Ypatinga augalų buveinė prie Krūčiaus: paupiniai jonpaparčiai, plačialapiai šaukščiai, meškiniai česnakai, geltonžiedžiai šalmučiai, kvepiantieji gurgždžiai, šliaužiančiosios šilingės, vaistinės šventagaršvės. Visos šios rūšys gali augti be saulės, svarbu, kad būtų humusingas aliuvinis dirvožemis ir upelio salpos drėgmė. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.).

Birželio 4-oji

Liškiavio ežere, netoli Aklalio iškyšulio, plūkauja vienišas ausuotasis kragas. Vėjo sukeltos bangelės pamažu artina paukštį prie pusiasalio nendrynų, bet jam, regis, nesvarbu, kur neša vėjas, kedena sau ilgu snapu nugaros plunksnas, kartais paneria galvą į vandenį ir taškosi. Staiga tarsi kažką pajutęs neria gilyn. Toks didelis paukštis, o dingo akimirksniu. Žiūriu su žiūronais susikaupęs, gal iškels jis iš dugno žalių dumblių ar kokią minkštą vandeninio augalo šaknį. Praeina keletas minučių – krago nėra. Nesuprantu, kur jis galėjo dingti, juk kvėpuoti jam reikia deguonimi. Gal požemio galerijomis šis plaukiojimo ir nardymo virtuozas sugebėjo nunerti į Aklalio ežeriuką, kuris slepiasi už pusiasalio pušų?.. Jaučiu, kad tokios spėlionės galėtų padėti sukurti vaikišką pasakojimą, kuris lyg ir nutoltų nuo tiesos, bet priartintų prie Gamtos paslapčių.

Didelis ir gražus paukštis, matyt, sugebėjo pasislėpti nendryne, o aš galiu prisiminti rusų gamtininko Vitalijaus Biankio knygą „Lesnyje domiški“ („Miško namučiai“), kurios į lietuvių kalbą dar niekas neišvertė, bet lenkiškai šią knygelę skaityti galime. Ji plona, bet pasakojimai labai įdomūs, o ir piešiniai gražūs. Ant viršelio kaip tik ausuotasis kragas ir nupieštas, iškilmingai stovintis ant vandens augalų ir nuo kranto atplėštų velėnų kinio. Be to, kalbasi su tuo išdidžiu kragu maža urvinė kregždutė, nutūpusi ant tvirto plačialapio švendro stiebo.

Ta kregždutė pasiklydo ir neberanda savo namų. Jau vakaras, visos kregždės savo urveliuose nuo lietaus ir vėjo pasislėpusios, tik ši viena vis dar klaidžioja. Sakalas išblaškė urvinių kregždžių būrį, skraidžiusį virš upės, viena urvinukė lėkė greičiausiai ir pasiklydo, neberanda savo upės. Prašė nakvynės brastinio tilviko, karvelio ulduko ir net širšių buveinėse, tačiau visi būstai jai pasirodė labai nesaugūs. Labiausiai kregždutė išsigando pečialindų lizde. Dvi pečialindos susisuko lizdelį tiesiog pievoje, ant žemės, ir jos mielai priglaudė paklydėlę, šiaip taip sutilpo visos, tik staiga pasigirdo baisus bildėjimas. Kregždutė išsigando, o pečialindos ją ramina: nebijok, ūkininkas paleido arklius į ganyklą, jie taip ir dunda, nes jie labai dideli. Kregždutė net drebėti pradėjo, juk tie dideli arkliai gali netyčia užlipti ant pečialindų namų. Taip, sutinka pečialindos, jie gali užlipti, bet mes kitaip sau namų pasistatyti nemokame. Likit sveikos, sako kregždutė, aš lėksiu ieškoti geresnio prieglobsčio.

O jau visai vakaras, visi paukščiai nurimo, tik volungė dar švilpauja. Kregždutė klevo medyje suranda volungės lizdą, bet jį labai supa vėjas. Aš negaliu taip suptis visą naktį, verkia kregždutė. Ir volungė pataria jai prašytis nakvynės krago lizde. Ana, matai koks ežeras, ten visada plūkauja toks išdidus paukštis kragas, jis tave priims, jo namas labai erdvus, tarsi koks laivas. Taip ir atsirado kregždutė prie ausuotojo krago namų kinio. Stovi kragas šalia savo gūžtos, dairosi ir nieko nebijo, nes iš visų pusių vanduo. Bet kregždutei ir vėl baisu, ji nuogąstaudama ir klausia, ir bara kragą: argi tu, keistas paukšti, net nepriplauksi prie kranto, kaip tu gali nakvoti ežere? Nepriplauksiu, sako kragas, man gerai ten, kur vėjas neša. Aš taip negalėčiau, dejuoja kregždutė, be to, ir tas tavo namas kažkoks keistas. Kragas supyksta: tu manęs nemokyk, aš geriau žinau, kaip man gerai, nemokyk mokyto, pagadinsi, supratai? Kregždutė pakyla nuo siūbuojančio švendro ir lekia, lekia... Visos pasakos baigiasi laimingai: kregždutė pamato savo upę, atpažįsta aukštą krantą, kur išrausta daugybė kregždutėms patogių ir šiltų urvelių.

Gražus Vitalijaus Biankio knygelės pasakojimas apie kregždutę. Gamtos pasaulyje kiekviena vasara gali prasidėti pasakiškai. Svarbu keliauti ir kiekvieną dieną ką nors naujai pamatyti. Bet ateina laikas, kai nebėra ūpo toli keliauti. Galima tada prisiminti, ką rašė talentingas etnologas Gintaras Beresnevičius, rodos, knygoje apie vilkų saulutę: kiekvienas persikraustymas yra mirties repeticija. Todėl ir sakau, kad nebūtina keliauti per toli, geriau kasdien vis sugrįžti prie tau svarbių ir atmintinai žinomų orientyrų... Tyrinėti augalų gyvenimą vis dėlto paprasčiau nei visokiausių paukščių keistenybes: ką nors suradęs, jeigu tave užklumpa vakaras, gali sugrįžti namo, nes žinai, kad rytoj tu tą augalą, tą savo atradimą, vėl dar galėsi pamatyti.

O pasakiškų atsitikimų augalų pasaulyje ir pavasarį, ir vasarą šiemet tiek pat daug kaip visada, nors toji permanentinė sausra, rodos, verčia visus susigūžti ir be reikalo neeksperimentuoti. Štai matau, kaip pavasariškų žolynų žiedai Žaliamiškio pakrašty, prie senų ąžuolų, susitinka su vasaros spalvomis: čia, visai netoli nuo atminties koplytstulpio partizanų vadui pulkininkui Juozui Vitkui-Kazimieraičui, glūdi visiškai apleista sodybėlė, pasislėpusi vešlioje vasaros žalumoje. Ir žydi prie suzmekusio namelio didžiulės, tiesiog milžiniškos daugiažiedės baltašaknės – tokios pat pavasarinės gėlės, kaip ir raktažolės, plukės ar pakalnutės. Šios rūšies baltašaknių, kurias dzūkai vadina „bobulės ašaromis“, pavasarį galima pamatyti ir gėlių darželiuose, bet prie Žaliamiškio jos dvigubai didesnės, ir tie balti žiedai lyg ašaros jau atrodo tarsi pupos. O visai netoli nuo tos slaptosios „bobulės ašarų“ buveinės, Janavo vienkiemyje, Onos Bogušienės darželyje, baltuoja radastos – tankiadyglio erškėčio vasariški žiedai.

Nusekusio Nemuno pakrantėje prie Jonionių kaimo pražydo siūlalapė kurklė (vėdrynas). Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.).
Kelerijos priklauso varpinių šeimai, kurioje nėra ryškiaspalvių augalų, bet šios melsvosios kelerijos žiedynas kartais šviečia. Tokį auksinį atspalvį turi ir žydinti kvapioji stumbražolė. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.).
Ryškiai raudonais žiedais šios smaliukės labai išsiskiria iš kitų įvairiaspalvių gvazdikinių šeimos augalų. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.).

Birželio 5-oji

Labai trumpai šią sausringą vasarą žydėjo radastos. Krito nukrito balti vainiklapiai, liko žalsvi krūmeliai, ir tik iš arti galėtum pažinti, kad čia radasta, nes nė vienas kitas laukinis erškėtis neturi tokių smulkių, adatiškų dygliukų. O smiltyniniai gvazdikai žydi ilgai ir atrodo labai gerai, nors nedidelis jų kupstelis želia labai karštame pietiniame mano Krūčiaus sodo šlaite.

Ginalinių klevų pavėsyje mėlynuoja palemonai. Pražydo ir baltasis diktonas – liepsnojantis Mozės krūmas. Jis tikrai nebijo sausros, jo lapai stori ir odiški lyg buksmedžių ar mahonijų. Baltuoja kuplus diktono krūmelis šalia ažūrinių smidrų ir pažeme besidriekiančio virgininio kadagio ir atrodo labai puošnus, bet grožėtis juo reikėtų vakare, kai jaučiamas stiprus eterinių aliejų kvapas.

Šiandien – Pasaulinė aplinkos apsaugos diena. Kertu kastuvu kelminius paparčius, blužniapaparčius, gervuoges ir lazdynų kelmines atžalas, išsikerojusias šalia alpinių dobilų, kurie jau išskleidė tamsiai raudonus žiedynus. Svarbiausias šių godotinų dobilų rūšies požymis, žinoma, yra ne žiedai, o labai siauri lancetiški lapai. Lietuvoje gali būti net dvidešimt dobilų rūšių, kai kurias atskirti sunkoka, bet tiktai trys rūšys – penkialapis, ilgagalvis ir alpinis, turi tokius lancetiškus lapus. Ir penkialapis, ir ilgagalvis įrašyti į Raudonąją knygą, o alpinio dobilo mažėjimo tendencija irgi aiški. Nyksta jis todėl, kad mažėja apysausių miškapievių. Todėl ir prašviesinu šio gražaus dobilo buveinę prie Vaišnoro Ravo. Prieš dvejus metus čia dirbo talkininkai, o dabar reikia vis pristabdyti visokias atžalas, pasaugoti šią mažą miškapievę.

Tai, beje, yra mažoji gamtotvarka, nereikalaujanti jokių investicijų ir projektų. Panašiai galima gelbėti ir pelynus, kurie akivaizdžiai prapuola tradicinėse buveinėse. Juos reikia auginti savo darželiuose. Gal kiek sunkiau būtų gausinti vaivorų sąžalynus, kurie skursta dėl sausėjančių miškingų apypelkių. O kodėl mūsų miškuose prapuola katuogės? Tai keistas augalas, užauginantis ilgus, nė kiek nedygius vienmečius vegetatyvinius ūglius ir neaukštus fruktifikuojančius stiebelius, bet priklauso šita keista katuogė labai didelei erškėtinių šeimai ir avietės genčiai.

Lotyniškai ta gentis yra Rubus, o lietuviškai kartais pavadinama gana sudėtingai: avietė, gervuogė, tekšė, katuogė. Visos šios uogos valgomos. Ir aviečių, ir gervuogių yra daug rūšių. Tekšės viena rūšis, ir surandama ji ne Dzūkijoje, o Šiaurės bei Vakarų Lietuvos pelkėse. Ir katuogės tik viena rūšis. Ji įdomiausia, sunkiau pastebima. Ir, atrodo, niekam nerūpi, kad ta keista uoga mūsų šiluose prapuola. O katuoge ji vadinama todėl, kad nemaža uoga, kaip ir žemuogė sunokstanti prie pat žemės, tikrai panaši į katės pėdą.

Yra ir dvinamė katpėdė, visai kitas augalas, kukliai pražystantis ant kalnelių. (Prisimenu skaitytą Alekso Baltrūno apsakymų knygą „Ant katpėdėlių kalno“.) Gėlynuose būna ir alpinių katpėdžių, tai dekoratyvinė rūšis, labai įvairuojanti ir ilgai žydinti. Vaistažolių sklypeliuose pasitaiko ir didžioji katžolė, didelis žolynas, kvepiantis panašiai kaip citrininė melisa, nors kai kas sako, kad padžiovinta katžolė dvelkia kačių šlapimu. O juk yra ir Katlaukis, jau, tiesa, Baltarusijoje, bet visai šalia Lietuvos, tenykščių gyventojų vadinamas Kotlovka (kačių gaudykla). Nors visai galėjo būti, kad iš seno lietuviško žodžio per ilgą laiką iškrito ar ištirpo viena balsė „u“ ir kad kažkada toji vieta senoviškai vadinosi kautlaukiu, tai yra kautynių lauku. Tose miškais apaugusiose vietose galima užeiti daugybę pilkapių.

Smiltyniniai gvazdikai (Raudonosios knygos augalai) geriausiai jaučiasi šiltuose pietiniuose šlaituose ir nebijo sausros, bet jų buveines kartais pažeidžia medkirčiai. Ir plačiabarių traktorių valksmai kirtimo biržėse, ir laikini (tarpiniai) medienos sandėliai pamiškėse gali sunaikinti net ir labai gyvybingas šių retųjų rūšių populiacijas. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.).
Smiltyninė rugiaveidė, greitai plintanti šakninėmis atžalomis, sutvirtina atvirą smėlį, o kartais iškelia ir žiedyną, labai panašų į rugio varpą. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.).
Kartusis kietis (pelynas, metelė) yra laukinė vaistažolė, bet dabar ją jau reikia auginti daržo lysvėje arba gėlių darželyje, nes laukinių pelynų tradicinėse buveinėse (prie keliukų, palaukėse, skurdžiose ganyklose) kasmet matome vis mažiau. Tokią aiškią šios rūšies prapuolimo tendenciją pastebėjome jau gal prieš dešimtį metų. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.).

Birželio 7-oji

Sausra ir karščiai tęsiasi, bet anksti rytą kai kurie augalai atrodo neblogai. Kaip ryškiai žydi smaliukės, kaip šviečia melsvosios kelerijos, kokie grakštūs smiltyniniai gvazdikai! Puošniausias dabar yra putinalapio pūslenio krūmas. Dar prieš savaitę atrodė, kad žydinčios dekoratyvinės obelys ir gudobelės yra patys ryškiausi pamiškės akcentai, o dabar gi nieko nėra gražiau už pražydusį pūslenį. Gal todėl, kad jis auga laisvai, nė kiek nekarpomas. Kai putinalapį pūslenį pradedi karpyti kaip žaliatvorę, jis atrodo prastai, o kai užauga labai didelis, kai liaunos jo šakos išsilenkia, o rutuliški žiedynai nusvyra iki žemės – šis paprastas krūmas atrodo labai puošnus. Gaila, žinoma, kad uogų jis neužaugina, bet žiedai medingi, o sėklas rudenį gliaudo sniegenos.

Pūsleniai gali iškentėti didžiausias sausras. Pieviniai šalavijai irgi gerai jaučiasi karštą dieną. Dar kantresni yra stepiniai šalavijai, atėjūnai iš stepių. Atsirado jie Liškiavoje, kukliai žydi labai karštame žvyringame šlaite ir niekada nebus pavadinti agresyviais invaziniais žolynais. Mūsų krašte stepinis šalavijas gali žydėti tik ypatingo mikroklimato buveinėse. Nenuostabu, kad Liškiava kažkada buvo ir nuo senovės čia gyvenusių totorių, ir žydų labai pamėgta Nemuno kranto gyvenvietė. Gerasis lietuviškasis mikroklimatas po Antrojo pasaulinio karo visiškai pasikeitė.

Dabar žiedingiausios yra pievos, jei lyginsime jas su pamiškėmis ar mažo upelio slėnio žiedais. Prie upelio būna daug pavasarinių žiedų, o dabar, birželį, čia iškyla dideli vasariški žolynai, viliojantys ne tik medunešius plėviasparnius, bet ir vaivadrugius bei visokius skraidančius vabalus. Vaistinės šventagaršvės žiedynai iškyla į dviejų metrų aukštį, ir būna tuose žiedų rutuliuose dešimtys mažų ir didelių vabzdžių. Ne visiems rūpi saldus nektaras, kai kurie čiulpia žiedadulkes arba žiedkočių bei lapų syvus. Žydinti šventagaršvė yra tikra vabzdžių oikumena. Vilioja vasaros vabzdžius ir miškiniai skudučiai, ir kvepiantieji gurgždžiai. Praeis dar kiek laiko, ir sužydės upelių pakrantėse visokios mėtos ir kumelmėtės, vingiorykštės ir kemerai. Ir vėl matysime naują vabzdžių bangą. Kur vanduo, ten gyvybė. Ypač tokią sausringą vasarą.

Žydi putinalapis pūslenis. Kaip aišku, kad tiktai niekada negenėtas dekoratyvinis krūmas gali parodyti visą savo rūšiai būdingą grožį! Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.).
Žydi baltasis diktonas – liepsnojantis Mozės krūmas. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.).
Apie vaistinę kregždūnę (kasočių) yra užrašyta pasakojimų, kurie primena, kad kadaise šiam augalui buvo priskiriamos magiškos galios. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.).

Birželio 16-oji

Rytą labai staiga ūžtelėja trumpa liūtis su ledais. Ledukai suploti, vieno cento dydžio. Krisdami prakerta aguročių ir agurkų lapus. Šitokia dangaus permaina paragina mane nuvažiuoti prie Bubnelio balų ir pažiūrėti, kaip gyvena gelažinės varlės, kurioms gyvenimą prieš keletą metų pagerino Lietuvos gamtos fondas.

Bet pakeliui sustojau vienoje sodyboje ir užtrukau ilgokai – ne kasdien juk pavyksta pabendrauti su šulniakasiais. Tas šulinys, tiesa, jau seniai iškastas, bet užverstas vištų mėšlu, kiaulių loviais ir visokiu menkesniu šlamštu, ir tie miestiečiai vyrai iš tokios peklos turi padaryti rojų. Todėl, kad švarus požeminių upių vanduo yra tikras rojus kiekvienam naujakuriui, nusprendusiam keisti gyvenimo būdą ir netgi žalingus, perdėm vartotojiškus įpročius. Kodėl vanduo būtinai turi atbėgti vamzdžiais? Kodėl už vandenį reikia mokėti pinigus, jeigu ir šaltiniai, ir požeminės upės srūva sau dieną naktį? Žinoma, šulniakasiai ir kitokie šulniažmogiai irgi nėra labdaros nešėjai, jie sugeba ne tiktai dirbti, bet ir sureikšminti savo darbą.

Pirmiausia čia derėtų prisiminti, ką rašė poetas ir publicistas Stasys Stacevičius: atvažiavo į jo gimtąjį Gudakiemį du šulniažmogiai iš Alytaus, išsitraukė iš užančių liaunas šakeles, pavaikščiojo po kiemą, parodė pirštu ir pasakė – kask čia, vandens bus. Poetas dėl viso pikto bandė suabejoti: o jeigu nebus? Jeigu tu mus kvietei, sako šulniažmogiai, tai turi tikėti, mokėk pinigus ir sandėris baigtas. Mokėti reikia ne už darbą, ne už kokias ypatingas medžiagas, o už kvalifikaciją, paprasčiau sakant – už patarimą...

Maždaug taip galiu įvertinti ir seno šulinio prikėlimą, jo vandens praskaidrinimą naujakurio kieme – net keista, kad visai atsitiktinai teko būti šių nekasdieniškų darbų liudininku. Įlindo tie iš miesto pakviesti vyrai į žvejiškas bridkelnes, užsidėjo šalmus, išsivyniojo alpinistines virves, prisisegė plieninius karabinus – jau vien šitokia atributika smarkiai pakelia šios profesijos prestižą. Dar, tiesa, buvo ir smarkiai kosėjantis siurbliukas, visokie kabliai, šepečiai, prožektoriai. Nieko iš šeimininko jie neprašo, net kopėčių nereikia.

Pats darbo procesas, žinoma, irgi turi nustebinti kiekvieną žioplį, ir netgi jų leksika gali pasirodyti lyg burtažodžiai. Ką, pavyzdžiui, reiškia žodis „krokodilas'“, ištartas besileidžiant alpinistine virve į šulinio dugną? O ką galėtų reikšti prisiminimas, kad iš vieno šulinio neseniai jiems pavyko ištraukti vienuolika nuskandintų kibirų? Tikriausiai šitame šulinyje irgi kažkas bus, reikia visiems pasiruošti bet kokiam netikėtumui... O pats įdomiausias šio teatro prie šulinio akcentas man pasirodė jau po visų operacijų, kai stebėjome, kaip greitai kyla vanduo.

Kai šulinys negilus, viskas labai gerai matosi – ir kyla vanduo beregint, ir skaidrėja. Visa tai rodo, kad kažkokie vyrai, prieš daugelį metų iškasę šulinį būtent šitoje vietoje, taip pat ne bliauzgus žodžius kalbėjo, jie buvo geri savo reikalo žinovai. Šulinio šeimininkas, matyt, turi suprasti šitaip: ir už tai dabar reikia mokėti, nesvarbu, kad tie senieji kaimo meistrai, gal buvę kaimynai, deja, jau mirę, juk dabar stebėtinai atgijusi šulniažmogių gildija gyvuoja gerai kaip niekada.

Kai šulniakasiai išvažiavo, sodybos šeimininkas pasidžiaugė švariu vandeniu, bet kartu ir nusistebėjo, kad šulinio dugne visiškai nebuvo užsistovėjusio ir dvokiančio dumblo. Tuos kelis kadaise įkritusius rakandus juk buvo galima ir pačiam ištraukti paprastu kobiniu, o nešvarų vandenį išsemti prie paprasto kibiro prisirišus pakulinę virvę. Visa tai būtų buvę įmanoma padaryti pačiam, be triukšmo ir be didelių pinigų.

Šitaip susireikšmina dabar ne tiktai naujausios kartos šulniakasiai, bet ir stogdengiai, dailidės, kaminkrėčiai, santechnikai, elektrikai. Gali įvairiai pasitaikyti, bet į kai kurias specifines kaimo darbų nišas įlenda ir negabūs apsišaukėliai, ir tokius negreit atpažinsi, nors jų technika taip pat užtikrintai žvilga, kaip ir tikrų profesionalų. Tais naujais šiuolaikinės technikos atributais jie ir užburia kaimo žmogų.

Sugebėjimas ką nors tvirtai ir gražiai pastatyti ar suremontuoti su tradiciniais, universaliais įrankiais ir paprastomis medžiagomis jiems nesuprantamas. Kartais jie net plaktuko neturi, jo tarsi nebereikia, kai yra gražaus dizaino akumuliatoriniai sraigtsukiai. O juk kadaise kiekvienas sodietis savo kieme viską pasidarydavo pats. Buvo, tiesa, keliaujančių siuvėjų, šulniakasių, veltinių vėlėjų ar lentų pjovėjų, bet brangiausius, tradicinius savo įrankius jie nešdavosi ant pečių, automobilių juk nebuvo.

Dabar atrodo, kad visi senieji meistrai būdavo kažkuo panašūs į tuos pasakotojus, dainininkus ir netgi fokusininkus, kuriems taip pat nereikėjo jokių ypatingų aksesuarų. Svarbiausia buvo gebėjimai ir įgūdžiai. Pamokslininkas turgaus aikštėje, jeigu dar tokį atsimintume, jau, matyt, atrodė tarsi artistas, jisai jau, sakytum, viena koja stovėjo teatre. O piršlys vestuvėse? Jis dar arčiau teatro. Betgi nieko užburiančio jis neturėjo, tiktai aiškų balsą, gal dar kokią lazdą, užsilikusią iš krivūlės laikų. Ir, be abejo, žinojo daugiau nei tie, kurie tiktai klausėsi ir žiūrėjo. Viso šito jaunieji kaimo darbų entuziastai dabar nežino. Ir jeigu, pavyzdžiui, kokioje tuštėjančioje bendruomenėje nebėra savų muzikantų, tai iš miesto atgabenta japoniška muzikinė dėžė jiems jau gali pasirodyti kaip tikrosios kultūros ženklas.

Juodauogis šeivamedis labiausiai mėgsta ūksmingus erozinių raguvų šlaitus. Šis krūmas ne tiktai vaistinis ir dekoratyvus, tautosakos tekstuose galima rasti tokių įdomių pastebėjimų: po šeivamedžiu slepiasi bezdukai, kurie nėra nei geri, nei blogi, viskas priklauso nuo žmogaus matymo ir supratimo. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.).
Žydinti vaistinė šventagaršvė prie Vaikšnoro Ravo ir Krūčiaus santakos. Šis augalas yra ir maistinis, ir vaistinis, ir dekoratyvus, ir truputį magiškas. (Pietinėje Lenkijoje, kur ši šventagaršvė ypač reta, sudžiovintų jos šaknų gumbeliai buvo nešiojami kaip amuletai, apsaugantys žmogų nuo nelaimių ir ligų.) Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.).
Įspūdingoji mūsų krašto liana – gebenė lipikė, galinti įkopti į 16 metrų aukštį. Vokiečių miškininkas Peteris Wohllebenas rašo, kad gebenė yra vienintelis Vidurio Europos augalas, turintis kimbančias orines šakneles. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.).

Birželio 22-oji

Labai staiga pražydo svarbiausios pievų žolės – vingiriai, bajorės, buožainės, lipikai, pelėžirniai, netgi jonažolės ir raudonėliai. Pieva gaudžia iš tolo. Ir labai kvepia. Jeigu arti nematai žydinčių žolynų, o kvapas ir gaudesys vis tiek labai aiškus – pažvelk aukštyn ir pamatysi, kad visi medunešiai vabzdžiai ūžia liepų viršūnėse. Liepos labai skuba žydėti. Nesunku pastebėti, kad geltoni liepų žiedai jau turi rusvą atspalvį. O lietuvinės naktižiedės neskuba, kasdien vis taip pat iš tolo šviečia ryškiai raudoni žiedeliai, nors jų smėlio kopą saulė įkaitina labiausiai.

Prieš dešimtį dienų, birželio 12-ąją, Liškiavoje buvo 34 laipsniai karščio. Bet štai gavau Romo Norkūno laišką iš Musteikos, ir jis rašo, kad tą dieną jo sodybos termometras rodė 35,5. Tikrame pavėsyje, žinoma. Sinoptikai pranešė, kad birželio 12-ąją karščiausia buvo Kaišiadoryse – beveik 36. Vis dėlto man jau ne pirmą kartą tenka išgirsti apie visokias klimatines Musteikos krašto anomalijas. Kaip įdomu būtų, jei Romas galėtų įrengti ten nors ir labai paprastą meteorologinę stotelę.

Sausra vis dar tęsiasi. Labiausiai kenčia ūkininkų gyvuliai ir pasėliai. Išbalo žieminiai rugiai, pagelto avižos. Grikiai žydi vos tik sudygę, suspėję paaugti tik 20 centimetrų. Prastai atrodo juodieji serbentai, karštis jiems nepatinka. Arkliapupės ir pupos vidurdienį atrodo lyg numirusios, vakare vėl atsigauna. Bet užtat šiemet visai nėra amarų. Uodų ir kitokių kraujasiurbių irgi labai mažai. Murzini gandrai vaikšto po pievas ir renka žiogus, nes varlių nėra. Pirties šulinėlyje gyvena gal 10 didelių pusmetrinių velniaplaukių. Gražus ir keistas tas gyvūnas, nors priklauso bestuburėms kirmėlėms, kurių daugiausia būna ne vandeny, o dirvožemyje. O žalčių įprastose buveinėse dabar nepamatysi, visi jie plaukioja Nemune...