Kun. Vaidas Vaišvilas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Interviu originaliu pavadinimu „Naujasis Druskininkų parapijos klebonas V. Vaišvilas: „Norėčiau su kiekvienu parapijiečiu išgerti kavos ir broliškai paspausti ranką“ perpublikuojamas iš laikraščio „Mano Druskininkai“. 

Prieš dvi savaites iš Vilniaus Dievo Gailestingumo Bažnyčios į Druskininkų Švč. Mergelės Škaplierinės bažnyčią dirbti atvykęs kunigas VAIDAS VAIŠVILAS dar tik susipažįsta su vietos tikinčiųjų bendruomene. Tačiau druskininkiečiai ir miesto svečiai jau mato pirmuosius pokyčius. Bažnyčios durys dabar atvertos iki vėlyvo vakaro, o jau ateinantį savaitgalį bažnyčios prieigose parapijos tikintieji masiškai švęs titulinius Švč. Mergelės Škaplierinės atlaidus.

Kunigas V. Vaišvilas jau turi daugybę planų, kad Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia būtų ne tik miesto puošmena, bet ir jo plakanti širdis, o čia gyvenantys žmonės ir kurorto svečiai tą jaustų.

Kokia buvo jūsų pažintis su Druskininkais? Kaip nusiteikęs važiavote į naują parapiją ir kokia ji jums pasirodė?

Važiavau su nežinia, nes per penkiolika metų buvau įpratęs dirbti vienoje aplinkoje ir galbūt su visai kitokia publika. Kartu buvo ir liūdesio, nes mano draugai liko Vilniuje. Aš Druskininkuose dar tik antra savaitė, bet jau pastebėjau, kad Vilniaus ir Druskininkų žmonės skiriasi. Didelis miestas daro didelę įtaką, ir ten tarp žmonių yra daugiau šaltumo. Druskininkai yra labai gražus miestas. Miestas – parkas. Patys žmonės, man atrodo, yra taip pat tos aplinkos paveikti. Jų vidus yra gražus, jie labai paprasti, nuoširdūs, maloniai priimantys. Ir tai labai daug ką pasako.

Nuo atvažiavimo į Druskininkus per tą neilgą laiką mano mintys ir savijauta labai pasikeitė. Atvažiuodamas maniau, kad man čia bus per ramu, nuobodu, neturėsiu ką veikti. Bet supratau, kad Druskininkuose labai daug darbo, kurį reikės padaryti: bažnyčia, žmonės, jaunimas, šeimos, ligoniai, vargšai. Reikės dirbti kartu su „gyvąja“ Bažnyčia“ – parapijiečiais, kurie čia gyvena, kurių ta bažnyčia ir yra. Kad jiems širdyje visada liktų ta mintis, jog pirmiausia tai yra jų bažnyčia ir jie patys yra gyvoji Bažnyčia. Nesvarbu, tikintis žmogus, mažiau tikintis ar netikintis. Jie yra šios bažnyčios parapijiečiai, jų namai yra čia. Šioje bažnyčioje jų gyvenimai prasideda ir baigiasi.

Kai jus paskyrė į Druskininkų parapiją, labiausiai apsidžiaugė galbūt jaunesnioji karta. Teko girdėti kalbant: „Skaitėme, kad jis Vilniuje Dievo Gailestingumo Bažnyčią atvėrė žmonėms, galbūt ir Druskininkų bažnyčia bus atvira mums visą dieną, ir mes galėsime ateiti, kaip tuose meksikiečių serialuose, – tada, kai iš tikrųjų širdis sako, jog reikia būtent su klebonu pasitarti.“ Ar taip ir bus?

