Unsplash.com nuotrauka

„Skaudžių santykių centro“ ir „Damų akademijos“ vadovė bei įkūrėja VAIDA SVINKŪNIENĖ pastebi, kad žmogui išgyti po toksiškų santykių pavyksta greičiausiai tada, kai jis pasiekia dugną ir turi tvirtą pagrindą, nuo kurio gali lengviau atsispirti. Ji daugiau nei 16 metų domisi ir renka laimės praktikas moterims, kurios yra patyrusios skaudžius išgyvenimus bei ieško ramybės širdyje. O kad pavyktų to išvengti, klaipėdietė pataria tiesiog kalbėtis ir klausyti jau pačioje santykių pradžioje.

Papasakokite, kas yra toksiški santykiai?

Tai yra sukeliantys diskomfortą, nešantys skausmą santykiai, kuriuose jaučiame įtampą, yra pavojus gyvybei ar sveikatai, psichologinei būsenai, finansams. Taip kyla grėsmė jūsų vaikams ar tiems, kas nuo jūsų priklausomi. Tai – pavojingi santykiai. Mūsų visuomenėje psichologinis pavojus dažnai nėra vertinamas kaip svarbus. Jį sunkiausia įrodyti, tačiau tokiuose santykiuose jis yra dažniausias.

Taip pat dažnas atvejis, kad santykiuose esanti bent viena pusė yra užaugusi pakankamai toksiškoje aplinkoje. Kas yra toksiška aplinka? Galima įsivaizduoti, kad mes gyvename kambaryje, kuriame yra deguonies, bet taip pat jame yra ir tam tikras kiekis nuodingų priemaišų. Kvėpuodamas tu nenusinuodiji, bet jei kvėpuoji užterštu oru visą laiką, tai turi neigiamą poveikį organizmui. Jei santykiuose tai trunka ilgai: mėnesius, metus arba dešimtis metų, tai kenkiama žmonių psichikai ir jie traumuojami visam laikui.

Sakote, kad mes užaugame toksiškoje aplinkoje. Ar su ja susiduriame net vaikystėje?

Taip. Dažniausiai tai pasireiškia jau mūsų šeimoje, kurioje užaugome: gali būti įtempti santykiai su mama, tėčiu arba pavojingi tėvų tarpusavio santykiai. Taip pat gali būti, kad su tėvais santykiai buvo normalūs, tačiau brolis arba sesuo bendravo sudėtingai. Vaikystėje išmokstame tokio kenksmingo modelio: nuolat jaučiame įtampą, stresą, mus verčiama daryti tai, kas visiškai neatitinka mūsų prigimties, fizinių ar psichologinių poreikių.

Vaikas užauga toks kaip neišsivystęs agurkas. Žinote, kai agurkams trūksta vandens, jie susiriečia ir užauga įdomios formos. Tai vienaip ar kitaip, mes visi esame tie pasilankstę agurkai: labai retai kas užauga iš tikro darnioje šeimoje. Jei ir užaugame tokioje šeimoje, turime kitą problemą: sakome, kad mus išlepino, neparuošė gyvenimui. Šeima turi ne tik lepinti, bet ir švelniai, su meile mokyti gyvenimo, išmanant gyvenimo dėsnius bei tvarką.

Kai užaugame ir išeiname iš vaikystės šeimos, ieškome to užteršto oro, toksiškų santykių, prie kurių praeityje buvome pripratę. Būtent ši „oro sudėtis“ mums atrodo patogiausia gyvenimui. Susirandame kažkokį panašų partnerį. Galime susirasti tokį vyrą, apsisupti save tokiais draugais. Mėgstame pasirinkti sunkius darbus, susikurti rizikas, nes esame pripratę prie nuolatinio adrenalino, kuris mums būtinas, jog pavyktų blokuoti tuštumą, kurią nešamės iš vaikystės.

Ar mes galime pasirinkti ateitį, kurioje nebūtų toksiškumo?

