Asociatyvi unsplash.com nuotrauka

Seksualinė priklausomybė yra liguistas požiūris į seksą, kuris žmogui padeda nuslopinti stresą, išvengti neigiamų ar skaudžių jausmų. Žmonėms, kenčiantiems nuo šios priklausomybės, seksualiniai santykiai tampa svarbiausiu dalyku gyvenime, todėl jie nesugeba kurti sveikų ir natūralių santykių su kitais. Iki šiol tradiciškai dar vis manoma, kad tai vyrų problema, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais pastebėtas ryškus moterų seksualinės priklausomybės augimas. Naujausi tyrimai atskleidžia, kad 82 proc. berniukų ir 68 proc. mergaičių iki 18 m. yra įsitraukę į pornografijos žiūrėjimą.

Krikščionėms moterims tai kelia didelę gėdą, jos išgyvena stigmą. Visuomenėje apie tai nekalbama kaip apie moterų problemą. Tai siejama su vyrais, kurie laikomi seksualiomis būtybėmis, tuo tarpu moterys – santykio. Pasak Kirsten Rumary, sielovados „Kelionė“ tarnystės Kanadoje programų koordinatorės, moterys tuomet jaučiasi pernelyg seksualizuotos, lyg ir „nešvarios“.

Remdamasi savo asmenine patirtimi, K. Rumary teigia, kad mūsų laikų visuomenė keičiasi, labiau toleruojami moterų laisvi lytiniai santykiai, auga jų susidomėjimas pornografija. Kanadoje į „Kelionės“ tarnystę ateina moterų, kurios dar būdamos visai mažos buvo įsitraukusios į masturbacijos priklausomybę, o paauglystėje susidomėjo pornografija, anksti pradėjo lytinius santykius. Ateina moterų, kurios yra priklausomos nuo minčių apie romantiškus santykius ir negali užmegzti tikro santykio su kitais žmonėmis. Ateina ir ištekėjusių moterų, turinčių romanus už santuokos ribų arba nuolat fantazuojančios apie juos.

„Bloga yra tai, kad pornografijos žvaigždės tampa sektinu pavyzdžiu labai jaunoms merginoms. Jos tarsi atsako į klausimą, ką reiškia būti moterimi. 

„Jos negali kurti sveikų santykių su kitais žmonėmis, jaučiasi labai nesaugios. Dažnai jos atsitraukia nuo bet kokių žmogiškų santykių, nes saugiau gyventi savo galvoje. Jų santykiai nepatvarūs, jos laukia patvirtinimo iš vyrų, konkuruoja su kitomis moterimis dėl vyrų dėmesio. Jos kenčia, nes negali sukurti sveikų santykių nei su moterimis, nei su vyrais. Įsitraukimas į pornografiją griauna jų santuokas. Kai kurios nebegali santiauti su savo vyru be papildomos pornografijos galvoje. Moterys taip pat pradeda žiūrėti į vyrus kaip į objektus – kaip ir vyrai žiūri į moteris kaip objektus“, – sako K. Rumary. Pasak sielovadininkės, domėjimasis pornografija, kurioje yra daugybė smurto apraiškų prieš moterį, išmoko moteris šiurkštumo, daro jas pažeidžiamas, sutinkančias, kad su jomis elgtųsi nesveikai ir netinkamai.

„Bloga yra tai, kad pornografijos žvaigždės tampa sektinu pavyzdžiu labai jaunoms merginoms. Jos tarsi atsako į klausimą, ką reiškia būti moterimi. Tai daro joms įtaką, nes jos mato, kaip turi atrodyti kūnas, taip pat tobulina seksualines technikas, mėgdžiodamos tai, ką mato pornografijoje“, – tvirtina K.Rumary.

Ji teigia, kad krikščionės daug ilgiau kenčia dėl šios problemos, o kai kreipiasi pagalbos, jau būna blogesnėje situacijoje nei vyrai. Dažnai tik ištikusios krizės moteris priverčia kreiptis pagalbos: nėštumas, lytinės ligos, išaiškėjusi santuokinė neištikimybė. Savo tikėjimo bendruomenėje jos dažnai neatranda, su kuo galėtų kalbėtis.

