Petro Cvirkos paminklas Vilniuje.

Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Paminklų karai nekyla vien dėl estetikos, viešųjų erdvių užpildymo ar atminties. Paminklų karai yra politiniai. Tai liudija viešojoje erdvėje netylančios, kartais net aršios diskusijos apie sostinės Pylimo ir Pamėnkalnio gatvių sankirtoje stovinčią Petro Cvirkos skulptūrą, 1959 metais sukurtą skulptoriaus Juozo Mikėno. Maža to, šis klausimas jau tapo ir kai kurių politinių jėgų darbotvarkės dalimi, įtraukta net į miesto savivaldybės valdančiosios koalicijos programą. Tačiau susiskirsčius į dvi stovyklas – už tėvynės išdaviko ir prieš talentingo rašytojo paminklo nugriovimą – praleidžiamas vienas labai svarbus momentas.

Normalus politikos ir paminklų santykis

Rašytojo atminimui skirto paminklo nukėlimas tapo sostinės savivaldybės svarbių darbų dalimi, valdančiojoje koalicijoje esantiems konservatoriams įtraukus „Lietuvos išdaviko aikštės rekonstrukciją ir paminklo nukėlimą“ į oficialią koalicijos darbų programą. Šio darbo svarbą jie komunikavo žinutėmis įvairiais viešojoje erdvėje cirkuliuojančiais kanalais, o kartu ir savo partijos periodiniame leidinyje.

Kitokią nuomonę šiuo klausimu viešai deklaravo Lietuvos rašytojų ir dalininkų sąjungos, Lietuvos dailės istorikų draugija bei Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (Aica) Lietuvos sekcija. „Rašytojų sąjungos valdybos neįtikina savivaldybės formuojamų komisijų narių įrodinėjimai, kad Petro Cvirkos paminklas yra šiems laikams nepriimtinas sovietinės ideologinis simbolis, o ne paminklas rašytojui“, – išsakydami tokią poziciją, minėtų institucijų nariai pasiūlė kitokią – P. Cvirkos paminklą išsaugoti kviečiančią – politinę darbotvarkę.

Sakysite, rado dėl ko nesutarti, kai akis bado aibė rimtesnių kasdienio gyvenimo problemų? Toli gražu – vertėtų džiaugtis, kad pagaliau kiek rimčiau imame galvoti, kaip tvarkytis su paminklų ir monumentų statymo praktikomis bei kokiais principais remiantis tas praktikas vertėtų organizuoti.

Pažvelgę į pasaulines praktikas ir akademines teorijas, pamatysime, kad įtraukti klausimus dėl paminklų ir monumentų į politinę darbotvarkę yra normaliau nei normalu. Aiškinant ir analizuojant paminklų ir politikos ryšį, dažniausiai taikoma elitistinė perspektyva. Ja besiremiantys tyrėjai, pavyzdžiui, Mario Panico, Federico Bellentani ar Josephine Shaya bei Lisa Benton-Short laikosi prielaidos, kad paminklai žymi dominuojančio politinio elito įtvirtinamą diskursą. Pasikeitus politiniam būviui, paprastai tariant, politiniam režimui, santvarkai, keičiasi ir politinis elitas bei jo proteguojamas diskursas, o tai savo ruožtu žymi pokyčius paminkluose ir monumentuose. Formuojant ir palaikant dominuojantį politinį diskursą, labai svarbu, per kokius simbolius siekiame telkti politinę bendruomenę, ką turime atsiminti, o ką pamiršti, ką turime suvokti kaip savo ištakas, o ką – kaip priešiškas jėgas. Būtent paminklai ir monumentai tampa materialia šių simbolių raiškos vieta.

Ką šiame kontekste rodo P. Cvirkos paminklo klausimo įtraukimas į politinę darbotvarkę? Daugiau sąmoningumo, mąstant apie Lietuvos politinės bendruomenės savastį atspindinčius paminklus? Galbūt net pozityvius sąmonės pokyčius, kai paminklai ir monumentai imami suprasti ne tik kaip sporadiški galinčiųjų finansuoti vieną ar kitą paminklą veiksmai, bet ir kaip prasminga, tam tikrą kryptį turinti, galbūt net skirtingus istorijos naratyvus atskleidžianti, o ne vien naujų paminklų statymo bumą žyminti strategija?

