Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Liepos 10 dienos vakarą Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) dešimtmečio veiklos proga atidarytos dvi provokuojančios parodos, kurias abi ženklina nuveiktus darbus ir perspektyvas reflektuojantis šūkis „Atgal į ateitį. 10“. Tai atnaujinta nuolatinė XX a. antrosios pusės–XXI a. Lietuvos dailės ekspozicija, nusidriekusi per penkias sales, ir ją lydinti vasaros paroda poetišku pavadinimu „Saldus ateities prakaitas“. 

Lietuvos dailės ekspozicijoje žvilgsnis iš šiandienos perspektyvos krypsta į praeitį, į nueitą dailės istorijos ir tautos kelią nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki šių dienų. O paroda „Saldus ateities prakaitas“ šiam žvilgsniui kuria priešpriešą – skatina pažiūrėti į ateities vizijas, turėtas kadaise ir kuriamas dabar. 

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Galimybė pamatyti retesnius kūrinius 

Atnaujinta nuolatinė ekspozicija pristatoma pagal temas suskirstytose salėse („Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“), kurių kiekviena turi po savo kuratorę – taigi vis kitą žvilgsnį – ir kuriose moderniam bei šiuolaikiniam Lietuvos menui kontekstą kuria XX a. antrosios pusės–XXI a. sudėtingi, prieštaringi, drastiški politiniai, socialiniai, kultūriniai šalies ir pasaulio įvykiai. 

Čia prieš akis – per 150 įvairių kartų žymiausių Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba: tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai. Lietuvos dailės muziejaus rinkinį papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: „Lewben Art Foundation“, „BTA Art“, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos bei pačių menininkų. 

Parodų atidarymo dieną surengtoje spaudos konferencijoje NDG vadovė Lolita Jablonskienė minėjo, kad kiekvienoje iš penkių nuolatinės ekspozicijos salių yra likę nuo 3 iki 8 senų darbų. Visi kiti kūriniai – nauji. 

„Tai daroma ne tam, kad nuverstume savo pačių kažkada kurtą ekspoziciją, bet kad suteiktume galimybę žiūrovams pamatyti kitus kūrinius, kurie galbūt buvo rodomi rečiau, kurie irgi turi ir estetinės, ir pasakojamosios galios, – parodos atnaujinimo priežastį įvardijo L. Jablonskienė. – Šį sykį mums buvo svarbu dailės kūrinius rodyti taip, kad jie klostytųsi į įvairių pasakojimų pynes.“ 

Vengta kurti pasakojimą, kaip radosi dailės istorija, kaip vystėsi, tęsėsi – t. y. ankstesnio požiūrio, būdingo rengiant parodas. Norėta, kad žiūrovai matytų virsmus naratyvuose, pajustų besikeičiantį suvokimą. 

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, NDG vadovė Lolita Jablonskienė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Dailė istorinių įvykių kontekste

Pasak vienos iš nuolatinės ekspozicijos kuratorių Laimos Kreivytės, ruošiant parodą norėta pabandyti pažvelgti į laikotarpius sudėtingiau – ne tik kaip į dailės istoriją, bet ir apskritai viso laikotarpio istoriją su visais kataklizmais, karais, įtampomis. Kad dailės istorijos pasakojimas nesiskirtų nuo bendro istorijos pasakojimo. 

Dar vienas svarbus aspektas buvo atidesnis žvilgsnis į moterų menininkių kūrybą, ieškota ir jų įdomių, rečiau rodytų kūrinių, siekta menininkes pristatyti atkreipiant dėmesį būtent į jų kūrinius.

Kita kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė minėjo, kad galvojant apie naują ekspoziciją stengtasi ardyti chronologinę tvarką, padaryti ją daugiau mažiau trūkinėjančią ir įvesti į ekspoziciją kūrinių iš visai kito laikotarpio tarsi komentarą anoms idėjoms bei prasmėms. Kiekvienos salės įžanga ir tampa toks konkretus refleksiją ir kitokį žvilgsnį skatinantis kūrinys. 