Na, žinote, aš dar nejaučiu visų žmonių, dar nepažįstu Druskininkų charakterio ir pulso. Labai noriu, kad tarp manęs ir vietos bendruomenės būtų paprastas santykis, kad aš jiems tapčiau broliu ir draugu – ne kažkokiu viršininku ar klebonu, kurio reikia bijoti. Bažnyčia jau dabar atidaryta kiekvieną dieną iki 20 valandos vakaro. Nesvarbu – vasara ar žiema, ji visada bus atidaryta. Turiu ir daugiau minčių. Stebėjau, kaip atrodo savaitgaliai Druskininkuose, ir matau, kad bažnyčia savaitgaliais turėtų būti atidaryta dar ilgiau. Nes ji pirmiausia yra maldos vieta, į kurią žmogus bet kada gali ateiti, uždegti žvakutę, pabūti tyloje ir pasimelsti. O Druskininkų bažnyčia yra dar ir miesto puošmena, širdis.

Norėtųsi, kad ši nuostabi Marijos šventovė (Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia) ir būtų plakanti miesto širdis. Kad žmonės – čia gyvenantys ir atvykstantys – tą jaustų.

Turbūt žinote, kad Druskininkų bažnyčioje vyksta labai daug įvairių kultūrinių renginių, koncertų ir pasirodymų. Ar šios tradicijos bus tęsiamos?

Taip. Nematau priežasties, kodėl tai neturėtų tęstis. Juk bažnyčia yra savitas žmonių gyvenimo centras. Net ir mažiau tikintys žmonės ar tie, kurie deklaruoja esą netikintys, dalyvaudami kultūriniuose renginiuose, taip pat turi galimybę tuo momentu pamąstyti truputį kitaip. Žinote, kaip yra su žmonių tikėjimu – iš ryto jis gali sakyti, kad yra netikintis, bet vakare jis jau gali abejoti savo netikėjimu ir klausti: „Dieve, ar tu esi? Kas Tu esi?“

Koks, jūsų manymu, Bažnyčios vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje? Daug dalykų atrodo mums yra tiesiog „įkalta“, dauguma vyresnių žmonių tiesiog žino, jog reikia eiti į bažnyčią, tačiau kas, kodėl, kokie ritualai ten vyksta – paaiškinti negali.

Čia jau keli skirtingi dalykai, kuriuos reikėtų atskirai aptarti. Pirma – liturgija, kurios šventimas eina iš kartos į kartą. Čia reikia mokėti skaityti ženklų kalbą, simbolius, žinoti, ką jie reiškia ir ką sako. Antra – Bažnyčia visame pasaulyje yra tokia, kokia yra šiandien – ne vakar ir ne užvakar. Nes Bažnyčia yra gyvi žmonės, kurie yra Dievo tauta, tauta, vedama ir įkvėpiama Dievo Šv. Dvasios. Ji visame pasaulyje yra tokia, kokia yra šiandien – su visais savo skausmais, problemomis ir rūpesčiais, išbandymais ir palaiminimais.

Taip pat norėčiau paprieštarauti nuomonei, kad Bažnyčia turi prisiderinti prie šiuolaikinio pasaulio. Dažnai girdime nuomonę, kad Bažnyčia „atsilieka“ nuo pasaulio. Bažnyčia nieko neturi pasivyti ir prie nieko neturi prisitaikyti. Bažnyčia turi savo laiką, ji gyvena savo laiku. Bažnyčios laikas yra kontempliatyvus laikas, tai yra – maldos laikas. Kai kalbame apie dalykus, kurie kartais mums atrodo pasenę, nebesuprantami, turėtume paklausti pirmiausia savęs – kodėl?

O kaip pakviesti į Bažnyčią jauną žmogų? Kaip jam parodyti, kad dvasinis gyvenimas ir santykis su Dievu yra labai svarbus?

Kai atvažiavau į Druskininkus, man parapijos moterys sakė, kad čia nėra jaunimo. Tada aš tų moterų paklausiau, kodėl jaunimo – jūsų vaikų ir anūkų – čia nėra, kodėl jiems nemalonu kartu su jumis būti? Jei jūs tikrai tikintys žmonės, tai kodėl jų nėra kartu? Kodėl jie nenori kartu su jumis melstis? Mes numetame problemą kitiems, esame linkę kaltinti kitus. Mes nedrįstame pasižiūrėti patys į save. Dėl baimių arba puikybės, teisuoliškumo. Jei mano draugas ar artimas žmogus leidžia suprasti, kad nenori su manimi būti, leisti laiko, turėčiau savęs klausti: kas su manimi yra negerai?

Tad ir mes, parapijiečiai, turėtume savęs klausti, kas su mumis negerai, jei jaunimas nenori su mumis būti? O ne kaltinti visus sekuliarizacija. Tai ne sekuliarizacija – tai santykių problema. Savęs primetimo, nenoro leisti jaunesnei kartai savaip mąstyti ir kai kuriuos dalykus savaip išgyventi. Juk jaunas žmogus nemato pasaulio taip, kaip jį mato senelis, nes jis turi kitokią patirtį, o jaunas ar dar kurios kartos žmogus turi kitokią patirtį, laiko, dabarties pajautimą.

Kiekvienas žmogus yra nuostabus, nepakartojamas kitas pasaulis. Turime išgirsti vieni kitus net skirtingose kartose, gerbti, mylėti ir vienam kitą priimti su visais trūkumais, skirtumais, netobulumais ir kartu nepakartojamu skirtingu vidiniu grožiu.

Turbūt Druskininkų parapijoje dabar situacija turėtų pamažu keistis?

Tai priklauso nuo visų mūsų, ne nuo manęs vieno. Kaip klebonas noriu visus paraginti pirmiausia pasižiūrėti į save – kas yra su mumis? Kur mūsų jaunimas ir jaunos šeimos? Ar aš esu atviras priimti kitą tokį, koks jis yra, nebandyti jį keisti, o leisti jam būti? Ar gyvenu artimo meile? Kai mylime vienas kitą, gerbiame, viskas keičiasi į gera.

Gal atsiras daugiau naujos, įvairesnės veiklos, kad į bažnyčią ateitų daugiau skirtingų žmonių?

Tai priklauso nuo visų mūsų. Tačiau per savaitę tokie pokyčiai neįvyks. Tam reikia santykio, laiko, reikia, kad jūs nebijotumėte su manimi apie tai kalbėti.

Aš labai tikiuosi ir dėl to meldžiuosi, kad rasčiau santykį su parapijiečiais, kad jie manęs nebijotų. Atėjau tarnauti jums, būti broliu. Būti skausme ir džiaugsme per Jėzų. Kai dings baimės ir sienos, tada būsime gyvi ir tikri. Suprantu, kad bus visaip, gal su kai kuriais ir apsipykti teks, bet svarbu ilgai pykčio savyje nenešioti, greitai atleisti ir pamiršti. Tai parodytų, kad yra normalus šeimos, bendruomenės santykis. Jei viskas bus tik diplomatiškai korektiška, tada labai gaila – santykio nėra, čia tik vaidyba ir melas.

Ar turite viziją, tarkime, ateinantiems metams?

Radikalesnis pasikeitimas, kurį matysite artimiausiu metu, tai šiuolaikiškas Druskininkų bažnyčios interneto puslapis su galimybe transliuoti adoraciją iš koplyčios ar, reikalui esant, – ir iš pačios bažnyčios. Dabartinis neatitinka šių dienų reikalavimų. Tiesą sakant, primena Vėlines, o ne parapijos puslapį…

Nuo Žolinės, o galbūt rudenį vyks visą dieną trunkanti Švenčiausiojo Sakramento adoracija, nes parapijai yra reikalinga malda. Be maldos mes nieko negalime. Vieni negalime padaryti nieko, bet su Dievu mes galime eiti iki galo ir nesustoti. Tą mes ir padarysime.

Turbūt norėtumėte paskatinti visus parapijiečius prisidėti prie šios bažnyčios kūrimo visiems kartu?

Tegu Dievas įkvepia mus kurti savo Bažnyčią. Labai prašau melstis už parapiją ir mane.

Kai melsimės, nors ir žemė drebėtų, – viskas bus gerai. Be maldos nepadarysime nieko, nes Dievo nebus tarp mūsų. Aš neraginu aukoti – kas kiek gali, tas tiek aukoja. Aš prašau tik melstis. Juk Dievas geriau žino, ko mums reikia. Jis turi žmonių, kuriuos atsiųs ir kurie padarys tai, ką reikia padaryti Jo garbei.