Jei užaugome tokioje aplinkoje, tai yra keli aspektai, kurie lemia, kiek pavojaus nesąmoningai ieškosime tolimesniame gyvenime. Tai priklauso nuo to, kiek vaikystėje buvo slaptumo. Pavyzdžiui, užaugome šeimoje, kurioje buvo smurtaujama. Tėtis muša mamą. Ir kyla klausimas, ar tai bus didžiulė paslaptis ir apie tai nebus kalbama? Apsimesime, kad mūsų šeimoje viskas gerai ir vadinsime gražią šeimą? Paslaptis iš karto skatina didžiulę gėdą, kaltę, klausimai, apie kuriuos draudžiama kalbėti, jau nuo vaikystės lyg peiliu pjausto širdį. O kuo daugiau slaptumo, tuo gilesnės psichologinės žaizdos. 

Vaida Svinkūnienė. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Šeimoje gali vykti labai baisūs dalykai, tačiau jie nėra slapti. Pavyzdžiui, visi žinojo, kad tėtis turi meilužių. Nors tai buvo savaime suprantama, tačiau nebuvo pateisinama. Vis gi apie tokią situaciją buvo kalbama. Tėtis yra toks, koks yra, o mama nusprendė toliau su juo gyventi ir tai nebuvo paslaptis. Vaikai matė visą santykių toksiškumą, taip – jis buvo žalojantis. Bet tai nepaliko tokių gilių žaizdų, kaip visiškas slaptumas. 

Kaip tokia šeimyninė situacija paveikia vaikus?

Tai reiškia, kad žmogus polinkį turės į antrąją pusę, kuri potencialiai bus neištikima arba pats nesąmoningai gali turėti polinkį neištikimybei. Tam lemiamų veiksnių gali būti daug daugiau. Bet viešumas, faktų neslėpimas, leidžia blaiviau rinktis užaugus. Taip pat tai leidžia suprasti, kad tokie santykiai yra nenormalūs ir prisiminti patirtį, kiek tai vaikams ar sutuoktiniui atneša skausmo. Todėl vaikai gali rinktis, kad jie nenori būti tokie patys, kaip, pavyzdžiui, tėtis. Jie gali daryti viską, kad išsaugotų savo šeimą ateityje. 

Bet jeigu yra paslaptis, tada turime didžiulę vietą neteisingų situacijų interpretacijoms. Mums labai baisu, gėdinga ir nekenčiame tėčio ar mamos, kurie, kaip mes galvojame, buvo skausmo šaltiniai. Ta sumaištis, nežinia vis gilina žaizdą mumyse. Įdomiausia tai, kad augame sakydami, jog tokioje nesąmonėje savo vaikų neauginsime. Bet pasąmoningai nesuvokdami, pasirenkame partnerius, kurie mums galėtų tas patirtis vėl sukelti, atnaujinti, kad išsigydytume senas žaizdas. 

Kaip atpažinti, kad esi toksiškuose santykiuose?

Pirmasis atpažinimo bruožas – įtampa. Ji gali kilti dėl daugelio dalykų. Pavyzdžiui, nuolatinės manipuliacijos ir reikalavimai keistis. Taip pat nepagarba išvaizdai, pomėgiams, darbui, nuomonei. 

Toksiškas partneris visada bandys atriboti tave nuo draugų, giminių, artimųjų. Iš pat pradžių tai gali nepasijausti, kadangi jis pateikia daugybę priežasčių, dėl kurių nuo tų žmonių reikėtų nutolti. O tada apie 90 proc., moterų sako: „aš nebeturiu draugų, su niekuo nebendrauju”. Kodėl tai daroma pasąmoningai? Jei kalbėti apie lengvesnes toksiškumo formas, tai žmogus gali bijoti prarasti savo antrąją pusę. O jei kalbėtume apie stipresnes, tai jau viena iš manipuliacijos priemonių padaryti antrąją pusę priklausomą nuo savęs. 

Unsplash.com nuotrauka

Žmogus mąsto, kad, jei aš kitą apribosiu, pavyzdžiui, finansiškai, neliksiu vienišas. Todėl reikia padaryti, kad mano mylimasis nedirbtų, nesimokytų, taptų visiškai finansiškai priklausomas ir negalėtų savarankiškai priimti man nepalankių sprendimų ar išsiskirti. Daug tokių atvejų, kai moterys, kurios darė įspūdingas karjeras, daug uždirbdavo, buvo pripažintos ir gerbiamos sutiko pavojingą, toksišką partnerį. Jis po truputį trypė ir galiausiai sutrypė savigarbą ir savęs suvokimą. Todėl moterys tampa lyg neįgalios, priklausomos ir negalinčios priimti jokių sprendimų be partnerio.