„Be abejo, per 10 metų nuo pirmosios NDG ekspozicijos sukūrimo iki dabar įvyko labai daug dalykų: diskursai plėtėsi, atsirado naujų tyrimų, naujų parodų. Mes bandome tarsi pervirškinti ir patys save, ir meno istoriją, ir kartu institucijos parodų istoriją“, – kalbėjo J. Marcišauskytė-Jurašienė ir akcentavo architektūros svarbą naujoje ekspozicijoje.

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Parodos kuratorė Laima Kreivytė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Parodos kuratorė Agnė Narušytė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Panaudoti ankstesnių parodų architektūros elementai

Taigi parodų architektūra skatina žiūrovus kitaip pamatyti meno kūrinius, atkreipti į juos daugiau dėmesio. Kad žmogus ne pereitų ekspoziciją nusistovėjusia tvarka – linijiškai, bet kas kartą sutriktų susidūręs su meno kūriniu. 

NDG vadovė tikisi, kad ši ekspozicija nuolat judės, banguos, bus atnaujinama pakeičiant ir fotografijos, ir grafikos kūrinius. Šiuo tikslu parodoje įrengta ir judanti siena, primenanti esančias meno kūrinių saugyklose – ilgainiui, L. Jablonskienės manymu, joje būtų galima pasiūlyti vis kitą nedidelį pasakojimą. 

XX a. antrosios pusės–XXI a. Lietuvos dailės parodos architektė Ona Lozuraitytė teigė, kad jai drauge su architektu Petru Išora vienas tikslų buvo padidinti parodų erdvinę raišką, taip pat greta meno kūrinių įprasminti per 10 metų sukauptus materialius architektūros elementus. 

„Pasitelkėme kelis principus. Vienas jų buvo linijinį muziejinį pasakojimą pakeisti daugiau galeriniu, studijiniu, archyviniu ir salioniniu pasakojimais. Išplėsti galimybę pamatyti patį darbą per skirtingas aplinkas, – sakė ji. – Taip pat grąžinome nemažai buvusių parodų erdvinių, materialių elementų, juos komponuodami, siedami su kiekvienos salės naratyvais.“ 

P. Išoros žodžiais, pasiūlytas laipsninis erdvės pokytis, t. y. senesnių laikotarpių paroda tebėra chrestomatinio linijinio formato, o naujosios jį dekonstruoja. „Kiekviena erdvė iš balto galerinio kubo virsta naratyvia, joje derinami saliono, galerijos, archyvo, kunstkameros ir kiti principai – tam, kad ir erdviškai būtų sukurtas heterogeniškas, daugialypis, daugiaplanis pasakojimas, kuris pasitarnautų kuratorinei intencijai papildomomis jungčių galimybėmis ir kiekvienoje salėje tarp kūrinių, ir tarp atskirų salių“, – teigė architektas.

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

5 salės – 5 žvilgsniai

Agnės Narušytės kuruojama ekspozicijos salė pavadinta „Sprogimas“ ir susijusi su sudėtingiausiu istorijos laikotarpiu – 5-uoju dešimtmečiu ir 6-ojo pradžia. Čia žvilgsnis fokusuojamas į istorinį laikotarpį. 

„Kas kartą žvilgtelėjus į tą laiką, mane, kaip ir visus žmones, sukrečia tai, kiek tuo metu visko keitėsi, kaip kelis kartus vertėsi pasaulis, kiek buvo visokių trikdančių pranešimų, reikalavimų, propagandos, ką ir kalbėti apie represijas. Kaip tuo metu žmonės buvo susipriešinę“, – kalbėjo kuratorė. Ji teigė šiame kontekste užčiuopianti tam tikrų analogijų ir su šiandienos realijomis.

„Mano kuruojamoje salėje norėjome žiūrovams sukurti smūgiavimo idėjų įspūdį – visokių tiesų ir to, kad nebežinai, kur yra tiesa, kaip reikėtų žiūrėti į meną, į tą laiką“, – svarstė A. Narušytė. 

