Menotyrininkas, šokio kritikas, VDA Dailėtyros katedros vedėjas Helmutas Šabasevičius (kairėje). Arūno Sartanavičiaus / Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos nuotrauka

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje prieš 20 metų surinktas pirmasis aktorių-šokėjų kursas, po kelerių metų įkurta Šokio ir judesio katedra, o neseniai studijas baigė pirmoji LMTA šokio laida – absolventės, kurių diplomuose užrašyta šokėjų, o ne aktorių specialybė. Šią evoliuciją svarbu pažymėti, todėl interviu serijoje „Kam tie mokslai“ su šokio lauko atstovais kalbame apie tai, kiek aukštasis išsilavinimas reikalingas praktika grįstai specialybei.

Pirmame pokalbyje savo mintis dėsto menotyrininkas, šokio kritikas, VDA Dailėtyros katedros vedėjas HELMUTAS ŠABASEVIČIUS – turbūt žinomiausias Lietuvos baleto kritikas, neapleidžiantis ir šiuolaikinio šokio lauko.

Kodėl baleto šokėjui reikalingas aukštasis išsilavinimas?

Baleto šokėjo karjera baigiasi gana anksti, tad šios profesijos atstovams svarbu turėti pagrindą, kuris leistų ateityje keisti profesiją, suteiktų galimybę persikvalifikuoti, ieškoti savo srityje kitokios, įvairesnės veiklos – šokio žurnalisto, istoriko, kritiko. Žinoma – ir pedagogo, o norintiesiems įsigyti šią profesiją Lietuvoje aukštasis išsilavinimas privalomas.

Patiems šokėjams aukštasis išsilavinimas suteikia kontekstus formuojančių žinių, padeda kurti vaidmenis, prisideda prie meninių pasiekimų.

Šokėjui svarbiau talentas ar edukacija?

Be talento ypatingų aukštumų šokyje nepasieksi. Juk kone procentais apskaičiuota, kiek artistas gali išmokti ir kiek turi turėti prigimtinių gabumų. Vis dėlto manau, kad studijų metu galima daug ką koreguoti. Beje, ne tokiems talentingiems studijos gali tapti galimybe pamąstyti ir apie kitą – nebūtinai šokėjo – profesiją. Ar tiesiog kitokią raiškos formą šokio kontekste, jei standartai ir reikalavimai žmogui yra nepriimtini ar nepasiekiami.

Kuo šokio specialybė galėtų būti naudinga šokėjais netampantiems žmonėms?

Tai tas pat, kaip klausti, kam žmogui apskritai reikalingas aukštasis išsilavinimas. Atsakymas: jis sutvirtina asmenybę, profesionalą. Menuose šis klausimas įgyja papildomų reikšmių, nes gali susidaryti įspūdis, kad užtenka tiesiog įvaldyti amatą. Tačiau taip nėra, nes mes visi siekiame kai ko daugiau. Amatas ir kūryba nėra tas pats, ir siekiant meninių rezultatų nepakanka vien fizinių duomenų bei pastangų. Šokėjo darbas nėra vien sporto klube išlavinto kūno demonstravimas, nors žmonės iš šalies linkę gretinti šiuos dalykus. Studijos praplečia akiratį ir padeda kūną išlavinusiam žmogui tapti kūrėju.

Ar žinote pavyzdžių, kai aukštasis mokslas apriboja kūrybos laisvę?

Tokių situacijų nežinau. Galiu nebent svarstyti, kad mokslui reikia laiko ir atsidėjimo, vadinasi, gali tekti tai nuvogti nuo kūrybos.

Ar griežta paskaitų struktūra neužkerta kelio kūrybingumui?

Nemanau, kad sistema stabdo kūrybingumą – bent jau neturėtų taip būti. Tai daugiau priklauso nuo žmogaus požiūrio į mokslą ir studijas. Jei jis įsivaizduoja, kad tai, ką sako dėstytojas, yra šventa tiesa, asmeninis kūrybingumas, žinoma, kenčia. Bet manau, kad tokių kategoriškų dėstytojų nebėra. Pats skaitydamas paskaitas visuomet pabrėžiu, kad dėstau savo požiūrį, ir kiti variantai taip pat įmanomi. Be to, šiandien neįsivaizduoju, kad studentai gali būti tokių konservatyvių pažiūrų ir ko nors atsisakyti vien todėl, kad tai nepriimtina dėstytojui.

Scena iš choreogr. Martyno Rimeikio baleto „Dienos, minutės“. Martyno Aleksos nuotrauka

Šokio – kaip ir bet kokio kito meno – mokykloje turi egzistuoti balansas tarp to, ką studentas gauna kaip žmogus ir ką – kaip atlikėjas. Jam turi būti išaiškintos techninės profesijos paslaptys ir drauge skiriamas didelis dėmesys asmenybei ugdyti.

Bet ar baleto edukacija Lietuvoje nebesiremia į muštrą ir besąlygišką mokytojo klausymą?

To reikalauja judesio specifika – be muštro kai kurių dalykų tiesiog negali pasiekti. Kaip ir akademiniame piešime – turi kasdien praktikuotis, lavinti ranką, kad išmoktum piešti. Šiuolaikinėje dailėje piešimas pasitraukė į antrą planą, nes meniniam rezultatui pasiekti jau naudojamos kitos priemonės. Klasikinis šokis išliko toks, koks buvo prieš daugybę metų, jis privalo būti techniškas, tad šokėjui būtina labai gerai mokėti abėcėlę. Tačiau tai – techninė pusė, o jos panaudojimas kūryboje muštru nepasižymi. Ten svarbiau atsipalaidavimas, kūrybingumo skatinimas, akiračio plėtimas, žinių jungimas. Ir jokiu būdu ne aklas kopijavimas. Niekas taip nebedaro.

Ar žiūrėdamas į šokėją scenoje galite pajausti, kad tai – intelektualus žmogus?

Niekuomet apie tai negalvojau. Žiūrėdamas į bet kurios srities profesionalą scenoje matau, ar jis dirba mechaniškai, ar kūrybiškai. Judesys, kaip ir žodinė kalba, turi intonacijas – jo forma gali išlikti klasikinė, aiškiai apibrėžta, tačiau ir joje įmanoma pajausti taisyklių ir polėkio dermę. Gal tai yra intelekto požymis.

Jūsų nuomone – kiek svarbu baleto šokėjui nuolat tobulintis ne tik atliekant spektaklius, bet ir dalyvaujant seminaruose?

Tai yra labai daug laiko reikalaujanti specialybė, tad papildomas tobulinimasis priklauso ne tik nuo noro, bet ir nuo galimybių. Dauguma tiesiog fiziškai nespėja niekur dalyvauti, kiti galbūt nebenori šokti laisvu nuo šokio metu. Tiesa, kaip gerąjį pavyzdį atsimenu vieną šokėją, kuri patyrusi traumą ne sėdėjo namuose, bet atėjo pažiūrėti parodos, neturėjusios nieko bendra su šokiu. Tokie atvejai priklauso nuo žmogaus noro investuoti į save. 

Vadinasi, edukacija yra prabanga?

Ne, tai yra būtinybė – kaip asmeninė higiena. Kiekvienas žmogus per dieną privalo rasti nors plyšelį laiko savišvietai. 

Kaip apibūdintumėte profesionalų šokėją?

Žmogus turi turėti sąlygas kasdien nuosekliai kultivuoti savo profesiją – repetuoti, tobulintis, augti. O vakarais ištobulintus instrumentus turi panaudoti spektakliuose. Esu tikras, kad profesionalumą apibrėžia veikla. Kad ir kokios būtų savybės, užleistos jos netenka prasmės, nebeleidžia visavertiškai pasirodyti scenoje.

Taip pat svarbu, kad žmogus jaustų, jog tai, ką daro, yra pasiekta sunkiu darbu, o ne seminarų metu šiek tiek pasimokius technikų. Gebėjimai turi kilti iš nuolatinio darbo ir, žinoma, talento.

Ar pastebite teigiamų pokyčių šokio lauke po to, kai specialybę pradėta dėstyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?

Tiesą sakant, nežinau, ar pastebiu, ir nežinau, kada pradėsiu pastebėti. Struktūrinių pokyčių tarsi ir vyksta – be specialybės LMTA dar seniau įkurtas Lietuvos šokio informacijos centras, vyksta tarptautiniai festivaliai... Tačiau kol kas nematau nieko tokio, kuo galima iš tiesų pasidžiaugti. Matyt, reikia daugiau laiko.

Formaliai rezultatai, žinoma, matyti – skaičiai nuteikia optimistiškai. Tačiau spektakliuose ypatingo poslinkio nematau. Kartais galvoju, kad nuo tam tikro amžiaus kritikams apskritai nebereikėtų vaikščioti į jaunų žmonių kurtus spektaklius, nes, kai nerandi asmeninio santykio su kūriniu, jo autoriai nusimena. Bet juk tai natūralu – jauniems žmonėms aktualūs klausimai, kurių vyresniems jau seniai nebekyla ir kurie yra nebeįdomūs, netgi nebeatrodo svarbūs. Vieniems egzisteniškai būtina ką nors išsiaiškinti, o turintieji kitokios patirties nebegali pajusti nervo, iš kurio tų klausimų kyla. Tada sunku adekvačiai įvertinti ir meninį kūrinio lygį.

Kaip įsivaizduotumėte idealią šokio mokyklą?

Šokio – kaip ir bet kokio kito meno – mokykloje turi egzistuoti balansas tarp to, ką studentas gauna kaip žmogus ir ką – kaip atlikėjas. Jam turi būti išaiškintos techninės profesijos paslaptys ir drauge skiriamas didelis dėmesys asmenybei ugdyti. Svarbu mokyti kūrybingumo, plėsti akiratį, skatinti pasitikėti savimi, ieškoti savo meno sąsajų su kitomis šiuolaikinės kultūros sritimis. Studentas turi turėti laiko paieškoms ir instruktorių, kuris jį skatintų dirbti ir neleistų pamiršti poreikio nuolat eiti pirmyn. Aišku, turi būti sudarytos sąlygos nuolat lavinti kūną, nes nuo to priklauso, su kokiu instrumentu artistas stos prieš publiką.

LMTA projektą „Šokis – 20-ies metų retro(per)spektyva“ remia Lietuvos kultūros taryba.