EPA nuotrauka

Interviu orginaliu pavadinimu „Vadovaudamasi antisemitiniais stereotipais visuomenė praranda drąsą, pasitikėjimą ir kūrybiškumą“ perpublikuojamas iš Lietuvos žydų bendruomenės žurnalo „Beigelių krautuvėlė“.

Sausio pabaigoje Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (LŽB) kartu su Tautinių mažumų departamentu organizavo konferenciją Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai ir kovai su diskriminacija. Kalbėta apie neapykantos kitataučiams apraiškas Lietuvoje, Holokausto istorijos ugdymo programose stygių, pristatyta Kanados, Graikijos ir Norvegijos kovos su kitataučių diskriminacija patirtis. Apie lietuvių antisemitinį požiūrį į Sionistų organizaciją tarpukariu konferencijoje kalbėjo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istorikas, VšĮ Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos vicepirmininkas dr. LINAS VENCLAUSKAS. „Beigelių krautuvėlėje“ su juo kalbamės apie neapykantos kitokiems apraiškas ir antisemitizmą Lietuvos visuomenėje.

Savo tyrimams pasirinkote kontroversišką tematiką – Holokausto istoriją, antisemitizmą. Kas nulėmė tokį pasirinkimą? Ar neteko dėl šio pasirinkimo gailėtis?

Dar tik pradėjęs studijas ėmiau domėtis tautinių grupių Lietuvoje istorija, jų įvaizdžiais ir stereotipais, kaip tautinės grupės buvo pristatomos lietuvių periodikoje. Juk galėjo būti, kad net nesi sutikęs lenko, ruso ar žydo, bet tavo galvoje jau sukasi išankstiniai vaizdiniai ir stereotipai, perimti iš periodikos, kitų šaltinių. Tiesa, pirmieji mano studentiški tyrimai buvo susiję su lenkų stereotipais, kol iš JAV atvyko vienas mano mokytojų – šviesaus atminimo profesorius Alfred Erich Senn. Jis man sakė: „Žinai, Kaune 1941 m. buvo leidžiamas toks laikraštis „Į Laisvę“. Pasidomėk juo, pažiūrėk, kaip ten buvo vaizduojami žydai.“ Šis tyrimas ir paskatino gilintis į gana negatyvius, konfliktiškus praeities epizodus. Emociškai jie nėra patys maloniausi, bet būtinai reikalingi, kad geriau save suvoktum. Nuo pat pradžių klausiamas, kodėl to ėmiausi, kodėl tyrinėju žydų istoriją, visad atsakydavau, kad tyrinėju lietuvių ir Lietuvos istoriją. Dėl savo pasirinkimo gailėtis neteko, džiugina tai, kad nardant tamsiuose vandenyse vis išnyra šviesos spindulėlis – alternatyvi nuomonė ar veiksmas, empatija ir atjauta, parama ir gelbėjimas, o tai tik dar kartą paliudija, kokia daugiabriaunė ir gili žmogaus prigimtis ir kiek mažai mes ją dar suprantame.

Parengėte disertaciją, kurioje nagrinėjote moderniojo lietuviško antisemitizmo raidą lietuviškojoje periodikoje (1883–1940 m.). Kokios nuotaikos, Jūsų manymu, tautinių mažumų atžvilgiu vyrauja šiuolaikinėje žiniasklaidoje Lietuvoje? Ar tendencijos išlieka panašios į tarpukario? Ar šiuo laikotarpiu išgyvename moralinį nuosmukį?