Visai kitaip nei „Sprogimo“ salėje, „Modernizacijos projektuose“ žvilgsnis sutelkiamas į meno formas, jų raidą. Šios salės kuratorė L. Kreivytė tikino, kad čia norėjosi pabrėžti visa, kas ta modernizacija yra: „Kad pirmą kartą tuo metu pasaulis tampa globalus, nors suskaldytas sienomis ir geležinėmis uždangomis. Labai svarbus čia kosmoso naratyvas, nes pirmą kartą žmonės pamatė Žemę iš kosmoso.“ 

J. Marcišauskytė-Jurašienė pristatė salę „Krizė ir maištas“ – čia skleidžiasi 8–9 dešimtmečių dailės gyvenimas ir jame vykę socialiniai, bendrabūvio procesai, pristatomos besiformuojančios menininkų grupės. Pasak kuratorės, vėliau visa tai išvirsta į naujas formas, kritikuojančias, paneigiančias senąją sovietmečio, stagnacijos tvarką, bando ją kritiškai reflektuoti, atrasti joje žaismę, kuri viską apverstų aukštyn kojomis. 10-ajame dešimtmetyje kartu su atsiveriančiomis galimybėmis iš Vakarų, geležinės uždangos griuvimu randasi nauji meno raiškos procesai. 

Sales, pavadintas „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduota“, kuravusi L. Jablonskienė sakė, kad čia stengtasi sudaryti sąveikų ir įtampų procesų, kurie rutuliojosi jau po 9-ojo dešimtmečio ir peraugo arba trūko 10-ąjį dešimtmetį, žemėlapį. Paskutinėje salėje pristatomi didžiumos jauniausių menininkų darbai, vieno kito 10-ojo dešimtmečio kūrėjo, naudojančio medijas arba kuriančio kūrinius, paveiktus šiuolaikinių medijų ir dabarties mokslo skatinamos vaizduotės. 

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Žvilgsnis į ateitį pasitelkus sprogimo įvaizdį

Nuolatinės ekspozicijos atnaujinimą lydi paroda „Saldus ateities prakaitas“, kurioje rodoma pastarųjų 40 metų Lietuvos dailė, pradedant 8-ojo dešimtmečio pabaiga–9-ojo dešimtmečio pradžia – prieš pat didžiąsias permainas. 

Poetišku vardu pavadinta paroda, kaip pristatė viena jos kuratorių Eglė Mikalajūnė (kitos: L. Kreivytė, J. Marcišauskytė-Jurašienė, Ieva Mazūraitė-Novickienė, A. Narušytė), kalba apie žmonių pasirinkimą lieti savo ar kitų prakaitą dėl saldesnės ateities arba mėginti nuspėti, kokį kvapą ji skleidžia. O galbūt tai vis labiau šylančios žemės kvapas? 

Parodos „Saldus ateities prakaitas“ architektūrą kūrė Ieva Cicėnaitė ir Julija Reklaitė: jiedvi pasiūlė sprogimo įvaizdį, kuris, viena vertus, kuria išlakstančių į šalis skeveldrų chaosą, kita vertus – tvarkingą, erdvėje tarp skirtingų menininkų balsų padedantį orientuotis piešinį. 

Nors apie šiuolaikinį Lietuvos meną įprasta kalbėti kaip apie tą, kuris kuriamas nuo Sąjūdžio, parodoje „Saldus ateities prakaitas“ grįžtama dešimtmečiu atgal, bandant pasižiūrėti, kaip jautėsi, ką mąstė ir planavo žmonės drastiškų pokyčių akivaizdoje, dar apie juos nė nenutuokdami. 

Parodoje judama koncentriškai: pasak E. Mikalajūnės, kuo labiau einama į centrą, tuo labiau – ateities link. Temas čia diktuoja skyriai, tačiau neturintys griežtų ribų, tarsi persiliejantys vienas į kitą kaip spalvos paletėje. Papildomos informacinės sienelės su žiniasklaidos straipsnių iškarpomis, dokumentinių filmų ištraukomis padeda žiūrovams orientuotis, kokios buvo to laiko aktualijos, pavyzdžiui, tai papildoma informacija apie Černobylio AE sprogimą, „MeToo“ skandalą ir kt.

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka