Šv. Pankracijaus kankinystė. taorminainforma.it nuotr.

Liepos 8 d. minimas šv. Pankracijus iš Taormino, vyskupas ir kankinys (I a.).

Pankracijus, kurio minėjimas šiandien švenčiamas, kartais painiojamas su kitu kankiniu, nežinomu dvylikamečiu berniuku. Vienintelis juos siejantis dalykas – istoriškai patikimų žinių apie jų gyvenimus stoka.

Šiandienos šventasis gimė Antiochijoje, regione, kurį iš Palestinos pasiekė Jėzaus Kristaus gyvenimo ir stebuklų aidas. Pasak tradicijos, Pankracijus buvo dar paauglys, kai jo tėvas, vedinas stebuklų alkio ir trokštantis pamatyti Kristų, nutarė vykti į Jeruzalę, pasiimdamas su savimi sūnų – taip Pankracijus gavo ypatingą galimybę išvysti Kristų savo akimis.

Pankracijus su tėvu grįžo į Antiochiją, kur po Jėzaus įžengimo į dangų atkeliavo ir šv. Petras –  taip Pankracijus išgirdo jo pamokslus. Būtent Petro pakrikštytas, Pankracijus pasirinko kunigystę ir galiausiai buvo įšventintas vyskupu.

Apie 40 m. po Kr., tuo metu, kai valdė imperatorius Kaligula, Pankracijus šv. Petro buvo išsiųstas į Siciliją, kur jam pavyko atversti kai kuriuos pagonis, tarp jų ir prefektą. Priešai susimokė Pankracijų nužudyti. Nužudymo organizatorius buvo Artagatas, kuris su grupe draugų surengė pasalą: pakvietė Pankracijų į savo namus ir pokylio metu bandė priversti vyskupą pabučiuoti medinį stabą, tačiau vyskupas persižegnojęs jį sudaužė. Tai Pankracijui kainavo gyvybę – jį užmušė akmenimis ir lazdomis, įmetė į šulinį, bet po kurio laiko mokiniai jį rado ir palaidojo.

Pasak tradicijos, Pankracijus buvo nukankintas maždaug apie 98 m. po Kr., būdamas 90 metų, Trajano valdymo laikais.

Kai Sicilijoje ėmė plisti bizantinė tradicija, saloje įsitvirtino Rytų Bažnyčios šventųjų kultas, tarp jų ir Šv. Pankracijaus.

Kardinolas Baronio, pildydamas Romos martirologiją, įrašė Šv. Pankracijaus minėjimą balandžio 3 d., tuo tarpu Rytų Bažnyčia jį visuomet minėjo liepos 9 d., jo mirties dieną. Naujojoje Katalikų Bažnyčios Romos martirologijoje šv. Pankracijaus minėjimas patvirtintas liepos 8 d.