Toma Bružaitė. Gedimino Šulco nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš ketvirtojo 2019 m. Naujojo Židinio-Aidų“ numerio

Turime tokį liaudišką posakį: „Kaip pavadinsi, nepagadinsi“. Paprastai tuo norima pasakyti, kad dėmesį reikėtų sutelkti į reikalo esmę, o ne į žodžius, kuriais jį apibūdiname. Gelbėjamės šiuo posakiu, kai pokalbiuose išryškėja skirtingas supratimas ar vertinimas, bet neapleidžia nuojauta, kad kalbame apie tą patį, tik jau nepavyksta aiškiai ir iki galo to įvardinti. Iš tiesų kalba yra ribota, neretai suglumstame, bandydami žodžiais apibūdinti savo jauseną, susipainiojame nereikalingose diskusijose, aiškindamiesi reiškinių prigimtį, kilmes ar pasekmes. Ir vis dėlto, kalba yra nepamainomas įrankis tiesai ieškoti ar siekti sutarimo. Ja mes išreiškiame savo supratimą, pasaulio matymą, dar svarbiau, kalba rodo mūsų tarpusavio priklausomybę ir būtinybę, taip pat gebėjimą susitarti.

Žodžiai turi reikšmes, kai kada jos kinta, tačiau pati kalba būtų beprasmė, jei atsisakytume susitarimo, kad tam tikri žodžiai reiškia konkrečius tikrovės elementus. Tokio susitarimo laikytis paprasčiau, kai kalbame apie daiktus. Įdomumas prasideda, kai bandome kalbėti apie požiūrius, nuostatas, vertybes, moralę. Čia ne visada gali būti visiškai tikras, kad pašnekovas būtent taip supras vieną ar kitą teiginį, kaip ir aš suprantu, nes pats žodis su savimi atsineša ne tik tiesioginę savo reikšmę, bet ir įvairius papildomus kontekstus bei konotacijas. Kartais vartojame žodžius ar frazes, taip ir nesuvokdami iki galo, kokį supratimą apie aptariamą reiškinį jų dėka formuojame. Tad kartais pavadinęs gal dar ir „nepagadinsi“, bet gali pasakyti ne tai, ką iš tiesų norėjai pasakyti.

Pakalbėkime apie krikščioniškas vertybes. Neretai susidaro įspūdis, kad griebiamės šios frazės jau nebežinodami, ką ji reiškia. Ja tiesiog apibendriname tai, kas turėtų būti labai gera, reikšminga, tauru ar randama Biblijoje. Apie tam tikras konkretesnes reikšmes, suteikiamas šiai frazei, galima išgirsti, kai krikščionys, patekę į politinę, viešąją erdvę, bando suformuluoti politinės darbotvarkės tikslus. Apie krikščioniškas vertybes kalbama ir, pavyzdžiui, Katalikų Bažnyčios katekizme. (Šiame tekste klausimą nagrinėsiu iš katalikiškos pasaulėžiūros perspektyvos, tad neaptarinėsiu požiūrių ir nuostatų skirtumų įvairiose krikščioniškose bendruomenėse.) Tačiau politinėje, visuomeninėje plotmėje ir katekizmo kontekste šiuo terminu vadinami šiek tiek skirtingi dalykai. Sutinku, abi kryptys yra galimos, tik reikėtų aiškiau įvardinti ir suprasti, ką mes padarome, kokį supratimą apie Bažnyčią, jos mokymą, krikščionišką pasaulėžiūrą ir gyvenimą formuojame, kai kalbėdami pasirenkame vieną ar kitą požiūrį.

Štai politinėje darbotvarkėje, bent jau mūsų dabartiniame Lietuvos kontekste, krikščioniškomis vertybėmis pavadinama santuokos kaip vyro ir moters sąjungos, šeimos, kylančios iš santuokos, sampratos, taip pat žmogaus gyvybės apsauga nuo pradėjimo iki natūralios mirties, retkarčiais minima religijos ir sąžinės laisvė. Ir tikrai šie tikrovės aspektai užima reikšmingą vietą krikščioniškoje, katalikiškoje pasaulėžiūroje.

