Ravi Zacharias ir Vince Vitale „Jėzus ir sekuliarusis pasaulis: Antikultūrinės Kristaus nuostatos“, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2019. Iš anglų kalbos vertė Darius Kaunelis

Tavo pasaulėvaizdis yra svarbu

Serija „Didžiosios Vakarų pasaulio knygos“, publikuota šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, didžiausią dėmesį skyrė „Dievo“ vardui, kurį apmąstė žymiausi to meto Vakarų mąstytojai. Kai redaktorius Mortimeris Adleris sulaukė klausimo, kodėl ši tema užėmė tiek vietos, kai daugeliui kitų žinomų knygų buvo skirta mažiau erdvės, nedvejodamas atsakė: „Todėl, kad Dievo teigimas ar neigimas turi didesnę įtaką mūsų gyvenimui ir  veiksmams nei bet koks kitas esminis klausimas.“

Klausėjas nutilo ir linktelėjo galvą.

Išties, aktyvus tikėjimas į Dievą arba aktyvus netikėjimas daugiau lemia mūsų vertybes bei santykius nei kuri nors kita pažiūrų sritis. Vien jau tai byloja, kokia svarbi gyvenimo dalis yra Dievo klausimas. Kiekvienas Jėzaus Kristaus sekėjas turi įsidėmėti, jog tikėjimas į Dievą daro − ir privalo daryti − įtaką mūsų gyvenimui.

Aš niekuomet nepamiršiu susitikimo su buvusiu musulmonu, kuris apsisprendė paaukoti gyvenimą Jėzui Kristui. Jis man pateikė nuostabią schemą. Nupiešęs du apskritimus, jų centre padėjo po mažą taškelį. Parodęs į pirmąjį pasakė: „Kai buvau musulmonas,  galvojau, kad apskritimas yra mano tikėjimas, o mažas taškelis − mano gyvenimas.“ Tuomet parodė į kitą apskritimą ir pasakė: „Dabar, būdamas Jėzaus sekėjas, suvokiau, koks civilizacijų skirtumas kuria kultūrinę įtampą. Daugeliui vakariečių apskritimas yra jų gyvenimas, o jų tikėjimas tėra taškelis apskritime.“

Kitaip pasakius, musulmonai yra įsitikinę, jog fizinis gyvenimas nėra esminis, centrinis egzistencijos dalykas yra tikėjimas. Vakarietis, jo įsitikinimu, savo gyvenimą suvokia kaip žymiai svarbesnį dalyką nei tai, ką jis tiki. „Štai kodėl, − pridūrė jis, − Vakarai galiausiai bus nustelbti. Tikėjimas Vakaruose yra tam tikra „užklasinio intereso“ rūšis ir nereikšmingas gyvenimo aspektas vidinei ramybei palaikyti. Bet jis retai kada figūruoja kaip egzistencinės svarbos nuostata.“

Ši nuomonė, kaip tikėjimą interpretuoja daugelis vakariečių, mane išties sukrėtė, jau nekalbant apie tikėjimų įvairovę Vakaruose. Netgi pats žodis „tikėjimas“ nūnai paprastai vartojamas anaiptol ne palankiame kontekste. Realusis pasaulis yra matomas kaip intelektualiai pažinus ir preciziškai tvarkingas, o santykis su aukščiausiąja realybe − tikėjimas − siejamas su fantazijomis ir šalinamas iš faktologinio diskurso. Kaip prieštaringa. Išeitų, moralinės vertybės, kuriomis gyvenime remiamės, grįstos vėjo pustomu smėliu, kaip skeptikai vadina tikėjimą, o praktinės veiklos ir tikrojo pažinimo pasaulis esą  pastatytas ant mokslų uolos, vadinamos „protu“, arba „priežastingumu“.

Ar mano draugas teisus?

Jei jis teisus, drįsiu eiti dar toliau ir pasakysiu, jog Vakarai yra ant žlugimo slenksčio − žlugimo nuo savo pačių sekuliarių intelektualų rankos. Žlugimas tėra laiko klausimas. Krikščioniškasis tikėjimas neatsiejamas nuo įsitikinimų, kurių pagrindu kuriama asmeninės moralės struktūra. Sekuliarus mąstytojas, besiremiantis netiesiogiai amoraliomis  prielaidomis, įsivaizduoja, kad moralinėmis nuostatomis neparemtos žinios yra pajėgios palaikyti socialinį stabilumą. Tačiau iš tiesų yra visai kitaip.

