Unsplash.com nuotrauka

Unikali knyga apie žavią nenuspėjamą moterį, pralenkusią savo laiką

Penelope Lively „Mėnulio tigras“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 m. Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Viršelio dailininkė – Milena Liutkutė-Grigaitienė.

Pagaliau lietuviškai galime skaityti pasaulinio garso britų rašytojos Penelopės Lively romaną – „Man Booker“ premija apdovanotą knygą „Mėnulio tigras“ (iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė, 2013-ųjų Metų vertėjo krėslo apdovanojimo laureatė), beje, prozininkė šiai prestižinei premijai buvo nominuota net tris kartus.

Penelope Lively – žymi ir nepaprastai produktyvi rašytoja. Ji parašė 22 romanus ir apsakymų knygas suaugusiesiems, 31 knygą vaikams ir 5 negrožines. Rašytoja apdovanota garbingiausiomis premijomis, o 2012-aisiais už nuopelnus literatūrai ji tapo Britanijos imperijos ordino komandore – dama Penelope Margaret Lively.

Pernai, minint 50-ąsias „Booker“ premijos fondo įkūrimo metines, „Mėnulio tigras“ buvo įtrauktas į trumpąjį Auksinės „Man Booker“ premijos sąrašą – auksinį penketuką. Moderniąja klasika tapęs romanas išrinktas atstovauti devintajam XX a. dešimtmečiui. Jis nurungė tokių rašytojų kaip S. Rushdie, K. Ishiguro ir J. M. Coetzee romanus. Pasak autorės, buvo „malonu, kad romanas prisikelia naujam gyvenimui“.

1987-aisiais tik pasirodęs „Mėnulio tigras“ buvo pasitiktas su didžiuliu entuziazmu ne tik autorės tėvynėje, bet ir JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje, Skandinavų šalyse, Australijoje, Lenkijoje ir kt.

Jame pasakojama apie jaunuolių meilę tikrų istorinių įvykių fone. Pagrindiniai veikėjai susitinka Egipte Antrojo pasaulinio karo įkarštyje. Veiksmo vieta pasirinkta neatsitiktinai, kaip neatsitiktinis romane tikrovės pojūtis – juk Penelopės Lively vaikystė prabėgo Egipte, tik trylikos metų ji buvo išsiųsta į Angliją, mokėsi mokykloje Sasekse, vėliau studijavo istoriją Oksforde.

Visame romane minimas „mėnulio tigras“ – rusenanti ir pelenais byranti apsauginė spiralė nuo tropinių vabzdžių – ne tik pagrindinių herojų aistringų santykių liudininkė, bet ir greitai prabėgančio žmogaus gyvenimo simbolis. Kaip rašo autorė, „istorija netikėtai įgavo trečiąjį matmenį, ne tokį aiškų, bet vis dėlto ryškiausią. Jį galima užuosti, įkvėpti, paliesti. Jis kvepia Mėnulio tigru...“

Pagrindinė romano veikėja Klaudija Hempton – ambicinga, garsi istorikė, buvusi karo korespondentė, slaugoma ligoninėje pasakoja apie svarbiausią savo gyvenimo kūrinį – pasaulio istoriją. Klaudijos pasakojimas susipynęs su kitų žmonių istorijomis: jos motinos Editos, brolio Gordono, meilužio Džesperio, dukters Lisos, ypač – Tomo. Tomas – jos gyvenimo šerdis, didžioji meilė, atrasta Egipte ir netrukus prarasta.

Prisimindama tuos, kuriuos pažinojo, Klaudija lipdo spalvingą savo epochos mozaiką. Ausdama atsiminimų, besikeičiančių balsų ir požiūrių audinį ji sukuria meistrišką panoramą, kurioje atsiskleidžia jos – o kartu ir viso pasaulio – likimą lėmę troškimai bei netektys.

„Tai unikali knyga apie žavingą nenuspėjamą moterį, toli pralenkusią savo laiką, podraug gyvenančią savo laiku“, – taip P. Lively kūrinį įvertino poetas Lemnis Sissay, Auksinės „Man Booker“ premijos komisijos narys.

„Kruzas“ – poetiškas romanas apie Berlyno sienos griūtį ir laisvės ilgesį

Lutz Seiler „Kruzas“. Vilnius: „Kitos knygos“, 2019 m. Iš vokiečių kalbos vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė.

Šios knygos ilgai laukė vokiečių skaitytojai, mėgstantys literatūrą, turinčią išliekamąją vertę. Romanas apdovanotas „Man Booker“ ir Goncourt’ų premijoms prilygstančiu Vokietijos romano prizu. Jis buvo išleistas ne taip seniai, tik 2014 m., bet jau išverstas į daugiau kaip 20 kalbų. Vokiečių rašytojo Lutzo Seilerio (gim. 1963) romanas „Kruzas“ – tai puikiu poetiniu stiliumi parašytas šiuolaikinis kūrinys, pasakojantis apie paskutinius VDR gyvavimo metus ir nenumaldomą, sunkiai nusakomą laisvės troškimą. Vertimas, atliktas vienos geriausių vertėjų iš vokiečių kalbos, Zitos Baranauskaitės-Danielienės, papildo lietuvių kalba pasirodančios kokybiškos šiuolaikinės grožinės literatūros lentyną.

1989-ieji, Berlyno siena greit grius, bet Vokietijos Demokratinės Respublikos gyventojai to dar nežino. Laisvamaniai, svajotojai ir gatvės filosofai, nepritampantys savo šalyje, būriais traukia į prie VDR krantų esančią Hidenzės salą, kurioje kuriasi keista atskalūnų bendruomenė. Daugelis ten randa bent sąlygišką laisvę ir gali būti tokie, kokie yra. Saloje pernakt dega laužai, rengiamos nuogalių maudynės, mezgasi santykiai... O tik už 50 kilometrų – Danijos krantai, viliojantys priimti pavojingą sprendimą – bėgti iš Rytų bloko. Ši sala – ribinis taškas: jį pasiekęs žmogus gali eiti ir toliau.

Šią utopinę bendruomenę – tokia iš tiesų egzistavo Hidenzėje 1989 metais – palaiko vietos kavinėje dirbantis charizmatiškas jaunuolis Kruzas, tapęs tikru atvykėlių guru. Jis randa darbo ir gyvenamą vietą atvykusiesiems. Jo pasirinkta misija – sulaikyti jaunus ir veržlius žmones paties sukurtoje laisvės oazėje tarp bendraminčių, kad jie nesiryžtų drastiškam sprendimui – plaukti tuos 50 kilometrų jūra į Daniją. Jo paties sesuo jau bandė tai padaryti ir jai, kaip daugeliui kitų bandžiusiųjų, nepasisekė...

Į salą atvyksta draugės neseniai netekęs literatūros studentas Edas, kuris tampa Kruzo patikėtinu. Jų draugystė vis stiprėja, jie tampa vis artimesni. Tačiau kiek tęsis Kruzo misija?..

L. Seileris pats jaunystėje dirbo Hidenzės saloje. Po daugelio metų jis sutiko žmonių, kuriems pavyko beveik neįmanomas dalykas – pabėgti iš Rytų bloko apiplaukus Hidenzės kyšulį. Šis romanas – subtili kelionė, šiek tiek nostalgiška, nekasdieniška ir labai poetiška, į kurią kviečia tas nenusakomas laisvės, kitokio gyvenimo, kitokio pasaulio ilgesys.