Kodėl normalu nesutarti?

Sutarus, kad paminklų klausimo įtraukimas į politinę darbotvarkę yra normalus ir net pagirtinas reiškinys, kartu aiškėja, kad lygiai taip pat normalu yra nesutarti dėl konkretaus P. Cvirkos paminklo.

Prieš beveik dvidešimt metų du paminklų tyrėjai – Benjaminas Forestas ir Juliet Johnson – įvedė klasika tapusį sovietinių paminklų likimo aiškinimą, būdingą daugeliui posovietinių šalių. Pasak šių autorių, ryškius politinius pokyčius, pavyzdžiui, sovietinio režimo ir liberalios demokratijos susidūrimą patiriančiose šalyse paminklai gali išgyventi vieną iš trijų likimų. Pirma, jie gali būti paneigti, tai yra nugriauti, pašalinti; antra, jie gali būti pripažinti ir sėkmingai gyvuoti toliau; trečia, paminklai gali būti ginčytini, kitaip tariant, tapti tais, dėl kurių nesutariama ir diskutuojama.

Priklausomai nuo to, kuris iš trijų minėtų likimų ištinka ankstesnio politinio būvio paminklus ir monumentus, taikomos ir skirtingos elgesio su paminklais strategijos – politinės darbotvarkės. Kartu skirtingas paminklų likimas žymi ir skirtingas tam tikrų simbolių įtraukimo ar neįtraukimo į dominuojantį politinį diskursą koncepcijas: kitaip sakant, nurodo, ką iš ankstesnio politinio būvio išsaugoti verta, kas tampa tam tikros savasties išsaugojimo tąsa, o kas – ne.

Taigi, remiantis minėta paminklų likimų posovietinėse erdvėse teorija, P. Cvirkos paminklas patenka į trečiąją ginčytinų grupę, leidžiančią dėl jo nesutarti – turėti skirtingas nuomones, turtinančias dominuojantį diskursą, pateikiančias platesnių istorinio pasakojimo alternatyvų, pamokančių, kaip galbūt nereikėtų elgtis.

Tiesa, greta klasika tapusios teorijos galima būtų paminėti ir klasika tapusią praktiką – turistų pamėgtą Romos centre stovintį Viktoro Emanuelio II paminklą. Jis pastatytas 1911 metais, Italijos karalystės laikotarpiu, siekiant pagerbti Italiją suvienijusį valdovą. Paminklas stovėjo šalyje keičiantis politiniams režimams: liberaliąją karalystės erą keitė  fašistinė diktatūra, pastarąją – dabartinė demokratinė respublika. Tačiau jo nugriauti, keičiantis santvarkoms, nebuvo skubama – buvo skubama perrašyti jo reikšmes, įtraukiant naujus valstybės istorijai aktualius simbolius, neatmetant nė vieno istorinio laikotarpio, bet suvokiant tuos laikotarpius kaip integralias Italijos istorijos dalis su neigiamais ir teigiamais kiekvieno laikotarpio bruožais.

Klausimas, kas trukdo panašių principų laikytis, elgiantis su iki šiol stovinčiomis, sovietmečiu pastatytomis skulptūromis Lietuvoje, kol kas lieka neatsakytas.

Todėl svarbiau nei sutarimas nugriauti ar nenugriauti P. Cvirkos paminklą, tikriausiai yra gebėjimas suprasti, kad nesutarti dėl politines žinutes nešančių paminklų, ypač išgyvenusių dviejų skirtingų politinių laikotarpių susidūrimą – normali kasdienybės praktika. Šioje praktikoje nei paminklo išsaugojimą, nei paminklo pašalinimą palaikanti pusė nėra ir neturi būti iki galo teisi, o diskusija ir nesutarimas tarp jų yra vertingas dviejų labai skirtingų santvarkų, režimų, politinio elito būvių susikirtimo liudijimas, kuris kartu turėtų būti suprantamas kaip integrali istorinės savimonės dalis. 

Teksto autorė Viktorija Rimaitė yra VU TSPMI doktorantė, rengianti disertaciją apie paminklus Lietuvoje