Kunigas V. Vaišvilas Druskininkų bažnyčiai padovanojo XVIII a. Švč. Mergelės Marijos skulptūrą, kurią išpirko iš vienos uždarytos Belgijos bažnyčios. Asmeninio archyvo nuotrauka

Druskininkų bažnyčia jau atvira bendruomenei iki pat vakaro, jai padovanojote vertingą XVIII a. Švč. Mergelės Marijos statulėlę, kuria pakeitėte prieš tai bažnyčioje buvusią…

Druskininkų bažnyčia yra skirta Švenčiausiajai Mergelei Marijai Škaplierinei. Mergelė Marija nori atverti savo širdį kiekvienam ir neatstumti nė vieno, saugiai vesti pas Jėzų. Taigi ir šios bažnyčios durys atvertos visiems gyviesiems, be jokios išimties, nesvarbu, kas jie ir kokie jie – geri ar blogi. Visi žmonės yra Dievo vaikai. Bažnyčia, kaip motina, laukia visų savo vaikų, net ir nutolusių ar jos išsižadėjusių. Juk motina nepamiršta savo vaiko, net jei jis ją užmiršo ir nebelanko.

Prieš kelias dienas aš nuėmiau Lurdo Švenčiausiosios Mergelės Marijos skulptūrą nuo neseniai pagaminto šoninio altorėlio. Nuėmiau todėl, kad jis, mano manymu, buvo inkliuzas visame neogotikinės bažnyčios ansamblyje.

Bažnyčios autentika yra to paties stiliaus altorius ir sakykla. Ta Švč. Mergelės Marijos skulptūra buvo naujadaras, kuris nelabai tiko ir net slėgė pačią aplinką – ten tiesiog per daug bokštelių. Tas altorėlis su Švč. Mergelės Marijos skulptūra tikriausiai bus pernešti arba į senųjų kapinių koplyčią, jei ten tokio nėra, arba bandysime tartis su savivaldybe, kad būtų įrengta koplytėlė naujosiose Ratnyčios kapinėse, kuriose laidojami mūsų artimieji. Kad būtų artimesnis dvasinis ryšys tarp mūsų parapijos ir tų kapinių, kurios yra Ratnyčios parapijoje.

Druskininkų bažnyčiai aš padovanojau 18 a. Švenčiausiosios Mergelės Marijos skulptūrą. Išpirkau ją iš vienos uždarytos Belgijos bažnyčios. Per Gailestingumo šventovę ji atėjo į Druskininkus. Savo puošyba tinka ir prie altoriaus, ir sakyklos. Yra vertinga, rodanti savo degančią širdį mums. Galime ją vadinti labai paprastai – tiesiog Druskininkų Švenčiausiąja Mergele. Manau, Marija nori, kad mes ją vadintume mūsų Švenčiausiąja Mergele, ji tikrai čia prigis.

Parapijiečiai internete pasiskaito apie jus, žino, kad esate kitoks, netradicinis kunigas, aktyviai sportuojate. Esate sakęs, jog turite vieną kitą žalingą įprotį. Nors visi įsivaizduoja, kad kunigas yra šventasis?

Manau tai, kad sportuoju, yra normalu – nesu ligonis, kad nesportuočiau…

O kunigai nėra šventieji… Jei kunigas būtų šventasis, jį kanonizuotų. O kanonizuoja tik mirusius. Jis toks pat kaip ir visi žmonės. Tik trokštantis vykdyti Dievo valią, ir, žinoma, mąstantis, mylintis, gyvenantis tikėjimu, o ne folklorine krikščionybe, kuri yra tik paprotinis dalykas. Jis žino, kad tikėjimas yra gyvas, jo pasaulėžiūra, minties gilumas skiriasi nuo tų žmonių, kurie nėra tikintys. Mūsų visų protas yra pajėgus suvokti tą dvasinę tikrovę, kuri yra labai paprasta – jai suvokti užtenka širdies atvirumo ir Dievo prisilietimo.