Lietuvos skaitytojai turi ypatingą progą pamatyti rašytoją ir pasikalbėti su juo dar šį mėnesį. Nors Lutzas Seileris labai retai rengia savo knygų pristatymus kitose šalyse ir yra susitelkęs į naują romaną, bus net du romano pristatymai kartu su autoriumi Lietuvoje: birželio 27 d. 17 val. Vilniuje meno centre MO ir birželio 28 d. 18 val. Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės bibliotekoje. Su L. Seileriu bendraus rašytojas Laurynas Katkus. Renginiai nemokami, jie vyks vokiečių kalba su vertimu į lietuvių kalbą. 

Kaip atskirti melagingas žinias

Eugenia Cheng „Logikos menas. Kaip logiškai mąstyti nelogiškame pasaulyje“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 m. Iš anglų kalbos vertė Vytautas Grenda. Viršelio dailininkė – Milena Liutkutė-Grigaitienė.

Mūsų gyvenime ypač svarbų vaidmenį atlieka emocijos. Jomis vadovaujamasi ir žiniasklaidoje kuriant antraštes, ir socialiniuose tinkluose, jos tapo kone lemiamu veiksniu pažįstant pasaulį. Tačiau karštos emocijos gerokai apsunkina galimybę įžvelgti tikrovę, slypinčią anapus retorikos. 

Kaip matematinė logika gali padėti aiškiau matyti ir susivokti melagingų naujienų persunktame ir dažnai alogiškame pasaulyje? Tai atskleidžiama naujoje Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistoje garsios matematikės, Čikagos meno instituto mokslininkės, Šefildo universiteto mokslo tarybos garbės narės Eugenios Cheng knygoje „Logikos menas. Kaip logiškai mąstyti nelogiškame pasaulyje“. Knyga buvo nominuota britų prestižinei premijai „Royal Society Science Book Prize“. Tai trečioji E. Cheng mokslo populiarinimo knyga, pirmoji lietuviškai.

E. Cheng knygoje pasakoja, kaip veikia mūsų vidinė logika, ir paaiškina, kodėl alogiškumai gyvybiškai svarbūs mąstant ir bendraujant. Autorė parodo, kaip, pasitelkiant logiką ir alogiškumą, susivokti aklo prisirišimo, teisuoliškumo ir manipuliacijų kupinoje tikrovėje. Tai įžvalgi, naudinga ir linksma knyga, būtina kiekvienam žmogui, siekiančiam aiškiau mąstyti.

Jutube galite rasti nuotaikingų ir populiarių E. Cheng paskaitų, kuriose ji humoristiškai pasakoja apie matematiką ir logiką (pavyzdžiui, „Mathematics and Lego: the Untold Story“).

Garsioji mokslo populiarintoja yra ir pianistė, be to, muzikos teoretikė, kurios specializacija – dainuojamoji germanų poema lied ir melodija. E. Cheng, rašydama knygas ir skaitydama paskaitas, tikisi pasaulį išgydyti nuo matematikos fobijos. Kad būtų suprantamiau ir vaizdingiau, ji naudoja analogijas su kulinarija ir yra sukūrusi tobulo dydžio picos matematinę formulę. Vos pasirodžius „Logikos menui“ britų spauda negailėjo knygai pagyrimų. 

Dienraštis „Guardian“ apgailestavo: „Šią knygą perskaitys ne kiekvienas, bet, pasak Cheng, ji privaloma bent jau tiems, kurie geba pasitelkti atjautą ir logiką, kad diskusijos su to negebančiais oponentais būtų produktyvios. Taip matematika gali reikšmingai prisidėti kuriant geresnę visuomenę, sėkmingesnius žmonių santykius, palengvinti tarpusavio supratimą. Kaip tik tai ši knyga ir atskleidžia.“ 

„MAA Reviews“ gyrė autorės humorą ir išradingumą: „Logikos, argumentavimo ir emocionalumo pagrindus Cheng aprašo su humoru, su išradingais pavyzdžiais apie ledus, seksizmą ar Gödelio nepilnumo teoremą.“ 

„Publishers Weekly“ pastebėjo, kad Cheng įtikinamai logikos galias derina su polinkiu į emocionalumą ir ieško šiems reiškiniams bendros dirvos: „Tai išties originalu ir pragmatiška, ypač šiais visuotinio susiskaldymo laikais.“

33 Lietuvos menininkų portretai vienoje knygoje

Gediminas Kajėnas „33 portretai: pokalbiai su menininkais“. Vilnius: „Aštuntoji diena“, 2019 m.

„33 unikalūs savojo laiko liudijimai“, „33 autentiškos istorijos“, „33 kūrybiški gyvenimai“ – taip galima apibūdinti kultūros žurnalisto ir redaktoriaus Gedimino Kajėno knygą „33 portretai“, kurioje pateikiami per dešimtmetį parengti pokalbiai su Lietuvos fotografais, rašytojais, dailininkais, aktoriais, skulptoriais, muzikantais ir kino kūrėjais.

Šioje knygoje po vienu viršeliu atsidūrę skirtingų kartų ir meno sričių kūrėjai dalijasi savo gyvenimais, keliu, vedusiu meninių ieškojimų ir atradimų link, atskleidžia kūrybos virtuvę, apmąsto savąjį laiką.

Knygos autoriaus dėmesį ypač traukia vyriausia Lietuvos menininkų karta. Tai bandymas išsaugoti asmeninius jų liudijimus ir istorijas, užfiksuoti ir pratęsti tai ateinantiesiems. Drauge per asmeninius žmonių liudijimus atskleidžiama ir Lietuvos istorija: pokalbiuose apmąstomos Antrojo pasaulinio karo trauminės patirtys, pokario dramatiškumas, sovietmečio apsisprendimai ir iššūkiai, Nepriklausomybės paradoksai.

Vienas pagrindinių knygos leitmotyvų – tai savojo kelio ieškojimas begalinių pasirinkimų vandenyne. Pasak knygos autoriaus, šie liudijimai – tai mūsų istorijos, o drauge ir mūsų kultūros dalis: „Paradoksalu, kaip kraštutinės patirtys, kvapą gniaužiantys atsiminimai pokalbiuose pinasi su apmąstymais apie kūrybą, meną, grožį. Tai sukrečia, o kartu ir kalba apie žmogaus dvasią, perkeičiančią ir išlaisvinančią kūrybos jėgą.“

Knygoje publikuojami pokalbiai su fotografais – Algimantu Aleksandravičiumi, Mindaugu ir Algimantu Černiauskais, Mindaugu Gabrėnu, Algimantu Kunčiumi, Dmitrijumi Matvejevu, Antanu Miežansku, Romualdu Rakausku, Julijumi Vaicekausku, Stanislovu Žvirgždu, poetais – Eugenijumi Ališanka, Dainiumi Gintalu, Donaldu Kajoku, Mariumi Povilu Eliju Martynenko, Donatu Petrošiumi, skulptoriais – Leonu Strioga, Edvardu Racevičiumi, Adolfu Teresiumi, aktoriais – Rimgaudu Karveliu, Gediminu Storpirščiu, Remigijumi Vilkaičiu, dailininkais – Nijole Dirvianskyte, Artūru Šlipavičiumi-Šlipu, Egle Jureviče, muzikantais – Raimundu Eimontu, Sauliumi Petreikiu, Evaldu Vyčinu, kompozitoriumi Kęstučiu Antanėliu, operatoriumi Algimantu Mockumi, menininku Sauliumi Vaitiekūnu, rašytoju Henriku Gudavičiumi, keramike Elvyra Terese Petraitiene, kino montuotoju Danieliumi Kokanauskiu, puodžiumi Vytautu Valiušiu.

Gediminas Kajėnas (g. 1978 Vilniuje) – kultūros žurnalistas ir redaktorius. 2004 m. baigė literatūrologijos magistro studijas Vilniaus pedagoginiame universitete. 2005–2017 m. – Bernardinai.lt kultūros redaktorius. Šiuo metu – žurnalo „Kelionė“ ir 8diena.lt redaktorius, taip pat žurnalo „Metai“ publicistikos redaktorius. Sudarė knygas: „Pasaulis pagal Barą. Artūro Baryso-Baro portretas: istorijos, pokalbiai, vaizdai“ (2012), „Pasaulis yra gražus: pokalbiai apie kūrybą“ (2013), „Tibetas. Tolimas ir artimas: laisvės byla“ (drauge su Radvile Racėnaite, 2018). Už pirmąsias dvi knygas 2013 m. apdovanotas Vaižganto premija. 2014 m. už vaizdo pasakojimo trilogiją „Mažųjų revoliucija“ apie disidentą kunigą Julių Sasnauską tapo geriausių 2013 m. radijo ir televizijos laidų konkurso „Pragiedruliai“ laureatu. 2017 m. skirta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija už publicistiką. G. Kajėno rengti pokalbiai publikuoti ir įvairiuose leidiniuose, jų ištraukos skelbiamos vadovėliuose. 

Įspūdingas istorijų ir patirčių žemėlapis

Olga Tokarczuk „Bėgūnai“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 m. Iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis. Dailininkė – Milena Liutkutė-Grigaitienė.

„Kaip tik važiuoju taksi, grįžtame su Jennifer Croft iš BBC, kur buvome naujienų laidos viešnios. Jausmas kaip sapne. Nuo ryto jau daviau keliolika interviu, be paliovos blaškomės po užsikimšusį, leipstantį nuo kaitros Londoną. Jaučiuosi, lyg būčiau staiga apsigyvenusi taksi“, – entuziastingai viename interviu kalbėjo rašytoja, gavusi premiją.

Šie jos žodžiai puikiai atspindi kūrinio atmosferą. Gyventi taksi, traukiniuose, oro uostose, keliauti, genamam nuolatinio nerimo, dėsnio, verčiančio kiekvieną visatos kūną grįžti į pusiausvyros būseną. Tas grįžimas trunka be paliovos, nė akimirkos nesustodamas, nesąmoningai, paradoksaliai priešindamasis pats sau...

Olgą Tokarczuk galima pavadinti jau senokai švietusia, bet tik dabar plačiojo skaitytojų pasaulio atrasta literatūros žvaigžde. Ryški, nepaprastu sąmoju ir ypatinga menine vaizduote pasižyminti lenkų rašytoja, lietuvių skaitytojui jau pažįstama kaip romanų „Praamžiai ir kiti laikai“, „Dienos namai, nakties namai“ autorė, savo didžiosios šlovės valandos sulaukė 2018 m., kai už romaną „Bėgūnai“ pelnė vieną prestižiškiausių anglakalbiame pasaulyje apdovanojimų – „Man Booker International Prize“ (angliškai romanas pasirodė „Flights“ pavadinimu, vertė Jennifer Croft). O. Tokarczuk – pirmoji rašytoja iš Lenkijos, apdovanota šiais laurais. Tačiau fenomenali O. Tokarczuk sėkmė, rodos, toliau tik auga – į šių metų trumpąjį „Man Booker International Prize“ finalininkų sąrašą buvo įtrauktas dar vienas autorės romanas „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“. jį taip pat ketinama išleisti lietuviškai.

Pasakojimą apie bėgūnus ir jų ekscentrišką pasaulėvoką O. Tokarczuk išgirdo kadaise pati atklydusi į Maskvą, o mintimis apie tai, pristatydama savo knygą „Bėgūnai“, dalijosi 2017 m. vasarą Nidoje, viename iš Thomo Manno festivalio susitikimų. Romano veiksmas šokinėja nuo XVII a. iki šių dienų, o jo struktūra – tarsi atskirų, ir visai pramanytų, ir tikrais faktais paremtų, pasakojimų vėrinys.

Kas verčia žmogų keliauti, blaškytis po erdvę, iš kur tas nenumaldomas poreikis lėkti, kodėl pasaulis šiandien toks nerimstantis? – klausia romano autorė. Atsakymą, regis, turėjo XVII a. egzistavusi, o turbūt dar ir šiandien gyva, Rusijos sentikių bėgūnų sekta, maniusi, kad nuo piktosios dvasios, nuo velnio ir visokio blogio gelbsti tik nuolatinis judėjimas, kapanojimasis prieš srovę, nes plaukimas pasroviui – tai anaiptol ne tikrasis judėjimas. Nes „tas, kuris valdo pasaulį, neturi galios judėjimui ir žino, kad mūsų kūnas, kai juda, yra šventas – tik judėdamas gali nuo jo pabėgti. O pasaulio valdovui

paklūsta viskas, kas nejudru ir negyva, kas bevališka ir bejėgiška. Todėl judėk, linguok, eik, bėk, spruk, jei tik užsisvajosi ir sustosi, tave pagriebs jo didelės letenos, pavers tave lėle, dvoks tau į veidą dūmais ir išmetalais, o iš tavo įvairiaspalvės sielos padarys mažą lėkštą sieliūkštę, iškirptą iš popieriaus, iš laikraščio . Nuo tada tegalvosi apie mažmožius – apie benzino kainą ir kokią įtaką ji turės paskolos išmokėjimui.“

Sugrįžo geriausi Juozo Erlicko eilėraščiai vaikams

Juozas Erlickas „Bijau varlės“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Iliustravo Marija Smirnovaitė.

Rinkinyje „Bijau varlės“ – geriausi Nacionalinės premijos laureato Juozo Erlicko eilėraščiai, su kuriais užaugo ne viena karta, kurie tapo ir puikiai žinomomis dainomis. Tai eilėraščiai visam žmogaus gyvenimui.

Šį kartą eilėraščiai atgimsta naujai – knygos iliustratorė Marija Smirnovaitė labai subtiliai ir originaliai pažvelgė į J. Erlicko tekstus. Beje, knygoje dailininkė įkomponavo ir paties autoriaus piešinius. O viršelyje – J. Erlicko mylimi Zarasai ir pats autorius, kurį vasarą būtent ten greičiausiai ir galima sutikti. 

Įvairaus amžiaus skaitytojų (ir vaikų, ir suaugusiųjų) mėgstamose eilėse – satyriškas ir drauge romantiškas požiūris į vaikystę, gamtą, praeitį. 

Šiurpi šiuolaikinė mokslinė fantastika – pasaulinės sėkmės sulaukęs „Sunaikinimas“

Jeff VanderMeer „Sunaikinimas“. Vilnius: „Kitos knygos“, 2019 m. Iš anglų k. vertė Darius Kaunelis.

Lietuvių kalba pasirodė šiuolaikinės mokslinės fantastikos autoriaus, amerikiečių rašytojo Jeffo VanderMeerio knyga „Sunaikinimas“ (Annihilation, 2014), trilogijos „Pietinis pakraštys“ pirmoji dalis. Čia susilieja mokslinės fantastikos ir keistosios literatūros (weird fiction) žanrai. Pastarojo žanro pradininku laikomas jau Lietuvos skaitytojų pamėgtas H. P. Lovecraftas. Įkvėpimo iš F. Kafkos ir iš animacijos stiliaus anime besisemiantis autorius skaitytojams siūlo išskirtinį tamsios mokslinės fantastikos, nuotykių ir nepažabojamos vaizduotės žaismės mišinį. Pasaulinės sėkmės susilaukusi knyga laimėjo Nebulos ir Shirley Jackson apdovanojimus, 2018 m. pagal ją pastatytas režisieriaus Alexo Garlando filmas (Annihilation). Romanas ir visa trilogija sužavėjo rašytoją Stepheną Kingą.

„Pietinio pakraščio“ trilogijos centre – Sritis X. Tai zona, apgaubta paslapčių, nors ir plačiai žinoma mokslininkams. Čia beveik nelikę civilizacijos ženklų, o vietovės tyrinėti atvykę žmonės nyksta beveik be pėdsakų arba jiems darosi keisti dalykai...

Knygoje „Sunaikinimas“ rašoma apie keturių moterų – antropologės, kartografės, psichologės ir biologės – ekspediciją į Sritį X. Jų misija – sudaryti vietovės žemėlapį, stebėti aplinką ir vienai kitą. O svarbiausia saugotis nenuspėjamo užkrato. Mokslininkės atranda keisčiausių gyvybės formų, o žemėlapį sudaryti pasirodo sunkiau, nei manyta. Šios ekspedicijos likimą nulems kai kas, visai nesusijęs su vietove, ir ekspedicijos narių paslaptys. Romane autorius nukelia skaitytojus į netolimą ateitį, į šaltą ir svetimą pasaulį. Tekste mokslinės fantastikos elementai jungiasi su lovecraftišku siaubu.

J. VanderMeerio kūryba apibūdinama kaip keista, siurrealistika, sapniška. Jo tekstuose yra postmodernistinės, ekologinės ir postapokaliptinės prozos elementų. Rašytojas lyginamas su J. L. Borgesu, F. Kafka, H. D. Thoreau.

Vertėjas, literatūros kritikas Marius Burokas lietuviškąją „Sunaikinimo“ redakciją įvertino taip: „Puikus vertimas. Sklandžiai ir gyvai skamba. Dar kartą perskaičiau. Išties gera knyga, kuriai lemta tapti šiuolaikinės fantastikos klasika.“ Dizainerė, menininkė Lina Sasnauskaitė specialiai šiai knygai sukūrė originalų piešinį. Autorius patvirtino ir pakomentavo: „Oh my God! The plant has fangs“ („Jezusmarija, augalas su iltimis!“). 

Žmogaus sielos erdvės ir ankštumos

Vidas Morkūnas „Pakeleivingų stotys“. Vilnius: „Odilė“, 2019 m.

„Pakeleivingų stotys“ – labai trumpų novelių ciklas. Autorius per detales, per graudžius, komiškus, tragiškus ar iš pirmo žvilgsnio visai kasdieniškus nutikimus atveria skaitytojui žmogaus sielos erdves ir ankštumas. Gyvenimo istorijos, sutalpintos į kelias pastraipas, sodrūs žodžiais, nutapyti vaizdai čia sugula į įspūdingą, kruopščiai sudėtą likimų mozaiką.

Tai trečia Vido Morkūno prozos knyga (pirmoji, „Manekeno gimtadienis“, išleista 2001 m; antroji, „Reportažas iš kiaušinio“, pasirodė 2012 m.)

Apsakymų rinkinys „Reportažas iš kiaušinio“ buvo išrinktas į kūrybingiausių metų knygų dvyliktuką. 2010 m. rašytojas įvertintas Antano Vaičiulaičio literatūros premija. 2014 m. Vidui Morkūnui įteikta Jurgio Kunčino premija.

Neregimybės, kurios kartais pasimato, – labiau šiurpios nei gražios.

Pristabdo visus realizmus, bet lieka tikroviškos.

Šiurpo grožis labiau nei grožio šiurpas. Mažiau oksimorono, daugiau tikrovės.

Vadinamieji nušvitimai, – taip, norėtume, kad jų aplinkybės būtų įdomios, įspūdingos.

Deja, tos aplinkybės dažnai ne tik banalios, bet ir brutalios, kartais siaubingos.

Siaubingiausios, kai pasirodo taip, lyg būtų kasdieniškos.

Pasakojimo konstrukcijos, kurių iš karto nematyti.

Žemaitiškumas – iš vieno priebalsio: „ankstybieji“, „vėlybosios“; iš molio – „degto“ ir „nedegto“.

Stipri proza, sunku patikėti, kad tokia dar gali būti.

Tai apie Vidą Morkūną. Apie knygą „Pakeleivingų stotys“.

Viktorija Daujotytė

Skaitytojų pageidavimu sugrįžo „Erškėčių paukščiai“

Colleen McCullough „Erškėčių paukščiai“. Pakartotas leidimas. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Iš anglų k. vertė Kristina Miliūnienė. 

Colleen McCullough „Erškėčių paukščiai“ – sėkmingai laiko egzaminą išlaikęs romanas, kurio pasaulyje parduota daugiau nei 33 milijonai egzempliorių. Būtent skaitytojų pageidavimu leidykla „Tyto alba“ dar kartą išleido šį vieną populiariausių visų laikų romanų. 

Pirmą kartą 1977 m. pasirodęs romanas – drąsus ir psichologiškai tikslus pasakojimas apie didingą meilę, įveikiančią visas kliūtis ir trunkančią tol, kol esame gyvi. Žurnalas „People“ daugiau nei prieš keturis dešimtmečius išleistus „Erškėčių paukščius“ pavadino to meto „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Tačiau „Erškėčių paukščiai“ – kur kas gilesnis romanas, atskleidžiantis beveik visą XX a. Australijos istoriją, gyvenimo sanklodą ir žmonių santykius.

Kaitra spengiančiame fone atskleidžiamas trijų vienos šeimos kartų likimas, kurį nulemia uždrausta, neįmanoma jaunos merginos Megės ir katalikų kunigo Ralfo de Brikasaro meilė. Ši meilė, užsimezgusi dar Megės vaikystėje, lydi ją per visą gyvenimą, jos negali užgesinti nei bažnyčios draudimai, nei mylimojo atsižadėjimas, nei santuoka. Nesvarbu, kad ambicingo dvasininko kelias iš Australijos nuveda jį į Vatikaną, o švelni ir mylinti Megė širdimi ir kūnu susijusi su atokiu Drohedos ūkiu – niekas – nei laikas, nei atstumas, nei draudimai – neįstengia išskirti vienas kitam skirtų žmonių.

C. McCullough (1937–2015) – viena žymiausių visų laikų australių. Už nuopelnus šalies kultūrai jai suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Ji – daugiau nei dvidešimties romanų ir detektyvų autorė, pagal jos kūrinius pastatytas ne vienas kino filmas ir serialas. Tačiau nesunku paaiškinti, kodėl būtent „Erškėčių paukščiai“ tapo nemariu kūriniu. Netobuli, bet itin simpatiški veikėjai klupdami, apgraibomis ieško atsakymų, kaip gyventi iš paskutiniųjų stengiantis pragyventi. Dėl to su jais lengva susitapatinti. Ši didžiulė spalvinga saga yra iš tų knygų, kuriose atpažįsti dalelę savęs ir kartu prarandi save, nes ji priverčia pamiršti kasdienius rūpesčius ir tikrovę.

Idealus romanas ilgoms atostogoms

Elin Hilderbrand „Tobula pora“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis. Meno redaktorė – Ilona Kukenytė. 

Elin Hilderbrand – amerikiečių autorė, 25 metus gyvenanti Nantaketo kurorte, 22 bestseleriais tapusių romanų autorė, kurią spauda vadina paplūdimio romanų karaliene. „Tobula pora“ – „Publishers Weekly“ ir „New York Times“ bestseleris apie santuokinio gyvenimo paslaptis.

Nantakete nėra netobulų dalykų. Tobuli namai, tobuli vakarai prie baseino, tobuli vaikai ir tobuli sutuoktiniai. Gyvenimas prašmatnus ir patogus, koks gali būti tik čia, aukštuomenės kurorte, kur visi vienas kitą pažįsta, o visos iškylančios problemos tuoj pat diskretiškai paslepiamos. Tobulos turi būti ir Selestės Otis ir Bendžio Vinberio vestuvės. Sezono pažiba, įvykis, kurio visi laukė, su pasimėgavimu narstydami kiekvieną būsimų sutuoktuvių smulkmeną. Pasakiškai turtingi jaunikio tėvai negailėjo nieko, kad vestuvių diena taptų išties nepamirštama.

Ir tikrai: šios dienos Nantakete nepamiršo niekas. Tačiau anaiptol ne dėl vestuvių prabangos ar nuostabios nuotakos suknelės. Kelios valandos iki ceremonijos geriausia nuotakos draugė Merit, vyriausioji pamergė, randama negyva – ir visi iš draugų ir giminių tučtuojau tampa įtariamaisiais. Policijos valdybos viršininkas Edas pradeda kalbėti su kiekvienu: nuotaka, jaunikiu, jaunikio motina – įžymia detektyvinių romanų rašytoja, pamergėmis ir netgi savo paties dukra... Ir labai greitai paaiškėja, kad kiekvienos vestuvės yra minų laukas. Kad kiekvienas turi ką slėpti. Ir kad nė viena pora nėra tobula.

„Tobula pora“ – elegantiškas romanas, įsukantis į įvykių sūkurį ir priverčiantis lašas po lašo godžiai gerti iš pažiūros tobulų santykių nuodus. Tobulas romanas vasaros atostogoms.

Klasikiniame romane „Sugriūva viskas“ – kolonizavimo tema

Chinua Achebe „Sugriūva viskas“. Vilnius: „Kitos knygos“, 2019 m. Iš anglų k. vertė Juozas Keliuotis, redagavo ir vertimą adaptavo Saulius Repečka.

Pasirodė literatūros klasiko, skaitomiausio afrikiečių autoriaus, Nigerijos rašytojo Ch. Achebe klasikinio kūrinio „Sugriūva viskas“ (Things Fall Apart, 1958) antrasis leidimas lietuvių kalba. Pirmą kartą lietuviškai knyga išleista 1966 m. pavadinimu „Ir viskas sugriūva“. Naujoji laida – tai tas pats puikus Juozo Keliuočio vertimas, tik pritaikytas prie šiandieninės kalbos. Chinua Achebe laikomas afrikiečių anglakalbės literatūros tėvu ir vienu svarbiausių XX a. antros pusės rašytojų, 2007 m. jis už kūrybos pasiekimus apdovanotas „Man Booker“ premija. Šis romanas išversta į 60 kalbų. Vertimą atnaujino Saulius Repečka, viršelį sukūrė Lina Sasnauskaitė.

Knyga per bebaimio ir stipraus igbų genties kario Okonkvo patirtį pasakoja europiečių įsiveržimo į Afriką XIX a. istoriją. Tai ambicingo jaunuolio, tampančio gerbiamu bendruomenės žmogumi, bet susiduriančio su sudėtingais išbandymais, drama. Jis nuo jaunystės nori būti kitoks nei tėvas, kuris, prasiskolinęs visam kaimui, vos tik gavęs pinigų surengdavo palmių vyno puotą. Okonkvas sunkiu darbu ir neeiliniais sugebėjimais pelno visos genties pagarbą ir tampa vienu iš seniūnų. Jis siekia būti teisingas ir gerbti genties įstatymus. Tačiau už nepriimtiną poelgį pagal genties įstatymą yra atskiriamas nuo genties ir ištremiamas. Su žmonomis ir vaikais 7 metus turi praleisti savo motinos krašte.

„Kol gyvenime viskas vyksta gerai ir sklandžiai, vyras priklauso savo tėvo tėviškei. Bet kada vyrą ištinka nelaimė ir jo širdį prislegia sielvartas, jis ieško prieglaudos motinos tėviškėje. Ten jį nuo visų bėdų saugo motina. Štai kodėl mes sakome, kad motina aukščiau už viską“, – taip artimieji guodžia Okonkvą dėl tremties.

Laikui bėgant kraštas neatpažįstamai pasikeičia: atvykę krikščionių misionieriai – baltieji žmonės, kuriems leista įsikurti Nešvariajame miške, – gudriai palenkia dalį igbų į savo pusę. Sugrįžusio Okonkvo laukia dar vienas išbandymas: jam pasakoma, kad kovoti su atvykėliais per vėlu, – senasis bendruomenės įstatymas draudžia kariauti su gentainiais...

Ch. Achebe romanai ir apsakymai pasakoja apie igbų genties žmones, atskleidžia jų tradicijas, vietinių gyventojų ir baltųjų vertybių susidūrimą ir sąveiką kolonijiniais laikais ir vėliau. Šio autoriaus rašymo maniera atspindi igbų genties žmonių žodinę tradiciją, jiems įprastą pasakojimo būdą. Į veikėjo istoriją Ch. Achebe įpina liaudies pasakojimų motyvų, tradicinių posakių. Knyga per sumaniai parinktas detales, neperkraunant jomis teksto, atveria gentinės bendruomenės kasdienybę, gyvai ir be jokio teigiamo ar neigiamo vertinimo parodo papročius, kartais ir labai nuožmius. Ch. Achebe užaugo igbų genties miestelyje Pietryčių Nigerijoje, o vėliau tyrinėjo senąsias Afrikos kultūras, jam vis tai yra gerai žinoma.

Romano tekstas lakoniškas, bet nuostabiai talpus. Keliais žodžiais perteikiama žmogaus, kad ir kas jis būtų – igbų genties narys, baltasis misionierius ar komisaras – giliausia esmė, svarbiausi požiūriai, dominuojanti būsena. Rašytojas išvengia schematiško vaizdavimo, dėl to tekstas tik dar labiau pakeri. Aprašomas nebesuvaldomas, skaudus visuomenės skilimas, į Afriką atėjus baltiesiems kolonistams; genties pakrikimas, kai seną tradiciją pergali nauja. Visuomenės skilimo dramos pamatas yra tai, kad kai kurie genties nariai – kaip ir bet kurioje kitoje visuomenėje visais laikais – yra kritiški tradicijai, nepatenkinti ja. Jie ir susidomi naujuoju tikėjimu. Pirmieji misionieriai romane parodomi netgi draugiški – jie pelno dalies vietinių žmonių – tų, kurie pelnė senųjų dievų rūstybę, pasitikėjimą. Bet pasikeitus vietinei kolonistų valdžiai pasirodo tikrasis jų veidas ir brutalumas. Skaitytojui gali kilti mintis: ir kaip vietiniai žmonės galėjo neįvertinti tokio pavojaus?.. 

