ir rašyti jam buvo vis sunkiau. Sunkesnė darėsi ir kasdienybė, bet vyskupas niekada nesiskundė ir net paklaustas neminėjo savo sunkumų.

2003 m. popiežius pagaliau priėmė jo atsistatydinimo prašymą. Baltakis persikėlė į lietuvių pranciškonų vienuolyną Kennebunkporte ir gyveno ten kaip paprastas vienuolis. Kiek galėdamas, padėdavo bendruomenėje, toliau patarnaudavo lietuviams, pagal išgales dalyvaudavo renginiuose. Susidariau įspūdį, kad mėgo muziką, nes net ir metų naštos slegiamas ir jau nebematydamas, visada ateidavo į Atei­tininkų sendraugių studijų savaitės koncertus. Žmonės prie jo tiesėsi, o jis jiems atsiliepdavo, stebindamas gera atmintimi, paminėdamas su vienu ar kitu asmeniu susijusias detales, paklausdamas apie artimuosius.

Paulius Baltakis buvo paskutinis herojiškosios Lietuvos pranciškonų kartos atstovas. Herojiškos, nes puoselėjusios Lietuvoje po Pirmojo pasaulinio karo atgaivintos savo vienuolijos liepsnelę JAV ir Kanadoje, kur po Antrojo pasaulinio karo susibūrė po Europą išblaškyti jauni Lietuvos pranciškonai, ir perdavusios tą išsaugotą liepsną atkurtai vienuolijai Lietuvoje. Baltakis buvo jauniausias toje kartoje, nors ir mokęsis Kretingos pranciškonų gimnazijoje, bet į vienuoliją įsijungęs jau po karo, Belgijoje, kur studijavo teologiją ir „tik 1953“ atvyko į JAV, į Rytų pakrantę, Meino valstiją, kur energingo ir temperamentingo Justino Vaškio vadovaujamas būrelis pranciškonų kurtis pradėjo nuo nedidelės fermos su laukais ir galvijais. Čia Romoje doktoratus apgynusieji mėžė mėšlą ir šienavo lygiai su ką tik baigusiais noviciatą. Baltakis prisijungė prie šios draugijos, kai jau buvo įgytas gražus dvaras vandenyno pakrantės miestelyje Kennebunkporte, buvo plečiama lietuvių parapija Toronte, įsteigta misija Niujorke. Darbo buvo daug – ir su senąja imigracija, ir su karo pabėgėliais. Pranciškonai derino sielovadinį darbą su kultūrine veikla, palaikė lietuvišką spaudą, apie juos telkėsi karo imigracijos atžalynas, kultūrininkai, šviesuomenė. Paulius Baltakis dirbo visus darbus, kuriuos vienuolija jam skyrė, buvo ten, kur vyresnieji jį siųsdavo. Jo mėgiamas poilsis buvo žūklė. Net Niujorke jis ištrūkdavo pažvejoti ir parnešdavo vienuolyno virėjai šviežios žuvies.

Paskutinį kartą sutikau vyskupą Paulių Baltakį pernai rugpjūtį Kennebunkporte. Kaip visada, niekuo nesiskundė, gerai žinojo, kas vyksta pasaulyje, atėjo į Ateities studijų savaitės koncertus ir šiltai bendravo su tais, kurie prie jo prieidavo. Ruošėsi į Lietuvą. Dar trumpam persikėlė į Kauno pranciškonų konventą, o paskui jau atgulė Kretingos kapinėse šalia savo likimo bendrų, draugų ir brolių pranciškonų. Amžinoji šviesa Jam tešviečia.

Naujasis židinys