Tik štai problema. Pirmoji, į kurią, beje, dėmesį atkreipė ir vyskupai, dirbantys politikos srityje. Europos vyskupų konferencijų komisija (COMECE) jau ne pirmame pasiūlymų įvairioms Europos institucijoms dokumente ragina nevartoti termino „vertybės“, o verčiau kalbėti apie pamatinius „principus“ ir „teises“1. Vertybės neišvengiamai suponuoja kažką, kas kinta. Priklausomai nuo situacijos, konteksto, laikmečio, vertinti ir išskirti galime skirtingus dalykus. Net ir krikščionys. Pavyzdžiui, kažkada Katalikų Bažnyčia kur kas daugiau reikšmės teikė celibatui, o ne santuokai. Apie pastarąją kalbėta daugiau kaip apie kelią tiems, kuriems nelabai pavyksta laikytis celibato. Buvo ir tokie laikotarpiai, kai net krikščioniškos bažnyčios sielų išganymo, atsivertimo ar mokymo grynumo siekė žmogaus gyvybės sąskaita. Tuo tarpu, jei nuosekliai sektume katalikišku mokymu, turėtume pripažinti, kad santuoka, šeima, žmogaus gyvybė nėra pavaldžios nei laikui, nei situacijai, nei nuomonei apie tai, kas vertinga, o kas ne, kas labiau, o kas mažiau svarbu yra šiandien.

Jei mes tikime, kad žmogaus kilnumas, jo gyvybės apsauga, santuoka ir šeima yra visos žmogiškosios egzistencijos ir visuomenės sandaros pagrindas, kylantis iš mūsų žmogiškosios prigimties ir ją atskleidžiantis, nederėtų kalbėti apie tai kaip apie vertybes, lyg tai kistų ir priklausytų nuo laikotarpio sąlygų. 

Žodis „vertybės“ yra tik etiketė, kiautas, indas, į kurį galime sudėti bet ką. Kiekvienas mūsų turime vertybes, nes kiekvienas turime kažką, ką vertiname, branginame, dėl ko gyvename ir kartais net esame pasiryžę numirti. Jei mes tikime, kad žmogaus kilnumas, jo gyvybės apsauga, santuoka ir šeima yra visos žmogiškosios egzistencijos ir visuomenės sandaros pagrindas, kylantis iš mūsų žmogiškosios prigimties ir ją atskleidžiantis, nederėtų kalbėti apie tai kaip apie vertybes, lyg tai kistų ir priklausytų nuo laikotarpio sąlygų. Įsikibę į šį terminą, mes krikščionišką pasaulėžiūrą padedame ant prekystalio neaprėpiamame vertybių, filosofijų, pasaulėžiūrų turguje. Tai, ką krikščionys laiko buvimo žmogumi esme, tampa viena iš gausybės prekių. Ir dabar jau turime galvoti, kaip ją patraukliau pateikti, kad būtų pastebėta ir nupirkta.

Štai antroji problema. Kai politinėse diskusijose jau minėtus tikrovės aspektus apibendriname, pavadindami juos „krikščioniškomis vertybėmis“, prarandame jų universalumą, visuotinumą. Arba, kitaip sakant, paneigiame jų prigimtinę kilmę. Taip, Kristus kalba apie nepaneigiamą kiekvieno žmogaus kilnumą, kalba apie jo gyvybės šventumą, savo pavyzdžiu, vienodai bend­raudamas ir su vargšais, ir su moterimis, ir su kitataučiais, jis parodo, ką reiškia lygios teisės. Jis paskelbia ir naujas taisykles santuokai, kai kalba apie šios sąjungos neišardomumą. Ano meto visuomenei, ir dar daug amžių po to, tokie pareiškimai atrodė revoliucingi. Vis dėlto būtų netikslu sakyti, kad tai yra „krikščioniškos“ vertybės – tai, kas atsirado su krikščionybe, tai, ką pradėjo propaguoti Kristaus sekėjai.