Pažvelkime, kaip Europa gūžiasi po islamistų kulnu − šie nepamiršo, jog nuo Europos nukariavimo juos sulaikė tik pralaimėjimas Karoliui Marteliui prieš trylika šimtmečių. Dabar, pasitelkdami kantrybę, išmintingą demografijos kontrolę ir patiklią žiniasklaidą, jie rengiasi vieną dieną perimti struktūras ir būstines, pastatytas ant kitokios etikos ir kitokio tikėjimo pamatų. Tai tik laiko klausimas, ir jie niekur neskuba. Prieš trylika amžių Europa sugebėjo sustabdyti teokratinį islamo cunamį, nes turėjo, ką ginti − tikėjimą. Vertybių stokojanti šiandienos kultūra atakos atlaikyti nebepajėgs.

Unsplash.com

Prieš daugelį metų, kol Hitleris kūrė pasaulio užkariavimo planus, o kai kurie politikai mėgino jį numaldyti „dovanėlėmis“, taip tikėdamiesi išvengti moralinės priedermės stoti į karą, 1938 m. spalio 5 d. Winstonas Churchillis Bendruomenių Rūmuose pasakė įsidėmėtiną kalbą. (Miuncheno sutartis, dar žinoma kaip „Visiškas ir nepaguodžiamas  pralaimėjimas“, yra ta „sutartis–dovanėlė“, kurią su vokiečiais pasirašė britų ministras pirmininkas Neville’is Chamberlainas.) Cituodamas Šventąjį Raštą, Churchillis pareiškė: „Tu buvai pasvertas svarstyklėmis ir buvai rastas lengvas“ (Dan 5, 27). Savo kalbą jis baigė žodžiais: „Ir nemanykite, kad tai pabaiga. Tai tik atpildo pradžia. Tik pirmasis gurkšnis, tik užuomina tos karčios taurės, kuri mums bus pildoma metai po metų, nebent, visiškai atgavę moralinę sveikatą ir kovinę dvasią, mes vėl prisikelsime ir kaip senais laikais stosime už laisvę.“ 

Kai 1940 m. Hitleris nugalėtojo statusu atvyko į Paryžių, André Boulloche’as, narsus Prancūzijos Pasipriešinimo dalyvis, laiške savo tėvui rašė: „Šalį gali išgelbėti tik radikalus moralinis prisikėlimas, tai, kas pareikalautų visų geros valios vyrų pastangų. Manau, aš galiu daug prisidėti. O jei ateityje laukia didesnės bėdos, argi ne mano pareiga tam pasipriešinti?“

Tačiau tautos etosas visais laikais padėtas ant kortos. Ypač tai galioja tokioms šalims kaip Amerika, kurios vertybinė kryptis derinti laisvę su įstatymu buvo akivaizdi nuo pat šalies ištakų. Vertybes lengviau deklaruoti, nei įgyvendinti. Johnas Adamsas taikliai pažymėjo: „Mūsų konstitucija buvo sukurta tik moraliems ir religingiems žmonėms. Ji visiškai netinkama bet kokiam kitam mentalitetui valdyti.“

Taigi aš keliu klausimą: ar asmens tikėjimas į Dievą ir gyvenimo tikslingumą gali būti svarbesnis nei pats gyvenimas?

Atsakymas iš esmės priklauso nuo tikėjimo turinio ir ar tas tikėjimas pagrįstas. Ironiška, kad ateistui atsakymą gali padiktuoti tik politinė teorija, o dar dažniau − kultūrinė  aplinka, todėl jis ignoruoja vidines objektyvios tiesos paieškas. Bet kuri neempirinė disciplina yra ignoruojama kaip esanti anapus tiesos kategorijos, atspindinti tik kultūrines preferencijas ir asmeninius lūkesčius. Tuo esą grįsti visi žmogaus motyvai. Tiesą monopolizuoja natūralistai, kurie maloningai suteikia teisę kitoms disciplinoms egzistuoti be objektyvių tiesos kriterijų. Toks požiūris − tai mirtina mentalinė radiacija.