Tai knyga, atskleidžianti ne vien kolonializmo nusikaltimą ir dviejų visiškai skirtingų civilizacijų susidūrimą. Ji kalba ne vien apie senąją Afrikos kultūrą – pasaulį, kuris jau amžinai išnykęs. Romanas pasakoja apie žmonių – šeimos ir bendruomenės – santykius, apie asmenybės brendimą, žmogaus norą iškilti ir kovą už pripažinimą, apie sudėtingus išbandymus, tenkančius ambicingam jaunuoliui. Taip pat apie archajišką kultūrą ir jos susidūrimą su kita – nežinoma, nenuspėjama kultūra. Knyga pasakoja apie nuostabų žmogaus sielos nepalenkiamumą.

„Sugriūva viskas“ – tai eilutė iš poeto W. B. Yeatso teksto, bylojančio apie skaudų vis pasikartojantį visuomenių suirimą. 

Pagiriamasis žodis negatyviai mąstysenai

Oliver Burkeman „Priešnuodis“. Vilnius: „Vaga“, 2019 m. Vertė ieva Šimkuvienė.

Mes, civilizacijos, kuri kaip apsėsta siekia laimės, žmonės, rodos, visai nepajėgūs šio tikslo pasiekti. Savigalbos knygos neveikia. Tik dalis daugelio modernaus gyvenimo privalumų kelia ūpą. Turtas – net kai jį sukaupi – nebūtinai reiškia laimę. Meilė, šeimos gyvenimas ir darbas streso dažnai atneša ne ką mažiau nei džiaugsmo. Mes net nesutariame, ką iš tikrųjų reiškia laimė. Ar mūsų laimės paieškos nėra bergždžios? O jei ieškome visai ne ten, kur reikėtų ieškoti? Gal nuolatinės pastangos jaustis laimingiems tik daro mus nelaimingus?

Leidyklos VAGA išleistoje naujoje britų autoriaus ir žurnalisto Oliverio Burkemano knygoje „Priešnuodis“ supažindinama su neįprasta draugija – eksperimentinės psichologijos šalininkais, budistais, terorizmo ekspertais, dvasiniais mokytojais, verslo konsultantais, filosofais – kurią vienija bendras kiek netikėtas požiūris į gyvenimą. Jie tikina, kad pozityvi mąstysena ir neišsenkamas optimizmas yra ne sprendimas, o problema. Yra alternatyvus, negatyvusis, kelias į laimę ir sėkmę, ir šiame kelyje būtina sąlyga – atvirai priimti tai, ko didžioji dauguma žmonių visomis išgalėmis vengia: pesimizmą, nesaugumą, netikrumą, nesėkmes. Ši knyga kursto mąstyti, apverčia nuostatas ir pakylėja, ją drąsiai būtų galima vadinti pagiriamuoju žodžiu negatyviai mąstysenai. 

Ginos Viliūnės knyga vaikams

Gina Viliūnė „Smiltės ir Vėjaus kelionė po Baltijos jūrą“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Iliustravo Urtė Kraniauskaitė. Knygos dailininkė – Asta Puikienė.

Pirmosios vaikams skirtos G. Viliūnės knygos istorija nukelia į pajūrį. Rašytojos herojais šįkart tapo ruoniai.

„Nors turime uostą, nesuvokiame savęs kaip jūrinės valstybės. Ir tai tęsiasi daugelį amžių. Nepažįstame jūrų gyvūnų, jie atrodo tolimi. O kur dar ekologinės problemos. Visą šį pasaulį norėjau atverti vaikams“, – sako knygos autorė G. Viliūnė.

Iki šiol suaugusiesiems rašiusi G. Viliūnė pasakoja, kad ši knyga – sena svajonė, gimusi prieš 10–15 metų: „Tuomet mano dukros buvo dar mažos ir, kaip visi vaikai, domėjosi gyvūnais. Kiekvieną vasarą, poilsiaudami prie jūros, su šeima aplankydavome Jūrų muziejų. Ten jos pamatė ruonius, ir šie gyvūnai tapo mano dukrų numylėtiniais. Tačiau knygelių vaikams apie šiuos gyvūnus lietuvių kalba nebuvo. Tada ir sumaniau parašyti knygą. Pradėjau ieškoti informacijos, bet jos stigo, todėl knygos apmatai ilgai gulėjo stalčiuje. Prieš porą metų draugų dėka pavyko susipažinti su Arūnu Grušu, Lietuvos jūrų muziejaus Jūrų paukščių ir žinduolių skyriaus vedėju. Šis žmogus tiesiog serga savo globotiniais, apie ruonius gali pasakoti valandų valandas. Jo pasakojimas ir tapo pagrindu šiai knygai.“

Knygos herojai – ruoniukai Smiltė ir Vėjus – gimė Jūrų muziejuje, o kiek paūgėję buvo paleisti į laisvę – Baltijos jūrą. Smiltė ir Vėjus, kaip ir vaikai, yra linksmi, draugiški ir smalsūs, tačiau ne visada klauso mamos, todėl pasimeta ir turi įveikti ilgą kelią, kol vėl randa savo šeimą. Keliaudami jie patiria daugybę nuotykių, susiduria su pavojais, susipažįsta su jūros gyventojais. Knygą iliustravo klaipėdietė Urtė Kraniauskaitė.

Greta Smiltės ir Vėjaus nuotykių skaitytojai atras ir daug įdomių faktų apie jūrą ir jos gyventojus – autorė juos sumaniai įkorporavo į knygą. Pavyzdžiui, ar žinote, kad Baltijos jūroje gyvena net trijų rūšių ruoniai ir mažiausi pasaulyje banginiai, vadinami jūrų kiaulėmis? Autorė kviečia pažinti jūros gyventojų pasaulį.

Miško paslaptys – naujausioje P. Wohllebeno knygoje vaikams

Peter Wohlleben „Ar girdi, kaip medžiai šneka?“ Vilnius: „Kitos knygos“, 2019 m. Iš vokiečių kalbos vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė.

Gamtininkas iš Vokietijos Peteris Wohllebenas pastaraisiais metais išgarsėjo knygomis „Paslaptingas medžių gyvenimas“ ir „Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį“, kurias jau spėjo pamilti ir tūkstančiai Lietuvos skaitytojų. Autorius rašo suprantamai ir patraukliai, remdamasis naujais mokslo tyrimais ir savo paties stebėjimais. Jo knygos gamtą atveria naujam žvilgsniui, padeda geriau ją suprasti ir labiau vertinti. Dabar lietuviškai pasirodo pirmoji P. Wohllebeno knyga vaikams – spalvotai iliustruota „Ar girdi, kaip medžiai šneka?“ Ši knyga jau išversta į 17 kalbų, knygos leidimo teisės nupirktos 22 šalyse.

Daugiau kaip 20 metų šeimas ir vaikų grupes P. Wohllebenas lydi iškylose po mišką. O iškylautojams rūpi įvairiausi dalykai. Šioje knygoje vaikai ras atsakymus į įdomiausius klausimus. Knyga „Ar girdi, kaip medžiai šneka?“ dalijasi miško paslaptimis ir magija vaikams suprantama kalba.

Autorius kviečia vaikus ir jų tėvelius stebėti medžius ir gyvūnus, spręsti linksmus galvosūkius, atlikti smagius eksperimentus, paliesti, išmėginti. Knyga rekomenduojama vaikams nuo 6-erių ir vyresniems. Geriausia, jeigu tyrinėjantį vaiką miške ar parke lydės tėveliai – knyga gali padėti kartu turiningai praleisti laiką gamtoje.