Kadangi krikščionims šie tikrovės aspektai svarbūs, galima sudėti juos į tą „krikščioniškų vertybių“ indą. Tačiau drįsčiau teigti, kad tai darydami mes patys save apiplėšiame. Savotiškai savindamiesi tokius visuotinius, prigimtinius gėrius, mes prarandame galimybę, juos saugodami ir puoselėdami, apeliuoti į kiek­vienam žmogui pažįstamą patirtį.

Vėl galime pasitelkti santuokos pavyzdį. Kristus kartą kalbėjosi su fariziejais apie santuoką ir jos neišardomumą. Tame pokalbyje nuskambėjo provokuojantis klausimas: „O kodėl Mozė liepė duoti skyrybų raštą atleidžiant žmoną?“ (Mt 19, 7). Atsakydamas Kristus neteigė, kad turėtume pamiršti viską, ką Mozė sakė, grubiai apibendrinant, nubraukti viską, ką randame Senajame Testamente. Jis nesakė, kad nuo dabar ir dėl to, kad jo liepta, bus naujos taisyklės, naujas įstatymas. Atsakydamas – „Bet pradžioje taip nebuvo“ (Mt 19, 8) – jis nukreipė į pradžią, į žmogaus sukūrimo įvykį, mūsų visų žmogiškąją prigimtį, į tai, kas visada buvo ir iki, ir po krikščionybės, į tai, kas priklauso visiems.

Kad gyvybė apskritai ir žmogaus gyvybė konkrečiai yra išskirtinė, vertinga, šventa, yra kiekvienam žmogui būdingas suvokimas ir patyrimas, skirtingose religijose ar pasaulėžiūrose turintis skirtingas išraiškas. Dar gerokai iki krikščionybės susiformavimo ir santuoka, ir šeima egzistavo, o visuomenės struktūroje tai buvo pamatinė institucija. Tad tiksliau būtų kalbėti ne apie krikščioniškas, o bendražmogiškas vertybes, rodančias mūsų visų susietumą, t. y. vienodą prigimtį.

Žinoma, kadangi krikščionims šie tikrovės aspektai svarbūs, galima sudėti juos į tą „krikščioniškų vertybių“ indą. Tačiau drįsčiau teigti, kad tai darydami mes patys save apiplėšiame. Savotiškai savindamiesi tokius visuotinius, prigimtinius gėrius, mes prarandame galimybę, juos saugodami ir puoselėdami, apeliuoti į kiek­vienam žmogui pažįstamą patirtį.

Tačiau nebūtinai tai reiškia, kad reikia atsisakyti termino, tiesiog verta atidžiau rinktis tai, ką pavadiname „krikščioniškomis vertybėmis“. Bažnyčios įžvalgos apie žmogų ir visuomenę tikrai yra reikšmingos ir dažnai unikalios, tad galime gana aiškiai užčiuopti krikščioniškos pasaulėžiūros kontūrus. Jei grįžtume prie Katalikų Bažnyčios katekizmo, rastume, kartais cituojant kitus dokumentus, ir „krikščioniškųjų vertybių“2 paminėjimą. Tik čia šiuo terminu kreipiama arba į dorybes, arba į sakramentais perkeistus žmogiškosios prigimties aspektus. Kitaip tariant, krikščionybė „sukrikščionina“ tikrovę, ne ją pakeisdama, ne konstruodama neva Kristaus ar Bažnyčios mokymą atitinkančias alternatyvias visuomenes, jos struktūras ar institutus, o perkeisdama tą tikrovę iš vidaus ir orientuodama žmogų ne tiek į šio pasaulio gėrius, o pirmiausia į Amžinybę.

