Krzysztofas Czyzewskis. Donato Puslio nuotrauka

„Tai yra niekada nesibaigiantis darbas. Niekada negali pasakyti, kad tiltas jau pastatytas ir galima nustoti dirbus“, – paklaustas apie dialogo tarp skirtingų valstybių ir tautų puoselėjimą kalba Lenkijos Seinų mieste veikiančio „Paribio fondo“ įkūrėjas ir vadovas KRZYSZTOFAS CZYZEWSKIS. Su juo kalbėjomės apie pogrindžio laikus oponuojant komunistiniam režimui ir klojant pamatus laisvei bei kitokiems kaimynų santykiams, kurie būtų grįsti ne susipriešinimu ir tarpusavio pretenzijomis, o susitaikymu, pagarba ir noru pažinti vieniems kitus.

Cz. Miloszas skrajojančiame universitete

Kalbėdamas apie savo veiklą komunistinės Lenkijos pogrindyje, K. Czyzewskis išskiria du svarbius aspektus – patirtį vadinamajame skrajojančiame universitete ir įsitraukimą į žurnalo „Czas Kultury“ („Kultūros laikas“) leidybą. 

„Buvo, atrodo, 1977 metai, studijavau filologiją Poznanės universitete ir, įsivaizduokite, nebuvau nieko girdėjęs apie Czeslawą Miloszą. Tačiau mano bičiuliai pakvietė dalyvauti skrajojančio universiteto susitikime, kuris buvo organizuojamas privačiame bute. To vakaro ašis buvo poetas Ryszardas Krynickis. Manėme, kad jis skaitys savo poeziją. Žinojome jį kaip naujosios bangos lenkų poetą. Tačiau jis visus nustebino pristatydamas mums nežinomą emigracijoje gyvenantį poetą Czeslawą Miloszą. Rankose jis laikė Mičigano universiteto išleistą Cz. Miloszo eilėraščių rinkinį. R. Krynickio perskaityti eilėraščiai mane giliai palietė. Paprašiau, kad leistų pavartyti knygą. Skaičiau vardus miestų, kuriuose Cz. Miloszas rašė savo eiles – Paryžius, Vilnius, Krasnogrūda, Berklis. Taip savotiškai dėliojosi mano kultūrinis žemėlapis, kurio centru dėl ten leidžiamo žurnalo „Kultura“ laikui bėgant tapo Paryžius“, – pasakojimą pradeda K. Czyzewskis. 

Jis pasakoja ne kartą Prancūzijoje aplankęs žurnalo „Kultura“ leidėją Jerzį Giedroycą. Su juo užsimezgė glaudus bendradarbiavimas. „Vilnius man taip pat tapo svarbus kaip romantikų miestas ir, jau po komunizmo žlugimo kurdamas Paribio centrą, norėjau, kad jis būtų kuo arčiau šio miesto. Tad Seinai tapo natūraliu pasirinkimu. Man labai svarbi tapo Cz. Miloszo, Jerzy Stempowskio, Stanislawo Vincenzo, Jozefo Mackiewicziaus, Tadeuszo Konwickio ir kitų rašytojų išpažinta paribio idėja. Ji pakeitė mano paties gyvenimą“, – teigia „Paribio fondo“ vadovas. 

Grįždamas prie jam taip svarbios Cz. Miloszo kūrybos, jis pasakoja, kaip studijų laikais traukdavo į universiteto biblioteką, kurioje tebuvo viena vienintelė poeto eilėraščių knyga, ir ta – tik skaityti vietoje. K. Cyzewskis ranka persirašė visas Cz. Miloszo eiles į savo užrašinę, o galiausiai nusprendė ir savo magistrinį darbą paskirti šiam kūrėjui. „Tik vėliau sužinojau, kad šis magistrinis darbas atsidūrė Cz. Miloszo archyve, jo bibliotekoje. Tad jis žinojo mano darbus dar prieš mums susitinkant. Galbūt dėl to per pirmą mūsų atsitiktinį susitikimą jis ir pakvietė mane ilgesniam vakaro pokalbiui pas jį svečiuose“, – prisimena Krzysztofas. Jau vėliau dalis jo vadovaujamo „Paribio centro“ įsikūrė Cz. Miloszo giminėms iš motinos pusės priklausiusiame dvare Krasnogrūdoje, kur ir pats poetas savo mokslo metais leisdavo atostogas. 

Apibendrindamas savo patirtį skrajojančiame universitete, K. Czyzewskis teigia, kad ši erdvė buvo be galo svarbi dėl to, kad joje galėjai sužinoti dalykus, kurie oficialiosios sistemos buvo apeinami ar nutildomi. 

Kultūros laikas 

„Kitas dalykas, kurį norėčiau paminėti, yra mano įsitraukimas į pogrindinio kultūrinio žurnalo „Czas Kultury“ leidybą“, – pokalbį tęsia K. Czyzewskis. Anot jo, devintojo dešimtmečio pradžioje „Czas Kultury“ buvo savilaidos žurnalas.

„Žurnalo pavadinimas yra labai svarbus, nes tada mes tikėjome, kad sistemai pakeisti ir kovai su komunistais reikalinga ne tik politinė veikla. Labai svarbi yra kultūrinė veikla. Ir kalbu čia ne tik apie tą kultūrą, kuri buvo cenzūruojama, kuri vystėsi pogrindyje. Mūsų idėja buvo kurti ne pogrindžio kultūrą, o bendrą kultūrą, kuri turėtų potencialo jungti žmones nepaisant politinių pasidalijimų į komunistus bei antikomunistus“, – dėsto K. Czyzewskis.

Jis pripažino, kad tokia idėja pogrindžio rate buvo laikoma gana kontroversiška: „Žmonės, kurie spausdino mūsų žurnalą ir dėl to rizikavo susilaukti režimo persekiojimo, klausė, kodėl jie turi rizikuoti spausdindami tai, kas ir šiaip galėtų būti atspausdinta kur nors kitur legaliame leidinyje. Pavyzdžiui, tuo metu aš pirmą kartą į lenkų kalbą išverčiau Martiną Buberį. Mes taip pat rašėme apie chasidų religinį judėjimą praeityje. Aš rašiau apie rusų filosofą Levą Šestovą. Daugelis šitų dalykų galėjo būti skelbiami oficialioje žiniasklaidoje, tačiau mūsų idėja buvo puoselėti savo kultūrą, kuri būtų nepriklausoma nuo cenzūros.“

Krzysztofo teigimu, nebuvo norima, kad cenzoriai turėtų galimybę aiškinti, ką galima skelbti, o ko ne. „Norėjome kurti savo kultūros pasaulį, kuriame būtų viskas, kas mus domina, – ir tai, kas leidžiama, ir tai, kas cenzūruojama“, – priduria jis.

„Czas Kultury“ leidžiamas dar ir šiandien kaip ketvirtinis žurnalas. Anot K. Czyzewskio, savo gyvavimo pradžioje jis buvo artimiausias tam, kad būtų galima pavadinti paribio idealu. „Mes pradėjome skelbti tekstus apie lenkų ir žydų santykius, publikavome pokalbį su Varšuvos sukilimo dalyviu Mareku Edelmanu, domėjomės kitomis Lenkijos tautinėmis mažumomis, kad parodytume visą Lenkijos daugiakultūrį paveldą, kuris komunistiniais laikais buvo naikinamas. Tad būti antikomunistu tais laikais reiškė siekį atgauti šį daugiakultūrį paveldą, tiesti tiltus su tautinėmis ir religinėmis mažumomis“, – pasakoja „Paribio fondo“ vadovas.

Jo teigimu, būta nemažai tokių, kurie manėsi esą antikomunistai ir patriotai, tačiau tuo pat metu buvo nusiteikę antižydiškai, antiukrainietiškai ar antilietuviškai. Jie kovojo už tai, ką laikė grynu lenkiškumu. „Tačiau mes manėme, kad būtina plėtoti dialogą, peržengti mus skiriančias ribas, tiesti tiltus su kaimynais, mažumomis. Mes suvokėme, kad tai irgi yra antikomunistinis žingsnis“, – teigia K. Czyzewskis. 

Žvilgsnis į Lenkiją po komunizmo žlugimo

Papasakoja Krzysztofas ir apie žurnalą „Lituanica“. Šis taip pat pogrindyje ėjęs leidinys pasakojo apie tai, kas vyksta Lietuvoje – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, Helsinkio grupę, disidentų judėjimą. 

„Mums tai buvo svarbus informacijos šaltinis. Kitas svarbus šaltinis buvo paryžietiška „Kultura“. Ją gaudavome tiek įprastiniu formatu, tiek, esant reikalui, kitais būdais. Aš, pavyzdžiui, gaudavau ją skalbimo miltelių dėžutėje dvigubu dugnu. Ten būdavo įdėtas labai mažo formato leidinys, kurį tekdavo išsididinti. Vis dar turiu šiuos egzempliorius, tebekvepiančius skalbimo milteliais“, – prisimena K. Czyzewskis ir priduria, kad „Kultura“ jam buvo vartai į tai, kas vyksta Ukrainoje, Lietuvoje. 

„Čia pirmą kartą perskaičiau Miloszo ir Venclovos dialogą apie Vilnių ir lietuvių bei lenkų santykius. Man tai buvo tarsi gidas, padėjęs geriau suvokti realijas dar iki atvykstant į Seinus. „Kultura“ taip pat leido knygas, kai kurios iš jų tapo labai svarbios norint suvokti, koks yra paribys ir koks jis galėtų būti“, – teigia pašnekovas. 

Jo pastebėjimu, J. Giedroyco ir Cz. Miloszo idėja buvo pakeisti iš praeities ateinančias lenkų nuostatas į kaimynus. Jie siekė suvokimo, kad Lenkija bus stipri tik tokiu atveju, jei bus stiprūs jos kaimynai. Tam Lenkijai reikėjo amžiams atsisakyti pretenzijų į Vilnių, Lvovą, Gardiną ar kitas kažkada Lenkijai priklausiusias teritorijas. „Vienas dalykas buvo atsisakyti pretenzijų, tačiau vien to neužteko – reikėjo megzti konstruktyvų bendradarbiavimą. Taip pat siekėme bendradarbiauti ir su Rusijos intelektualais bei disidentais. Tai buvo projektas su ilgalaike perspektyva. Norėjome paruošti dirvą tam laikui, kai komunizmas žlugs ir ateis proga atkurti nepriklausomas tautines demokratines valstybes“, – pasakoja Krzysztofas.

Tai, anot jo, buvo milžiniška užduotis, ypač jei turime mintyje tai, kas dėjosi buvusioje Jugoslavijoje, kur nebuvo tokio paribio koncepto ir nebuvo parengiamojo darbo siekiant užtikrinti santarvę tarp kaimynų. „Ten, vos tik žlugo komunizmas, kilo konfliktas tarp skirtingų nacionalizmų, kurie išgyveno visas iš praeities ateinančias, tačiau komunizmo laiku užgniaužtas traumas, nuoskaudas. Viena iš Paribio centro atsiradimo priežasčių ir buvo siekis užkirsti kelią tokiam konfliktui. Mūsų tikslas buvo tęsti „Kultura“ darbus, puoselėti Miloszo idėjas, pritaikytas kitam kontekstui – pasauliui po 1989-ųjų. Norėjome visa tai perduoti vietinėms bendruomenėms, gyvenančioms paribio regionuose. Siekėme užmegzti prasmingus saitus tarp pogrindžio patirties ir konkrečių vietos aplinkybių po komunizmo žlugimo“, – pasakoja Krzysztofas. 

Niekada nesibaigiantis darbas 

Niekada negalima sakyti, kad tiltas jau pastatytas ir galima baigti darbus, teigia K. Czyzewskis. Anot jo, dešimtojo dešimtmečio pradžioje vyravo įsitikinimas, kad su kiekvienais metais bus tik geriau: „Į ateitį buvo žvelgiama optimistiškai. Iš šiandienos perspektyvos mes jau žinome, kad viskas yra ne taip, kad kelyje pasitaiko duobių – naujai kylančių konfliktų, įtampų. Taip vyksta ne tik dėl naujų iššūkių, pavyzdžiui, migracijos ar globalizacijos, tačiau taip pat ir neišmoktų praeities pamokų, už ką dabar ir mokame kainą. Mes mokame už tai, kad nepasikeitė mūsų mentalitetas, kad neįvykdėme svarbių pokyčių švietimo sistemoje.“ 

Anot Krzysztofo, tas kapitalizmas, kuris atėjo į Lenkiją ir kitas pokomunistines valstybes, neskyrė pakankamai dėmesio kultūrai ir švietimui. „Iš pradžių maniau, kad mes Lenkijoje visose pasienio teritorijose įkurdinsime dešimtis ar šimtus paribio centrų ir bus galima kalbėti apie organišką ilgalaikį darbą su vietos žmonėmis. Tik taip galima tikėtis mentaliteto pokyčių. To nebuvo. Yra tam tikrų iniciatyvų, tarp jų ir mūsų, tačiau niekada nejaučiau to, kad esame dalis platesnės valstybės programos, vizijos dalis. Veikiau buvome mažos grupelės, kurios daro viską, ką gali, kad keistų situaciją. Tačiau, kalbant apie problemas ir iššūkius, visa tai tebuvo tik lašas jūroje“, – pažymi jis.

Kitas dalykas, anot jo, yra tai, kad Lenkija vėl išgyvena skrajojančių universitetų atgimimą. Krzysztofo teigimu, visa tai nereiškia, kad šalyje įsitvirtino cenzūra. „Tai reiškia, kad į rinką orientuota medija, kuri daugiausia dėmesio skiria ne pažinimui ir dialogui, o konfliktų, sensacijų paieškoms, nebepatenkina piliečių. Žmonės yra ištroškę dialogo, diskusijų, paskaitų, kurios leistų sužinoti daugiau, nei kad siūlo medijos ar švietimo sistema. Daug žmonių yra nusivylę švietimo programa mokyklose, yra daug žmonių, kurie nusivylę dialogo tarp skirtingų grupių stygiumi, todėl organizuojasi, kad keistų situaciją. Aš praleidžiu daug laiko keliaudamas į tokius susitikimus tiek didmiesčiuose, tiek mažesniuose miestuose ar miesteliuose. Mes jaučiame gresiantį pavojų, kad sugrįš tamsios ksenofobijos, kito baimės jėgos ir dėl to turime imtis darbo. Tiesa, mes nesulaukiame daug pagalbos iš Lenkijos valdžios ar net tarptautinių organizacijų. Vadinasi, turime organizuotis patys, kad savo vaikams perduotume žinias apie kultūrą, ekologiją ir kitus svarbius dalykus. Tas jausmas ypač sustiprėjo per pastaruosius trejus –ketverius metus“, – pokalbį reziumuoja K. Czyzewskis.