Cathopic.com nuotrauka

Komerciniame filme, kurį neseniai pasitaikė stebėti, pora banko plėšikų, nukreipę pistoletą į kasininkes, reikalauja pinigų. Visiems klientams nurodyta sugulti ant grindų. Vienas vyras šnabžda apsaugos darbuotojui: „Darykit ką nors, juk jūs ginkluotas!“ Apsaugos darbuotojas atsako: „Mano pareiga ne kažką daryti, o tik nuspręsti, ar vyksta apiplėšimas. − Jis kelias akimirkas patyli ir sako klientui: − Taip, tikrai, tai yra apiplėšimas.“

Gamtamokslininkas primena būtent tokį apsaugos darbuotoją. Negalėdamas elgtis taip, kaip iš jo reikalauja tiesa, jis yra bevertis trokštančiajam išsigelbėti ir nepadaro nieko,  kad gyvenimas taptų dvasiškai saugesnis. Jis tiesiog konstatuoja, kaip yra, ir nieko nesiima, kad būtų taip, kaip turėtų būti.

Kodėl aš vedu paraleles tarp visuomenės ir kultūros? Dabartinė politinė erdvė yra persmelkta  bauginančios ir dezorientuojančios leksikos bei pažiūrų. Antai, akivaizdus melas nedaro poveikio elektoratui, įrodydamas, kad vertingiausias žmogiškojo diskurso dalykas − tiesa − yra grynai utilitarinis dalykas, jei įgyjama galia ar valdžia. Arba ekstremalūs ir niekinantys teiginiai apie žmones ir pažiūras, regis, praeina be jokių pasekmių, o pareigų orumą kaip siekiamybę užgožia valdžios kaip savitikslio siekimas.

Kandidatai į valdžios postus skleidžia idėjas, provokuojančias pyktį ir protestus, todėl ateitis neatrodo labai šviesi. Šios idėjos stokoja ir sąžinės, ir pagarbos, be to, yra pilnos išankstinių nuostatų. Net jei ir perdedu, negalima nuneigti minties, jog moralumas politikoje nebelaikomas svarbiu.

Deja, protestuotojai neretai patys griebiasi tokių pačių metodų, prieš kuriuos protestuoja. Akivaizdu viena − valstybės valdymo menas tapo sielų valdymo menu, o Dievą nuneigusi visuomenė yra užvaldoma mirtino valdžios troškimo, kuris nesirenka priemonių ir yra prisodrintas neapykantos. Kodėl? Atsakymas akivaizdus. Ateistinis mentalitetas teturi vieną  ašį – „kairė–dešinė“, jis atmeta vertikalę „aukštyn–žemyn“.

Vien jau šie dalykai mums primena, kad derėtų pasistengti perprasti šią filosofiją vardu ateizmas ir suvokti, kur ji veda ir kodėl. Argi ne keista, kad ateistai Vakaruose siekia reformuoti santuokos reikšmę, tačiau jų kolegų Rusijoje ir Kinijoje tai ne domina? Abi pusės  remiasi savais argumentais, bendro atskaitos taško jie neturi. Ateizmas yra pastatas, suręstas ant natūralizmo pamatų. Kiekvienas pats sau įstatymas.

Pamenate Senajame Testamente tą vietą, kur žmonės norėjo karaliaus, ir Dievas pasakė, kad Jis nori būti jų valdytojas? Žmonės pasipriešino ir atsakė, kad jie nori būti kaip kiekviena tauta ir pageidauja, kad kas nors juos saugotų ir gintų, kol jie rūpinsis savo gyvenimo gerove. Jie gavo tai, ko pageidavo, ir  sužinojo, kad didžiausios kovos iš tiesų  vyksta dėlžmogaus širdies. Kai širdistampa autonomiška, kultūra ir politika „pabėga“ nuo įstatymo. Tada karas neišvengiamas, ir jis yra milžiniškas. Tai, pačiu geriausiu atveju, yra nenumatyta ateizmo pasekmė.

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Ravi Zacharias, Vince Vitale.