Ar medžiai naktį miega? Kaip jie kalbasi vieni su kitais? Ar medžiai turi tėvus? Ar miške yra internetas? Kodėl eglė turi daugiau spyglių negu lapuotis – lapų? Ar varnos gali žmogui atnešti dovanų? Pasivaikščiojimas po parką ar mišką jau nebebus toks pat kaip anksčiau.

Knygos struktūra sumaniai apgalvota – paįvairinimui skyreliuose yra skirtingų segmentų: „Miško žinios“, „Išmėgink“, „Žiūrėk“, „Galvosūkis“ – tiek mažam, tiek vyresniam skaitytojui žiovauti vartant knygą neteks. Pavyzdžiui, segmente „Išmėgink“ autorius siūlo sudaryti medžių žievių albumą. „Popieriaus lapą prispausk prie žievės. Kita ranka suėmęs kreidelę braukyk įžambiai per popierių. Žievės gruoblėtumą lape nužymės spalvota pastelė – atspaudas. Pasidaręs įvairių medžių žievių piešinių, galėsi susidaryti jų rinkinį.“ Kitas pavyzdys – kaip pajusti skruzdžių skleidžiamą kvapą? Paplekšnoti delnu skruzdėlyną ir pauostyti delną! Skruzdėms dėl to nieko baisaus nenutiks. Skatindamas nebijoti eiti į mišką ir tyrinėti, liesti aplinką, autorius primena apie atsargumą: skruzdė gali įsmukti ir po kelnėmis ir įgelti.

Knygą išvertė viena geriausių vertėjų iš vokiečių kalbos – Zita Baranauskaitė-Danielienė, vertimą peržiūrėjo gamtininkas Almantas Kulbis, parašęs naudingų komentarų Lietuvos skaitytojams.

Nuo šio leidinio leidykla „Kitos knygos“ pasuko ekologijos kryptimi. Klimato atšilimą daugiausia sukelia CO2 (anglies dioksido) kiekis atmosferoje, kurį toliau didinatransporto priemonės, elektros ir šilumos energijos gamyba. Vienas iš veiksmingiausių klimato kaitos reguliavimo būdų – miškų sodinimas ir plėtra. Šiai knygai spausdinti leidykla įsigijo ekokreditą ir prisidėjo prie prie CO2 emisijos mažinimo, miškų atsodinimo ir tvarios gyvensenos skleidimo. Įsigytas ekokreditas kompensuoja popieriaus gamybos ir transportavimo metu išskirto CO2 žalą.Visos lėšos už ekokreditus skiriamos „Plan Vivo“ sertifikuotai medžių sodinimo iniciatyvai, tvariai gyvensenai skleisti besivystančiose šalyse. Ekokredito ženklas – širdutės ir eglutės joje logotipas.

Antra Jurgos Tumasonytės knyga – geliančio jautrumo novelės „Undinės“

Jurga Tumasonytė „Undinės“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 m. Dailininkė Lina Sasnauskaitė.

Jaunosios kartos prozininkė Jurga Tumasonytė neria į vandenų purslus su savo antrąja apsakymų knyga „Undinės“, žaižaruojančia savita pasaulio vizija, ryškiais personažais ir magiškojo realizmo elementais. J. Tumasonytė – originalaus estetinio skonio rašytoja, Lietuvos periodikoje publikavusi daugybę pokalbių su įvairių sričių menininkais. Antroji knyga „Undinės“ pasirodo po aštuonerių metų pertraukos, kai autorė laimėjusi „Pirmosios knygos“ konkursą debiutavo su trumposios prozos knyga „Dirbtinė muselė“. Šis debiutas autorei pelnė Kazimiero Barėno literatūros premiją už nebanalų, ironišką žvilgsnį į realybę ir patrauklią stilistiką.

Knygoje „Undinės“ autorė pasuka į didesnės apimties kūrinius, įsiklausydama į lietuvių novelistikos tradicijas. Rašytoja kuria savą pasaulio vaizdinį ir randa vykusių būdų jam išreikšti. Ji plačiai parodo pagrindinius personažus, vykusiai perteikia jų jausmų dramas, veikėjų moralės ir požiūrių susikirtimus, bendravimo problemas.

J. Tumasonytė – modernios prozos autorė. Tikroviškuose pasakojimuose juntamas reiškinių reliatyvumas, aplinkybių dvilypumas, magiškosios fantastikos ir magiškojo realizmo elementai, meistriškai sudėliojami prasminiai akcentai, neretai pasitelkiami netikėtumo, keistumo konstravimo ženklai. Rašytojos stilistikos privalumas, kai kur ir naujovė – tradicinio, lietuvių pamėgto lyrinio stiliaus derinimas su sąlygiškais elementais, siužeto konstrukcijomis, tai praplečia šiuolaikinės prozos vaizdavimo galimybes.

Pati autorė savo naująją knygą pristato gan mįslingai: „Kartais atrodo, kad kažkur turėtų klaidžioti tavo antrininkas – iš tų laikų, kurių prisiminti nebenorėtum. Važiuodamas mašina staiga pamatytum pažįstamą veidą, sucyptų stabdžiai. Pagautas antrininkas maldautų pasigailėti, žadėtų niekada nebesirodyti viešumoje, net sutemus. Reikėtų nepasiduoti įkalbinėjimams, išlaikyti šaltą protą. Ir žudyti taip, kad liktų kuo mažiau pėdsakų. Pavyzdžiui, supančioti statybinių prekių parduotuvėje pirktomis virvėmis, nuvažiuoti į užmiestį ir paskandinti ežero dugne. Jei pasiseks, išbadėjusios po žiemos šaltakraujės undinės greitai suės skenduolio likučius. Sočios išnirs į paviršių giedodamos sirenų giesmes. Nuostabias melodijas, kurių šiukštu negali klausytis. Kitame ežero gale giesmėse maudysis įsimylėjėlių porelė, dar nežinanti, kad vieną dieną jų keliai išsiskirs. O tada reikės budriai sekti gatvėse pasirodysiančius žmones – galbūt pavyks pamatyti savo antrininką. Tą kvailį, kurį maža nužudyti.“

Pasak literatūrologės dr. Jūratės Čerškutės, šioje novelių knygoje J. Tumasonytė atsiskleidžia kaip preciziška vienos frazės diagnostikė ir gelianti vieno sakinio egzistencialistė. O štai literatūros apžvalgininkas, poetas Marius Burokas „Undines“ apibūdina taip: „Skaitant šiuos apsakymus, ieškant bendro jiems įvaizdžio, mintyse iškyla iš pirmo žvilgsnio painios, bet darnios sistemos: tankus kapiliarų tinklas, sudėtingi audinio raštai, žmonių gyvenimų šokis. Visa, kas atrodo kaip stebuklas, kasdienybės stebuklas – smulkūs, bet svarbūs įvykiai, tarpusavio santykiai, gyvybės knibždėjimas. Pagautas taikliai ir jautriai. Turbūt tai šioje knygoje svarbiausia.“ 

Legendinio Liuftvafės naikintuvų piloto pasakojimas

Adolf Galland „Pirmas ir paskutinis. Liuftvafės iškilimas ir nuopuolis 1939–1945“. Vilnius: „Briedis“, 2019 m.