„Ką galime daryti Bažnyčios bendruomenėse? Galime pradėti kalbėtis, kad ši problema paliečia ir vyrus, ir moteris. Reikia keisti nuostatą, kad tai tik vyrų problema. Reikia kalbėtis su jaunimu apie šias priklausomybes“, – sako K. Rumer. Ji cituoja vieną tinklaraštininkę, kuri rašo apie savo kovą su šia priklausomybe: „Būtų gerai, jei kas nors būtų man pasakęs, kad tai problema, kuri sabotuoja mano lytinį gyvenimą. Būčiau dėkinga, jei kas nors būtų pasakęs, kaip pornografija iškreipia dalykus, kurie nėra normalūs. Būčiau norėjusi, kad kas nors būtų pasakęs, kad moterys irgi nuo to kenčia. Būčiau negyvenusi su gėda, kad esu tik viena tokia.“

Pagelbėti reikėtų ir tėvams, kad jie išmoktų su savo vaikais kalbėtis apie lytiškumą. „Viena mūsų suorganizuota apklausa „Kaip tėvai supažindino su seksualine pagunda ir kaip paaiškino, koks yra lytinio akto tikslas?“ parodė tokius rezultatus, vertinant juos skalėje nuo 1 iki 7 balų: 55 proc. asmenų, pildžiusių anketą, savo tėvams davė skaičių 1, 32 proc. – 2. Tai gal galime pradėti kalbėtis apie tai?“ – klausia K. Rumary.

Krikščioniškos bendruomenės gali tapti sveika ir saugia erdve sužeistiems žmonėms, jose jie turėtų sužinoti apie priežastis, sukeliančias seksualinę priklausomybę. Dažnai tai būna vaikystėje patirtas smurtas – apie tai Kanadoje kalba psichoterapeutai, parašę knygą apie šią priklausomybę.

Tačiau net ir išoriškai laimingose ir saugiose šeimose vaikai dažnai užauga su tuštuma širdyje dėl tėvų nesugebėjimo duoti jiems pakankamai meilės ir dėmesio. Tokio dėmesio jiems patiems trūko vaikystėje, ypač jei juos augino karo ar įvairių nepriteklių kamuoti tėvai. Ir tai eina per kartų kartas: negalime duoti to, ko patys negavome.

Bet galime kalbėtis apie savo problemas su kitais bendruomenės nariais, teigia K. Rumary. „Būčiau norėjusi turėti galimybę pasikalbėti su kuo nors, kai buvau jauna. Būčiau norėjusi, kad žmonės mano bendruomenėje kalbėtųsi su manimi, būčiau norėjusi, kad mano tėvai būtų mokėję perduoti man Dievo lytiškumo viziją. Ir kad kas nors būtų pasakęs, kad Dievas manęs neatmetė. Tai būtų pakeitę mano gyvenimo kryptį, būčiau išvengusi daug skausmo, – sako K. Rumary. – „Kelionės“ tarnystėje išgirdau žmones, kurie dalinosi savo istorijomis. Supratau, kad esu ne viena, kad ta mano problema nėra tokia ypatinga, ir nesu keistuolė, nes kiekvienas iš mūsų su kuo nors kovoja. Šioje tarnystėje pradėjau dvasinės formacijos kelionę, išmokau to, ko nežinojau augdama. Sužinojau, kas yra Dievas, sužinojau apie Dievo lytiškumo viziją. Šioje tarnystėje sužinojau apie moters ir vyro sukūrimą, supratau, kad Dievas nėra užgaunamas mūsų seksualumu.“

Lietuvos katalikų bendruomenėje diskusija apie seksualines priklausomybes tik įsibėgėja, tad labai sveikintina Vilniaus arkivyskupijos ir Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios bei ekumeninės sielovados bendruomenės „Kelionė“ iniciatyva birželio 20 d. Vilniuje surengti seminarą „Pastoracinis žvilgsnis į seksualines priklausomybes“ ir pakviesti į jį kunigus, pastorius, vienuolius ir vienuoles bei sielovados darbuotojus. Šiame seminare, kurį vedė Toni Dolfo-Smithas, „Kelionės“ tarnystės Kanadoje (angl. „Journey Canada“) vykdomasis direktorius, buvo kalbama apie priežastis, sukeliančias seksualinę priklausomybę, gilinamas supratimas, kaip iš jų išsilaisvinti.