Šioje vietoje būtina žengti dar vieną žingsnį. Nepanašu, kad mūsų bendro gyvenimo struktūrų užpildymas Biblijos citatomis, skambiais pareiškimais apie krikščioniškų vertybių gynimą, krikščioniškomis politinėmis programomis ar net „sukrikščionintais“ populiariosios kultūros renginiais (tais, prie kurių pavadinimų kartais pridedamas žodelis „kitaip“, reiškiantis krikščionišką alternatyvą „pasaulietiškiems“ įvykiams) yra tas tik­rovės perkeitimas, apie kurį kalba Bažnyčia. Dorybės ir Dievo malonė kreipia į vidinį žmogaus gyvenimą, jo nuostatas, požiūrius, kurie ir įprasmina, išskleidžia ir išaukština mūsų žmogiškąją prigimtį, perkeičia žemiškąją tikrovę, taip pat ir santuoką, šeimą, visuomenės supratimą apie žmogaus kilnumą, laisvę, teises. Dorybės nėra pasyvios vidinio žmogaus puošmenos. Tinkamai ugdomos, jos neišvengiamai veda į veiksmus, kuriančius tokią aplinką, tokią visuomenę, kuri leidžia „tiek grupėms, tiek pavieniams nariams geriau ir leng­viau pasiekti tobulumą“3.

Dorybės ir jas ištobulinanti malonė kaip tik ir pastato žmogų tiek į visuomeninių, politinių, ekonominių ar socialinių struktūrų, tiek į Bažnyčios mokymo apie visuomenę centrą.

Kai bendražmogiškus ir prigimtinius tikrovės elementus pavadiname „krikščioniškomis vertybėmis“, mes sukuriame įspūdį, kad krikščioniškos pasaulėžiūros centras ir yra tos vertybės, kylančios ne iš žmogaus prigimties, bet pavirstančios išoriškai duodamu įstatymu, privaloma gyvenimo programa, pateikta Bažnyčios. Pasiskolinsiu Josefo Pieperio mintį: „Bet mokymui apie įsakymus ir pareigas natūraliai gresia pavojus beatodairiškai skelbti reikalavimus, išleidžiant iš akių patį žmogų, kuris kažką „privalo““4.

Kalbant apie visuomenę, bendrą mūsų sugyvenimą šioje tikrovėje, krikščioniškos pasaulėžiūros centras yra žmogus, kuriantis santykį su savo aplinka, su artimu ir su Dievu, savo Kūrėju. Dorybės ir jas ištobulinanti malonė kaip tik ir pastato žmogų tiek į visuomeninių, politinių, ekonominių ar socialinių struktūrų, tiek į Bažnyčios mokymo apie visuomenę centrą. Tikrovės „sukrikščioninimą“ suvokdami iš dorybių ir malonės perspektyvos, mes galime kalbėti apie laisvą, mąstantį, kuriantį, mylintį žmogų – tai ir yra krikščioniška vertybė. Ir čia krikščioniška labiausiai yra tai, kad tikėjimas, Apreiškimas ir jo apmąstymas Bažnyčios mokyme žmogaus prigimtį padeda pamatyti aiškiau ir visapusiškai. Kristus, kurdamas naują dangų ir naują žemę, nesunaikina mūsų prigimties, nepasiūlo pasauliui alternatyvių programų ar struktūrų, bet pirmiausia „pačiam žmogui pilnatviškai parodo, kas yra žmogus“(GS §22), ir padeda veikti taip, kad toji prigimtis skleistųsi ir tobulėtų.


1 Europos vyskupų konferencijos komisijos komentaras dėl ES lėšų paskirstymo vertybių ir mobilumo srityje (2018 m. vasaris) bei komentaras dėl naujojo ES veiklų plano žmogaus teisių ir demokratijos srityje (2019 m. balandis).

2 Pavyzdžiui, Katalikų Bažnyčios katekizmas (KBK) §1632, §1643, §2362 ir kt.

3 Vatikano II Susirinkimo pastoracinė konstitucija Gaudium et spes (GS, §26 ir KBK §1906). Pateikdama šias nuorodas noriu ne tik parodyti citatų šaltinį, bet ir atkreipti dėmesį į platesnį dokumentų kontekstą.

4 Josef Pieper, Apie dorybes, iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Sodeikienė, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2018, p. 12.

Naujasis židinys