Cathopic.com nuotrauka

Paskutinę birželio savaitę Vilniuje vyko Europos Šv. Jokūbo kelio federacijos generalinė asamblėja. Tai pirmas kartas, kai Camino de Santjago kelio idėjas puoselėjantys žmonės renkasi būtent Lietuvoje. Ši federacija skleidžia įvairių Europos valstybių Šv. Jokūbo kelio idėjas bei vienija piligrimų kelius plėtojančias Europos valstybes, regionus, savivaldybes.

Teko dalyvauti asamblėjos darbe ir net skaityti pranešimą, tad pakalbėti yra apie ką...

Svarbiausioji žinia, kuri lenda galvon išklausius kitų valstybių pranešėjus — Šv. Jokūbo kelias yra gyvas organizmas. Lenkijos atstovai sakė, kad per metus jų šalyje Šv. Jokūbo keliai pasipildo apie dešimt naujų atšakų. Suprantama, piligrimine dvasia gyvenančių žmonių kaimyninėje šalyje yra gerokai daugiau, gausesnės ir organizacijos, kurios juos vienija, bet visgi esmė lieka — Europos Šv. Jokūbo kelių tinklas plečiasi. Sparčiai.

Tai, ką Europos Taryba nupaišė priimdama Šv. Jokūbo kelio deklaraciją (Lietuva tuomet dar buvo sovietijos gniaužtuose), dabar gerokai pasikeitė. Ispanijoje esantys „tikrieji“ keliai ir jų tąsos it koks tinklas apraizgė visą Europą, ir šis tinklas spėriai tankėja, plečiasi, stiprėja.

Tai įrodo dar vienas faktas — renginyje dalyvavo Latvijos Šv. Jokūbo asociacijos nariai, kurie tik dabar pradeda daryti tai, kas pas mus jau atlikta: sukurtos nevyriausybinės organizacijos, vienijančios tiek savivaldybes, tiek fizinius asmenis, gana tiksliai nubrėžti maršrutai (dar ne visur sužymėti), šie keliai yra sertifikuoti Europos Tarybos Europos kultūros kelių instituto. Pasak pranešėjų, jie jau bendrauja su Estijos piligrimais ir, tikėtina, ispaniškojo Camino de Santjago atšakos gana greit apraizgys ir Skandinaviją.

„Šv. Jokūbo kelio šviesa“ nuotrauka

Lietuvoje vyksta panašūs procesai. Oficialiai šalyje yra keturi tarptautiniai Europos Tarybos Europos kultūros kelių instituto sertifikuoti Šv. Jokūbo keliai: Žemaitijos–Karaliaučiaus (269 km), Šiaulių (403 km), Kauno (410 km) ir Vilniaus (493 km). Jie visi prasideda mūsų šalies šiaurėje, Latvijos–Lietuvos pasienyje, ir baigiasi Lietuvos–Lenkijos pasienyje. Lietuvoje turime ir vidaus maršrutą, jungiantį vienuolika Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčių — Šv. Jokūbo žiedą, kurio ilgis – 1056 kilometrai.

Egzistuoja bent kelios asociacijos, draugijos, kurių kiekviena siekia savų tikslų. Vieniems patinka nuolatiniai nedideli žvalgybiniai žygiai, kurių metu ieškoma geriausių maršrutų lietuviškajam keliui. Kitiems svarbiau kuo daugiau jaunimo išvesti į piligrimystės takus (puikus pavyzdys yra dr. Laimos Andrikienės globojamos Šv. Jokūbo kelio ambasadorių estafetės, kur šiemet dalyvavo beveik 1500 žmonių).

Nejučia kyla klausimas kodėl pas mus būtent Šv. Jokūbo kelio idėjos tokios priimtinos? Bandykime pasvarstyti. Pirmiausia, Ispanijos Karalystė yra nemažai nuveikusi, kad Camino de Santjago būtų ne tik patogus keliauti, bet ir taptų žinomas pasaulyje. Dar viena svarbi priežastis, sietina su šio Kelio vertybėmis, kurios kyla nuo seniausių amžių: Šv. Jokūbas tapatinamas su rekonkista (Iberijos pusiasalio atkovojimas iš maurų), todėl ėjimas Keliu nori nenori, bet yra ir krikščionybės stiprybės bei vienybės demonstravimas. Šis Kelias turi aiškų tikslą — Šv. Jokūbo katedrą Santjago de Kompostelos mieste — kurį pasiekus galima tikėtis įvairių malonių. Galiausiai, ar Ispanijoje, ar Lietuvoje Kelias suteikia galimybę ištrūkti iš pilkos kasdienos gniaužtų.

Beje, grįžtant prie Vilniuje vykusios asamblėjos reikalų, gera žinia yra tai, kad šiais metais visai Europos Šv. Jokūbo kelio federacijos generalinei asamblėjai vadovaus Lietuva. Nebūsiu originalus, bet pats metas pamąstyti, ar negalėtų Šv. Jokūbo kelio maršrutai nusidriekti per Ukrainą ar dar toliau į Rytus?

Mums tai dar viena puiki galimybė...