Dr. Linas Venclauskas. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Pirmiausia, sakyčiau, to meto autoriai buvo atviresni – rašė tai, ką galvojo, o galvojo įvairiai. Čia nereikia pamiršti ir cenzūros – ar carinės, ar lietuviškosios, tad ne visos radikalios mintys prasiskverbdavo į viešumą. Atkreipčiau dėmesį ir į bendrą išsilavinimo lygį: dabartinė visuomenė raštingesnė, tad gali suprasti labiau sofistikuotus tekstus, susikurti daugiau jų prasmių, o iki 1940 m. lietuvių publikacijos buvo gana didaktiškos, pamokančios. Galiausiai XX a. istorija, pradedant įvairiais lokaliais konfliktais, pasauliniais karais, Holokaustu, kitais genocidais, parodė žmonijos žiaurumą ir neapykantos lygį, žodžio bei veiksmo santykį. Tam, kad įvyktų atskirtis, vedanti nuo teisių apribojimo iki masinių žudynių, reikalinga tam tikra emocinė, mentalinė terpė, kurią gana sėkmingai gali kurti žiniasklaida. Tai suvokdami ne tik rašantieji kritiškai įvertina savo viešai reiškiamas mintis, bet yra įvairių institucijų, įstatymų, ribojančių atvirą kalbėjimą, kuris gali būti grįstas ksenofobija, rasizmu ir pan. Šis visas priežasčių kompleksas lemia tai, kad apskritai žiniasklaidos tonas mažumų atžvilgiu yra gana pozityvus, tačiau pasitaiko visko. Kita vertus, su šiuolaikinėmis žiniasklaidos formomis – anoniminiais komentarais, asmeniniais tinklaraščiais, tinklalapiais ir socialine medija – situacija daug prastesnė. Čia kur kas daugiau neapykantos, negatyvių stereotipų ir įžeidinėjimų. Viena vertus, tokia padėtis sunkiau kontroliuojama, kita vertus, kartais susidaro įspūdis, kad nelabai kas norima daryti, pirmiausia turint galvoje institucijas. Gana dažnai atvirai įžeidžiantys tekstai traktuojami kaip pajuokavimas, nuomonė ar nereikšmingas įvykis. Be kita ko, tai rodo ir visuomenės brandą. Dažnai taip ir galvojame – yra institucijos, tegu jos ir tvarkosi. Regis, etninė, religinė ir pan. įtampa auga visame pasaulyje, tačiau, pavyzdžiui, mano kolegos JAV nuolat sako, kad jei ksenofobinis, rasistinis, antisemitinis ar pan. pasisakymas pasirodys viešojoje erdvėje, patys piliečiai tuoj pat ims viešai ginti pilietines ir demokratines vertybes savo kontrargumentais, suprasdami, kad jei patys negins pamatinių vertybių, niekas kitas už juos to nepadarys.

Kokį poveikį Lietuvos visuomenės veiksmams ir nuotaikoms gali daryti Vakaruose vėl kylanti brutalaus antisemitizmo banga?

Sudėtinga prognozuoti... Norisi tikėtis, kad kuo minimalesnį. Išsišokėlių visuomet gali būti, kaip ir tikinčių rasizmo, antisemitizmo, ksenofobijos baubais. Dalis tokių žmonių tai gali suprasti kaip legitimacijos ženklą – žiūrėk, jei jau ten tai vyksta, vadinasi, ir mums laikas pradėti. Dalis ikikarinės Lietuvos visuomenės narių taip mąstė XX a. 3–4 dešimtmečiais. Jei jau Vokietijoje taip nekenčia žydų ir tai persiduoda į kaimynines šalis, vadinasi, aktyvintis reikia ir mums. Reikia pabrėžti, kad bendrai tuomet antisemitinės nuotaikos intensyvėjo, bet nebuvo pereita prie fizinio susidorojimo su žydais ir masinio jų turto naikinimo. Dabar, matyt, irgi tai neperaugs į sistemingą antisemitinį veikimą, bent jau aš tokių požymių nematau. Bet tai nereiškia, kad galime atsipalaiduoti, nuolat reikia kurti ir siųsti tolerancijos, susikalbėjimo, empatijos žinutes, kitaip radikalizmas gali labai greitai išplisti. Statyti manipuliacijų, prietarų ir nesaugumo sienas visuomet lengviau, negu jas griauti.

Aušvico koncentracijos stovykla.

EPA nuotrauka

VDU su studentais nagrinėjate Lietuvos tautinių mažumų istoriją. Kaip jaunoji karta supranta Holokausto tragediją? Koks studentų požiūris į antisemitizmo problemą? Ar Lietuvos tautinių mažumų istoriją jie yra linkę priimti kaip savo?

Holokausto mokymas pradedamas vidurinio ugdymo pakopoje, tad universitete studentai jau būna susipažinę su šia tragedija. Kita vertus, mūsų mokyklose mokymas vis dar grįstas faktografija, skaičiais, tad žinios yra horizontalios ir ne itin dažnai vertikalios, kai empatiškai išgyvenami įvykiai, kurie yra be galo žiaurūs, tad kartais ir studentams tai būna didelis emocinis krūvis. Ši tematika – iššūkis ne tik studentams, bet ir dėstytojams. Juk buvo ir žudikų, ir aukų, ir stebėtojų. Šią klasikinę Raulio Hilbergo schemą aš papildau ir gelbėtojais. Nors, mano galva, studentai Holokausto tragediją išgyvena gana empatiškai, bent man neteko sutikti palaikančių žudynes ir vertinančių jas teigiamai, lygiai kaip ir neteko sutikti daug vyresnei kartai būdingų nuostatų, sakant: gerai, pakalbėjome apie lietuvius žudikus kolaborantus, bet juk buvo ir lietuvių gelbėtojų – geriau pakalbame apie juos. Štai čia ir iškyla dermės klausimas. Kalbant apie antisemitizmą su studentais, viešai jo matyti neteko, bet, manau, kad yra visokių nuomonių. Kai kam tai jaunystės paieškų atsakymas, juk antisemitizmas, kaip ir bet kokios kitos neapykantos formos ir ideologijos, pirmiausiai parankios tuo, kad duoda aiškius ir lengvus atsakymus, o tai kai kuriuos patraukia. Kita vertus, svarbi ir tėvų ar senelių pozicija: jaunoji karta gali „turėti“ žinojimą iš šiuolaikinių edukacijos priemonių, bet dažnai linkstama perimti savo artimųjų nuostatas, o ne „formalaus“ švietimo.

Iš savo formalios dėstytojo ir kitų šviečiamųjų veiklų patirties galiu liudyti, kad daugiakultūrė Lietuvos praeitis Lietuvos jaunimui ir ne tik yra įdomi ir patraukli. Vieni sistemingai į tai gilinasi, kiti atranda kažką netikėto ir ima vynioti tarsi siūlų kamuolį, savo erdvę ima matyti kitaip. Taip naujai polifoniškai prabyla jau, regis, visiškai pažįstamos gatvės, pastatai ir kiemai. Likau nustebintas, kad per porą valandų buvo užpildytos ekskursijos po Kauno getą vietos (turėjau progą įsitikinti, kad ir pats turiu išankstinių nuostatų). Maniau, kad tai perdėm sunki tema, žadinanti daugiau slogių nei pozityvių emocijų. Noriu tikėti, kad jau atėjo tas laikas, kai Lietuvos istorija ir dabartis suprantama kaip „mūsų“, nesirenkant tik sau patogių epizodų, bet kritiškai įvertinant visumą.

Tarpukariu itin gaji žydų ekonominės galios keliama „grėsmė“ lietuvių tautos oriai egzistencijai buvo sunaikinta Holokausto metu. Bet antisemitizmo apraiškos niekur neišnyko. Kodėl taip yra? Ką mūsų visuomenė praranda vadovaudamasi antisemitiniais stereotipais?

Dalis tyrinėtojų nusistatymą prieš žydus vadina ilgiausiai tveriančia neapykanta, išskirdami antijudaizmą ir antisemitizmą. Egzistuoja ir toks fenomenas kaip antisemitizmas be žydų. Sąmokslo teorijos ir neapykantos ideologijos, tokios kaip antisemitizmas, turi daug psichologinių aspektų. Viena vertus, jos žada ramų, saugų, pasiturimą gyvenimą. To mes siekiame sąmoningais veiksmais ir trokštame pasąmoningai. Kita vertus, jos yra visiškai nereflektyvios, teigiančios, kad mūsų nesėkmių priežastis yra atsieta nuo mūsų pačių ir mūsų bendruomenės, kažkas mums trukdo, kenkia. Antisemitizmo atveju tai – žydai. Ir čia nereikia daug galvoti, gilintis – priešas ir nesėkmių šaltinis yra aiškūs, reikia tik su jais susitvarkyti ir gyvenimas bus geras. Toks stereotipinis galvojimas neskatina savianalizės ir savikritikos, neliudija, kad ne visos pastangos gali būti sėkmingos ir teikti laukiamus rezultatus, priešingai: kuriama iliuzija, jog reikia tiek nedaug – tik atsikratyti žydų ir viskas išsyk pasikeis. Tokia apgaulė psichologiškai nepaprastai paveiki ir įtraukianti. Dėl to vis dar turinti tiek galios.

Vadovaudamasi antisemitiniais stereotipais, mano galva, visuomenė praranda drąsą, pasitikėjimą ir kūrybiškumą. Juk neigiami stereotipai apie kitus pirmiausiai liudija apie mūsų kompleksus. Mes nepajėgiame sukurti tokio gyvenimo, kokio norime, ir, siekdami tai pateisinti, ne analizuojame savo klaidas, bet kuriame išorinį baubą: jie mums kenkia. Nebus jų, – neturėsime iššūkių ir problemų. O tai yra visiška netiesa, nes kuriame pasaulį, kupiną susimokiusių priešų. Jei kiti nors kiek skiriasi nuo mūsų, vadinasi, ir pavojingi. Toks galvojimas nualina ir niekur neveda, verčia tūnoti savo kiaute arba iškart užimti gynybinę poziciją. Galų gale, viena spalva nutapytas paveikslas – monotoniškas ir neįdomus, o gyvenimas ir pasaulis nėra tokie, tik dėl įvairovės sugebame pajusti džiaugsmą, perspektyvą, detalių jungimąsi į visumą. Tik būdami įvairialypėje terpėje galime matyti savo savitumus ir juos parodyti, bet ne hierarchiniame, dominavimo santykyje, o partnerystės ir pasitikėjimo.

Dažnai viešojoje erdvėje prabilus apie Holokaustą kaip pagrindiniai kontrargumentai pasirenkami trėmimai ir partizaninis pasipriešinimas sovietų okupacijai. Kokiomis priemonėmis šią įtampą galėtume numalšinti?

Sudėtingas klausimas. Profesionalūs istorikai jau gana seniai yra suvokę, kad nėra vienos istorijos. Yra istorijos daugiskaitos prasme, yra įvykių liudininkai, palikti atsiminimai, kurie gali būti prieštaringi ar net nesuderinami. Bet jei tai yra autentiškas žmogaus liudijimas, jis turi teisę egzistuoti. Klausimas, kaip mes interpretuojame skirtingus šaltinius, kur dedame akcentus. O čia istorijos žinių ir faktų jau nebepakanka. Dar istorijos gimimo aušroje buvo suformuluotas moto sine ira et studio: be pykčio ir šališkumo. Bet jis nepaseno ir šiandien. Vėlgi mes gyvename tarsi čempionų visuomenėje – aš turiu nugalėti, mano žodis turi būti paskutinis ir t. t. Lietuvos visuomenė okupacijos sąlygomis augo turėdama nuostatą, kad yra tik viena teisinga istorija. Kitokia ji būti negali. Tačiau yra. Nė vieno iš mūsų gyvenimas nebuvo visą laiką racionalus ir aiškus, tik geras ar tik blogas. Taip ir istorija – ji visokia, daugialypė, todėl reikia mokyti klausyti ir išklausyti, išjausti kitą, kiek tai įmanoma, ir diskutuoti, ieškoti apibendrinto atsakymo į rūpimus klausimus, prisimenant tą keliatūkstantmetį principą – be pykčio ir šališkumo. Tai nėra lengva ir juo labiau greita, tai ilgas procesas, bet jame dalyvauti verta, nes jis turtina. Ir emociškai, ir intelektualiai, ir empatiškai.

b