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – Adolfo Gallando knygą „Pirmas ir paskutinis. Liuftvafės iškilimas ir nuopuolis 1939–1945“. Tai legendinio Liuftvafės naikintuvų piloto, vėliau tapusio Trečiojo reicho naikintuvų aviacijos vadu, generolo leitenanto Adolfo Galando pasakojimas apie savo tarnybos metus, taip pat itin išsamus, tikslus ir vaizdingas Vokietijos naikintuvų pajėgų raidos Antrajame pasauliniame kare aprašymas. 

Adolfas Galandas gimė 1915 m. Vesterholto mieste, Vestfalijoje. Vokiečiams neįprasta pavardė liudija jo prancūzų hugenotų kilmę, kurie XIII a. bėgdami nuo religinio persekiojimo traukėsi į Vokietiją. Skraidyti A. Gallandas pradėjo sklandymo mokyklose, tęsė mokslus kompanijos „Lufthansa“ mokymo įstaigoje, tarnybą Liuftvafėje pradėjo 1933 m. ir greitai kopė karjeros laiptais. Vienas mokomasis skrydis A. Gallandui vos nesibaigė mirtimi. Sudužus lėktuvui, pilotą ištiko koma, ir tik per stebuklą jis liko gyvas. Pirmosios karinės patirties jis įgijo sėkmingai pasirodęs Ispanijos pilietiniame kare. Lakūnas ne tik sėkmingai kovojo, bet ir pateikė kariuomenės vadovybei daug pasiūlymų ginkluotės ir taktikos klausimais. Vėliau sekė naujų lėktuvų testavimas ir darbas Aviacijos ministerijoje, jis pelnė naujų laipsnių ir užėmė aukštas pareigas.

A. Gallandas niekada nebuvo kabinetinis vadas. Prieš užimdamas naikintuvų aviacijos vado pareigas Liuftvafės vadovybėje jis savarankiškai dalyvavo padangių kautynėse, atliko daugiau nei 700 kovinių skrydžių, numušė 104 priešo lėktuvus, buvo apdovanotas aukščiausiais Vokietijos apdovanojimais, įskaitant itin garbingą Riterio kryžių su ąžuolo lapais, kalavijais ir briliantais.

Autorius gyvai ir vaizdingai perteikia permainingą oro mūšių eigą ir jaudulį, įdomiai ir nuodugniai pasakoja, kaip buvo kuriami nauji lėktuvai, ginčijamasi su Geringu ir Hitleriu gyvybiškai svarbiais Vokietijos aviacijos pramonės ir oro erdvės gynybos klausimais, parodo lemtingų Hitlerio sprendimų padarinius. 

Knygoje taip pat rasite išsamius ir grafiškai tikslius duomenis apie sąjungininkų dieninių ir naktinių antskrydžių Vokietijoje padarinius, milžiniškus sunkumus, kuriuos turėjo įveikti Vokietijos vadovai, atsakingi už šalies oro erdvės gynybą.

Ką daryti atsidūrus gyvenimo kryžkelėse?

Edita Čekuolienė Flirtas su rudeniu“. Pakartotas leidimas. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m.

Populiarios laimingo gyvenimo mokančios knygos ir reklamos tikina, kad gyvenime daug ką renkamės pačios. Tai kodėl nepasirinkus laimės vietoj skausmo, džiaugsmo vietoj pykčio, pasitikėjimo vietoj baimės? Bet gyvenimo tiesos dažnai kitokios nei reklamos šūkiai.

Ar galima ko nors išmokti išgyvenus žemės drebėjimą arba artimo žmogaus netektį? Ne tik galima, bet ir reikia – knygoje „Flirtas su rudeniu“ rašo šviesaus atminimo psichologė Edita Čekuolienė. Po šešerių metų ši knyga sugrįžta ir galbūt dar neatradusioms jos padės surasti atsakymus, ką daryti atsidūrus gyvenimo kryžkelėse.

„Gyvenimas nėra nei geras, nei blogas. Mes pačios jam suteikiame vienokį ar kitokį turinį. Į kiekvieną gyvenimo etapą žmogus gali reaguoti ir kaip išgąsdintas vaikas, ir kaip patyręs išminčius. Tai priklauso nuo mūsų išprusimo, nuo neišpręstų vidinių konfliktų ir nuo mūsų gyvenimo pakeleivių“, – yra sakiusi E. Čekuolienė. Šviesaus atminimo psichologės patarimai padės išsaugoti optimizmą ir gerą nuotaiką, kai slegia rūpesčiai, netektys, o bjauri dargana siaučia ne tik lauke, bet ir širdyje.

„Flirtas su rudeniu“ – knyga, skirta moterims, jau paauginusioms ar net užauginusioms vaikus, todėl daugiau dėmesio galinčioms skirti savo poreikiams. Šis gyvenimo tarpsnis – didelių pokyčių metas. Keičiasi kūnas ir jausmai, santykiai su artimiausiais žmonėmis ir draugais – ne visada lengva su tuo susitaikyti. Kaip elgtis mamai, tapusiai anyta arba uošviene, jauna močiute? Kaip susitaikyti su ištuštėjusiu lizdu, kai namus palieka vaikai? Ką daryti, kai tėvams reikia vis daugiau globos?

Skyrybos, nedarbas, ligos, netektys – nelengvos gyvenimo akimirkos, bet ir tada galima nesugniužti, jei moki rasti išeitį ir padėti sau. Be to, yra daugybė gyvenimo džiaugsmų ir malonumų, kuriuos atrasti gali tik dabar, tereikia geriau pažinti save ir nepražiopsoti gyvenimo siūlomų progų. Knygoje „Flirtas su rudeniu“ rasite daugybę tokių patarimų.

Pasirodė naujas lietuviškas romanas – Anetos Anros „Niki“ 

Aneta Anra „Niki: dvigubas portretas“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m.

Aneta Anra – rašytoja, dramaturgė. Baigė dailėtyros magistrantūrą Vilniaus dailės akademijoje. Parašė du romanus ir dvi pjeses. 

„Niki: dvigubas portretas“ – romanas ar autobiografija? Ar biografijos faktais pagrįstas romanas? Fikcija, bet greičiau fakcija apie Anetą Anrą ar Maleną, merginą iš Žvėryno, apie Niki de Saint Phalle – pasaulinio garso menininkę iš Paryžiaus. 

Niki ir Malena, gimusios tą pačią dieną po Skorpiono ženklu, jas skiria pusė amžiaus, tautybė, geografija, jos neturi bendrų prisiminimų. Malena ieško tėvo, gyvena su Dailininku, jis rašo laiškus iš Paryžiaus ir Londono. Niki šaudė į paveikslus ir kūrė monumentalių moterų skulptūras, akiplėšiškai vedė vyrus iš proto. O gal tai buvo Malena, ta, dėl kurios vyrai netekdavo galvos? 

Autobiografinės istorijos, biografinės istorijos, netikros istorijos susipina dvigubame abiejų moterų portrete. „Vienintelis būdas sukurti ką nors nauja – tai padaryti ką nors ekstremaliai asmeniška“, – sakė Rei Kawakubo. Aneta Anra drąsiai naudojasi savo gyvenimu kurdama romaną apie moterį menininkę. 

Apie jos vienatvę ir desperatiškas pastangas rasti artimą žmogų. Apie niekuomet neturėtą saugumo jausmą. Apie meilę – Dailininkui, Sūnui, Močiutei, teatrui, literatūrai, tapybai. Apie Vilnių ir Paryžių, ŠMC ir Užupį. Apie baimes būti atstumtai, paliktai, apie neįmanomybę būti suprastai. Ir drauge – apie drąsą būti atvirai ir asmeniškai, švelniai ir nuodingai.