Kaip sveikti?

Kai supranti, kad esi toksiškuose santykiuose, turi nuspręsti, ar nori toliau taip gyventi, ar ne. Tada reikia daug žinių, kad suvoktum, kas yra sveiki, meile bei bendradarbiavimu paremti santykiai. Užaugus toksiškoje aplinkoje tai gali pasirodyti sunki užduotis. Vėl reikia suprasti, kur yra tavo laimė, ko tu nori iš gyvenimo. Atmesti viską, kas tau buvo kalbėta ir primesta. Vėl turime pamilti ir pradėti gerbti save. Taip pat išmokti gyventi savarankiškai, nepriklausomai nuo toksiško partnerio požiūrio į mus. Kad ir kaip bebūtų, tuštuma mumyse išliks, jei neturėsime ypatingo gydymo. Norime, kad tuštumą kas nors kuo greičiau užpildytų. Štai čia padarome didelę klaidą – vėl šokame į santykius, nors neišmokome pasirinkti sveikų.

Svarbiausia ramiai išbūti laiką, kai norisi vėl įsimylėti. Įdomiausia tai, kad sveikuose santykiuose beprotiško įsimylėjimo dažniausiai nebūna. Kiek su žmonėmis kalbėjau ir pati turėjau patirčių, tai sveikuose santykiuose nėra beprotiško drugelių skraidymo, alpimo, mirimo, noro susilieti su kitu žmogumi. Kai jau norisi labai įsimylėti, reikia suprasti, kad tai nėra normalu, jog vis dar nesu įpratusi ar įpratęs būti su savimi. Kai baigiasi adrenalinas, įtampa, stresas, konfliktai, kai visa tai nurimsta, mūsų gyvenimas pasidaro stabilus. O mūsų kūnas nepripratęs prie būsenos be įtampos, streso ir pradeda reikalauti įprastų didelių adrenalino dozių. Todėl geriausia šį laikotarpį išlaukti.

Taip pat pasveikimui reikia pasirinkti specialistą, kuris specializuojasi būtent toksiškuose santykiuose. Žmogus, kuris nebuvo asmeniškai su tuo susidūręs apie skyrybas bei skausmą santykiuose teoriškai nepapasakos. Gali padėti tas, kuris išsikapstė iš tokių santykių ir supras, kaip tau šiuo metu yra skaudu bei kodėl tu nori „iššokti pro langą“. Kadangi kitas gali sakyti, kad nėra dėl ko, čia viskas normalu ir kad visi taip gyvena, kenčia. Ne, tai nenormalu.

Net išsiskyrus su pavojingu žmogumi viskas taip lengvai nesibaigia. Yra toksikozės periodas, kai tave visą krečia, negali miegoti ir valgyti, nori bent žinutę parašyti ar balsą išgirsti. Tai yra labai sunki stadija. Apima abejonės, norisi vėl gauti taip įprastą toksiškų santykių dozę. Jei tai praeini, neturi paramos, tai labai lengva nuslysti ir grįžti atgal.

Jei suvokiame, kad esame toksiškuose santykiuose, galbūt abiejų pusių sutarimu, galima kartu sveikti ir išsaugoti šeimą?

Visa populiarioji psichologinė literatūra sako, kad kiekvieni santykiai yra didelis darbas. Santykiai nuo pat pradžių yra darnūs arba ne. Komfortas esant kartu turi jaustis nuo pačių pirmų susitikimų. Nekalbu apie drugelius pilve. Kalbu apie tai, kai tau nereikia prie kito prisitaikyti, meluoti, apsimetinėti ir vaidinti esant geresniam, nei iš tiesų esi. Ir kitą verčiame (kartais netiesiogiai) pasitempti, apsimesti, meluoti, manipuliuoti. 

Jeigu mąstome toksiškai ir esame linkę į tokius santykius, iškart prie partnerio įsitempiame ir norime būti geresni, tobulesni, protingesni. Tai ypač būdinga moterims, o tai yra pagrindinė klaida. Kiek tu metų gali taip manipuliuoti ir vaidinti? Kiek metų galėsi būti „geresnė aš“ versija? O kai susitinka tokios dvi versijos, tai kiek metų galima gyventi įtampoje ir teatre? Turi tikti ne vaidmuo, kurį meistriškai atlieka partneris ar mes patys, o tikrasis žmogus. Jei netinka jau pradžioje, tai netiks ir vėliau. Nebeliks net noro būti „geresne aš“ versija. 

Ben Rosett/Unsplash.com nuotrauka

Kuo maksimaliau būsime atviri ir neprisitaikantys pačioje pradžioje, tuo bus geriau. Jei žmogus tau netinka, tai reiškia, kad tai yra ne tavo batai. Galime panaudoti tokį pavyzdį, kad partnerį pasirinkti gyvenimui yra kaip išsirinkti batus. Yra labai daug gražių batų. Vieni jų yra sceniniai, kurie yra beprotiškai gražūs, tačiau su jais nenueisi nei 200 metrų. Tai faktas, kad žmogus, kuris yra labai gražus, blizgantis, bet tave iš visų pusių spaudžia, nėra tas, su kuriuo galėtum būti ilgai ir laimingai.

Santykiai kaip batai – apsimovei ir turi būti super patogu. Nei tau spaudžia, nei smunka, tinkamo aukščio kulniukas. Lygiai taip pat ir su partneriu. Todėl nereikia skubėti, o gerai pažinti žmogų.

Kaip galime atpažinti toksišką žmogų per pirmąjį susitikimą?

Signalas numeris vienas – jei vyras sėdi kavinėje su jumis ir dairosi į padavėjas, flirtuoja. Nuo tokio reikia bėgti, kadangi jis taip darys ir vėliau. Kitas atpažintinas bruožas – šykštumas. Jeigu vyras specialiai apmoka sąskaitą kortele, kad nereikėtų palikti arbatpinigių, tai jis visur gailės. Taupumas yra geras bruožas, tačiau šykštumas – jau per daug. 

Taip pat skubėjimas. Pirmas pasimatymas, antrasis ir jau užuominos arba manipuliacijos apie lytinius santykius, supažindinimą su tėvais, giminėmis – tai yra nenormalu. Nespėjame pažinti žmogaus, o jis kalba apie bendrą gyvenimą kartu. Tai rodo, kad žmogus yra pavojingas. 

Reikėtų atkreipti dėmesį į jo ateities planus, ką jis pasakoja. Pavyzdžiui, sako, kad nieko neplanuoja, gyvena šia diena. Jeigu jums tinka toks gyvenimo būdas ir tai atitinka jūsų pasaulėžiūrą, tai labai gerai. Bet kitai moteriai norėsis partnerio, kuris planuoja, turi tikslų. Kai vyras sako, kad ateityje norės vaikų, visada moterims sakau, išsiaiškinkite, ką jis turi omenyje. „Noriu vaikų“ – tai nereiškia, kad jis jais rūpinsis, kad kelsis naktį jų pervystyti. Taip pat tai nereiškia, kad jis jumis rūpinsis, kai būsite nėščia, jog uždirbs pinigus, kol jūs pati nedirbsite. Tai nieko nereiškia. Apskritai žodžiai yra dalykas, kuris nieko nereiškia. Reiškia tik darbai. 

Svarbiausia kalbėtis?

Pirmojo susitikimo metu reikia labai atidžiai klausyti, kadangi jis viską pasako pats. Tiesiog galima klausti, kaip įsivaizduoji savo gyvenimą, ko tu iš jo tikiesi, kaip tau sekasi jame tvarkytis. Moterys visada bijo klausti apie šeimą, vaikus, nes vyras gali išsigąsti ir pabėgti. O aš visada sakau, kad geriau jau išsigąsta ir bėga dabar negu vėliau. Tai pamačiusi, tu tiesiog šių batų nebeperki ir supranti, kad jums nėra pakeliui. Laiminga, pilnatvėje su savimi, keliauji toliau nuostabaus gyvenimo keliu. Nes geriau vaikščioti basomis nei nuo traumų kruvinomis ir suluošintomis pėdomis, tiesa?