Jėzaus veidas. Rembrandt (17 a.)

Įlipęs į valtį, Jėzus persikėlė per ežerą ir sugrįžo į savo miestą. Ir štai jam atnešė paralyžiuotą žmogų, paguldytą ant neštuvų. Pamatęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: „Pasitikėk, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!“ 

    Kai kurie Rašto aiškintojai ėmė niurnėti: „Tasai piktžodžiauja!“ 
    Skaitydamas jų mintis, Jėzus tarė: „Kam taip piktai mąstote savo širdyje? Kas gi lengviau – ar pasakyti: 'Tavo nuodėmės atleistos', ar liepti: 'Kelkis ir vaikščiok!'? Ir todėl, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią žemėje atleisti nuodėmes,– čia jis kreipėsi į paralyžiuotąjį: – Kelkis, pasiimk neštuvus ir eik namo!“ 
    Šis atsistojo ir nuėjo namo. 
    Visa tai pamačiusios, minios išsigando ir šlovino Dievą, suteikusį tokią galią žmonėms. 

Skaitiniai E1 (184)

Pr 22, 1–19: Mūsų tikėjimo protėvio Abraomo auka

Ps 116, 1–2. 3–4. 5–6. 8–9. P.: Vaikščiosiu aš akivaizdoj Dievo pasauly – tarpe gyvųjų.


Komentaro autorė – ses. Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF

Šiandienos ištrauka yra daug kartų girdėta ir aptarta – Jėzus atleidžia nuodėmes ir išgydo negalę. Visgi, nors žinome Jėzų esant gydytoją, dažnai kyla noras savas problemas išspręsti patiems. Na, juk norisi ateiti pas Dievą garam, „tinkamam“, „susitvarkiusiam“ – tiesiog neturėti problemų. Šiam laikmečiui ypač būdingas požiūris į sunkumus kaip į nesėkmę, ženklą, kad nesugebu gyventi sėkmingo gyvenimo. Ir sunkumų patiriantiems asmenims dažnai nelieka vietos visuomenėje (pavyzdžiui, sergantiems priklausomybės liga) – jie išstumiami į visuomenės paribius.

Jėzus neklausia paralyžiuotojo, kodėl jis čia guli arba kodėl turi sunkumų, sako: „Pasitikėk.“ Patikėk, kad Dievui rūpi Tavo sunkumai, patikėk, kad Jis gali juos spręsti. Patikėk, kad esi Dievo priimamas su visais sunkumais ir negaliomis ir kad Jis nori jais dalintis. Būk, tysok prieš Dievą su savo silpnumu – leisk Jam dalyvauti Tavo silpnume, negalėjime, nepajėgume. Būk savimi su visa tikrove – ir pažink Dievą su Jo tikrove, Dievą, leidžiantį mums tįsoti prieš Jį su savo gyvenimu ir mus tokius mylintį.

Šiandien esame kviečiami patirti mylintį Jėzaus žvilgsnį, kuriuo Jis žvelgia į mūsų netobulus gyvenimus. Patirti, kad esame priimami, kokie esame, bet tokie nepasilikti, „neįsimylėti“ savo negalių – keltis ir vaikščioti. Pripažinti, jog Dievas gali mus pakelti iš visos nevilties, iš tamsos, iš netikėjimo – gali grąžinti gyvenimą ir laisvę.

Bernardinai.lt 

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai