pixabay.com nuotr.

Šis tekstas parengtas pagal italų kapucino Raniero Cantalamessa pokalbį su žmonėmis, atvykusiais jo išgirsti Marina di Pietrasanta (Italija) kavinėje, 2011 m.

*  *  *

Kas sieja mus visus, tikinčiuosius ir netikinčiuosius, vyrus ir moteris? Kokie didžiausi lūkesčiai ir visuotiniausi troškimai slypi žmogaus širdyje?

Man atrodo, kad juos galima sutraukti į dvi temas.

Pirma, visi gyvenime trokštame įgyvendinti kažką gražaus ir vertingo.

Antra, visi trokštame būti laimingi ir, jei tik įmanoma, padaryti laimingus tuos, kurie yra šalia mūsų, pradedant savo vyru ar žmona.

Norėčiau trumpai atskleisti, kad tikėjimas į Dievą, o dar konkrečiau – tikėjimas į Jėzų Kristų yra geriausias mūsų sąjungininkas siekiant šių dviejų gyvenimo tikslų: sėkmės ir laimės.

Gyvenimo sėkmė

Blaise Pascalis iškėlė mintį, kad egzistuoja trys „didybės“ rūšys: žemiškoji, intelektualinė ir išminties. Kiekviena jų turi savo vertybes, savo spindesį ir savo pergales.

Charlesas Gounod teigė: „Šventumo lašas vertas daugiau nei genialumo vandenynas.“ Žodis „šventumas“ skamba gal kaip pernelyg reiklus, net baugus, ypač sekuliarioje aplinkoje. Tad pasitelkime kitą, visiems suprantamą terminą: moralinė didybė, dorumas, sąžiningumas.

Šis trečiasis elementas yra aukščiausias sėkmės ir didybės laipsnis.

Geriausiai tai įrodo neigiamas pavyzdys: niekas nereiškia pasipiktinimo, kad žmogus nėra stiprus, gražus ar turtingas, arba, kad nėra išskirtinai protingas, tačiau visi piktinasi, jei nėra doras ar sąžiningas. Kodėl? Todėl, kad pastaroji savybė privaloma, jos tikimasi iš visų, ji nulemia vidinę asmens vertę. Remiasi tuo, kas žmoguje yra kilniausio ir ką turime kiekvienas: laisve! Nuo mūsų nepriklauso, ar esame atletiško ir gražaus sudėjimo, turime gerą ar blogą atmintį, puikų intelektą, tačiau nuo mūsų priklauso tai, ar esame sąžiningi, ar ne, geri ar blogi.

Tikintysis turi papildomų motyvų siekti šio didybės laipsnio – moralinės didybės, gyvenimo šventumo. Ši didybė – amžina, skirta visiems.

Kas yra žmogus pagal klasikinę filosofinę mintį? Tai nulemia jo prigimtis, kurią atsineša gimdamas – gamta!

Kas yra žmogus Biblijai? Tas, kuo yra pašauktas tapti, įgyvendindamas savo laisvę ir paklusdamas Dievui – pašaukimas!

Šiuolaikinė mintis, ypač egzistencialistų srovė, yra artimesnė šiai biblinei perspektyvai, tiesiog atmeta tą paskutinę detalę: „paklusdamas Dievui“.

Sartre'as rašė, kad esame tai, kuo nusprendžiame būti; kiekvienas tiesia savosios egzistencijos kelią, taip kaip upė rausia savąją vagą.

Šventojo priešybė yra ne nusidėjėlis, o nevykėlis.

Tad jei šitai yra šventasis, tuomet šventojo priešybė yra ne nusidėjėlis, o nevykėlis.

Tačiau dabar – geroji naujiena: nesame verčiame rinktis vieną iš šių trijų didybės sričių, atsisakydami kitų. Šventumas, arba kaip jį pavadinome, moralinis tiesumas, yra didybė, kurią galime įgyti net ir kovodami pirmuoju ar antruoju lygiu. Žmogus gali dirbti, siekdamas praturtėti, išnaudoti savo jėgą ar grožį, išsiskirti mene, būti aktorius, futbolininkas, rašytojas, muzikantas, ir kartu siekti šventumo, tai yra puoselėti labai gilų dvasinį gyvenimą. Šventumas yra atviras visiems. Sunku sugalvoti kokią nors žmonių kategoriją, pradedant nuo karalių, baigiant vergais, kurioje nerastume šventųjų.

Šventumas yra vienintelė sritis, kurioje per visą istoriją buvo pasiekta vyrų ir moterų par condicio (t. y. vienodas vertinimas).

Kokiomis sąlygomis galimas šis nuostabus atbaigimas?

Reikia savo darbą suvokti ne vien kaip priemonę praturtėti, išgarsėti, bet ir kaip galimybę pasiekti kilnesnių ir mažiau savanaudiškų tikslų: pasitarnauti kitiems, prisidėti prie bendrojo visos visuomenės gėrio, padėti tiems, kuriems pasisekė mažiau.

EPA nuotrauka

Geriausiai matyti, kuo skiriasi Kristaus ir Nietzsche‘s didybės supratimas, pažvelgus į du garsius atitinkamus pavyzdžius: Hitlerį ir Motiną Teresę.

Ypač norėčiau pabrėžti turto panaudojimą, žinant, kaip galingai pinigai sąlygoja žmogaus egzistenciją. Jėzus nepalieka nė vieno be vilties, net ir turtuolių. Turtinguosius Jėzus ragina: „Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia“ (Mt 6, 20). Ir dar: „Darykitės bičiulių su apgaulinga Mamona, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes“ (Lk 16, 9). Jėzus pataria turtuoliams perkelti savo kapitalą į užsienį! Tačiau ne į Šveicariją, o į dangų.

Daugelis, sako šv. Augustinas, stengiasi užkasti savo pinigus po žeme, atsisakydami malonumo net juos matyti, kartais net visą gyvenimą, kad tik žinotų, jog jie saugūs. Tad kodėl nepakasus jų tiesiog danguje, kur būtų kur kas saugesni ir kur juos būtų galima vieną dieną atrasti jau visam laikui? Kaip tai padaryti? Paprastai, sako šventasis. Vargšai yra Dievo tau siųsti nešikai. Jie keliauja ten, kur tu vieną dieną tikiesi nukeliauti. Dievui turto reikia čia vargšo asmenyje, o tau jį sugrąžins, kai būsi anapus.

Išmalda šiandien nėra vienintelė išeitis. Yra daugybė kitų būdų, kaip savo turtais galime pasitarnauti vargšams. Kartą vienas turtingas verslininkas nuėjo pasitarti su klauzūroje gyvenančia vienuole. Buvo pasiryžęs savo turtus skirti tam, ką Viešpats nurodys, net viską parduoti ir išdalinti vargšams, jeigu to Dievas iš jo prašys. Vienuolė paprašė laiko maldai, o kai turtuolis grįžo atsakymo, jam pasakė: „Ar turi šiek tiek atliekamų pinigų su savimi?“ –„Taip“, – atsakė. „Tuomet eik, įkurk dar vieną fabriką ir duok žmonėms darbo!“ Jis taip ir padarė.
Svarbu yra „turtėti ne vien dėl savęs“, bet, kaip sako Jėzus, „turtėti Dievo akyse“.

Laimė

Antrasis (o gal pirmiausias) didysis žmogaus širdies troškimas yra laimė.

Kiek poetų ir muzikantų jį yra apdainavę. Užtenka prisiminti vien Beethoveno „Odę džiaugsmui“. Tačiau žmogiškoji patirtis, atrodytų, teigia visiškai priešingą dalyką. Džiaugsmo epizodai ne visada palieka po savęs broliškumo, ramybės, pasitenkinimo pėdsaką.

Šiame gyvenime malonumas ir skausmas keičia vienas kitą taip reguliariai, kaip jūros bangų pakilimas ir atsitraukimas, paliekantis tuštumą ir įtraukiantis skenduolį. Pagonis poetas Lukrecijus rašė, kad kartėlis glūdi kiekvieno malonumo širdyje, kamuodamas mus, nepaisant saldumo (De rerum natura, IV, 1129 s.).
Narkotikai, piktnaudžiavimas seksu, žmogžudiškas smurtas, akimirkai suteikia malonumą, tačiau veda į moralinę, o kartais ir fizinę žmogaus suirutę.

Kalbame apie tai, kad Eros neatsiejamas nuo Thanatos. „Žinau, žinau, kad dar viena meilė, bus man dar vienas pralaimėjimas, mirę lapai, sudraskys aušrą...“ dainavo Jacquesas Brelas. Tačiau ar šitai yra meilės tikslas ir paskirtis? O gal kažko netekome, dėl ko ji tapo mirties pranaše?

Cathopic.com nuotrauka

A. de Saint-Exupéry intuicija buvo teisinga, kad mylint svarbiau žiūrėti ne vienam į kitą, o viena kryptimi. Kas nutinka, kai nebežiūrima ta pačia kryptimi? Arba kai žvilgsniai susitinka taške, kuris nebėra anapus laiko – amžinybė, Dievas! – o laike ir labai artimo laiko taške, ribotame horizonte (kūnų susijungimas, vaikai, namas). Šis taškas greitai pasiekiamas, tad negeba toliau katalizuoti ir sujungti žvilgsnių. Pakirpti žmogiškosios meilės sparnai; užuot padėjusi kilti aukštyn, ji sugeba vien vilkti trumpą kelio atkarpą, sparnais plakdama į žemę.

Geroji žinia

Šiandien sekmadienis, Viešpaties diena. Ideali galimybė prisiminti Jėzaus atneštą revoliuciją, nes tai – triumfo diena: gyvenimo prieš mirtį, džiaugsmo prieš liūdesį. Didysis Dvasios visatos sprogimas.

Sekmadienis skelbia Gerąją naujieną: Kristus prisikėlė, tad ir mes prisikelsime.

Prisikėlimai yra du: Jo ir mūsų. „Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių esame atgimdyti gyvai vilčiai“, – rašo Petro laiško autorius.

Prisimenu vieną ypatingą Didįjį šeštadienį. Buvau Jeruzalėje, kur ruošėme vieną iš Rai Uno televizijos programos „Vilties motyvai“ (Le ragioni della speranza) laidų. Šventojo Kapo bazilikoje komentavau Velykų sekmadienio Evangeliją. Atmintyje iškilo Puccini Turandot operos arijos žodžiai: „Geskite žvaigždės, auštant aš nugalėsiu.“

Man atrodė, kad niekas kitas neturi didesnės teisės ištarti šiuos žodžius nei Kristus prisikėlimo išvakarėse. Paprašiau režisieriaus laidą užbaigti šios arijos natomis. Klausantis jos tame kontekste šiurpo oda. Žodžiai apdainavo ne kažin kokią įsivaizduojamą pergalę, o realią, istorinę, ne vieno įsimylėjėlio, bet visos žmonijos. Viliuos, kad bičiulis Andrea Bocelli prisimins tai, kitą kartą dainuodamas šią ariją...

Pagal www.cantalamessa.org parengė Saulena Žiugždaitė