Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus pirmininkė Inga Mitunevičiūtė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“ (2019 m. Nr. 12)

Su Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus pirmininke INGA MITUNEVIČIŪTE kalbasi Irena Aleksaitė.

Pirmiausia papasakok apie Pedingtoną – kas jis toks, kaip pas tave atsirado, apie jo keliones...

Pedingtonas – „labai šviesios prigimties“ meškiukas, atkeliavęs į Londoną iš Slaptingojo Peru. Jo – mandagaus, į įvairius nutikimus ir keistas situacijas įsiveliančio meškiuko – nuotykiai aprašyti Michaelio Bondo knygose. O žaislo, vaizduojančio šį personažą ir keliaujančio su manimi po visą pasaulį, istorija tokia. Kai pradėjau dirbti bibliotekoje (kalbama apie Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentą, pasakojamuoju metu dar Vaikų literatūros centrą – I. A.), ji buvo įsikūrusi laikinose patalpose, ir vaikams ten nelabai buvo ką veikti. Man tai atrodė nesuprantama – biblioteka vaikų, o jie užsuka tik pasiimti ir grąžinti knygų. Bet juk gali būti ir kitokios veiklos – knygų klubai, susitikimai su rašytojais, knygų pristatymai ir pan.

Knygų klubai man pačiai buvo labai įdomu, nes niekada nebuvau tokio organizavusi, tad su įkarščiu ėmiausi įgyvendinti šią idėją – iškabinau skelbimus, prisiregistravo vaikų, sušaukiau pirmą susitikimą, į kurį atėjo... viena mergaitė. Kilo klausimas – ar pasakyti: „Atleisk, vaikeli, man per didelė prabanga dirbti su tavim viena“, ar kartą per savaitę visą savo dėmesį skirti vienam skaitančiam vaikui.

Turiu padėkoti savo direktorei Aldonai Augustaitienei, kuri suprato, kad šis dalykas svarbus, ir leido „švaistyti“ savo laiką. Tad knygų klubas buvo įkurtas, o pirmoji pasirinkta skaityti knyga – „Meškiukas, vardu Pedingtonas“. Tada pradėjau sukti galvą, kaip įdomiau, linksmiau, spalvingiau šią knygelę pateikti. Atsiminiau, kad yra toks žaislas – meškiukas Pedingtonas, jo ieškodama apėjau visas žaislų parduotuves ir niekur neradau. Paskutinį vakarą prieš susitikimą vis dėlto jį nusipirkau, bet ne parduotuvėje, o iš mamos, internete prekiavusios savo vaikui nereikalingais daiktais.

Mano knygų klubas augo, ir meškiukas, tapęs tarsi kokiu knygų klubo simboliu, apsigyveno mano kabinete. Kartą su kolegėmis išsiruošėme į seminarą Klaipėdoje – ir supratau, kad Pedingtonas liks kabinete vienas. Jis jau buvo daugiau nei tiesiog pliušinis meškiukas, ir man staiga pagailo palikti jį vieną tvankiame kabinete. Pasiėmiau į pirmąją kelionę – į Lietuvos pajūrį. O dabar Pedingtonas jau išmaišęs nemažai Europos ir nusibeldęs net į Naująją Zelandiją. Jis labai mėgsta fotografuotis prie įvairių objektų ir kelti nuotraukas į savo asmeninę paskyrą socialiniame tinkle „Facebook“. Dar jis tapo itin draugiškas – vis parsiveža iš kelionių kitų meškučių, tad jų būrys pamažu gausėja. Matyt, pas mane jiems gerai.

Atrodo, kad gyveni vaikų literatūra, su ja ir dėl jos. Kiek teisybės šioje frazėje?

Tą pastebi ne vienas žmogus, ir man visada baisu tai išgirdus, nes kai pradedi gyventi kažkuo vienu, gyvenime nebelieka vietos kitiems dalykams... Bet tiesa, kad pastaruosius penkerius metus aš gyvenu su ja ir dėl jos. Vaikų literatūra – dalykas, dėl kurio verta stengtis, nes už knygos stovi vaikas, kuriam į rankas tą knygą reikia paduoti. Ir paduoti taip, kad nenumestų į kampą.

Tik aš labai tikiuosi, kad nesu ir netapsiu fanatike, kad matysiu ir gyvenimą už vaikų literatūros. Ir dar – kad užteks jėgų. Juk kultūra, literatūra yra sritys, kuriose duona uždirbama itin sunkiai ir varomoji jėga dažnai tebūna ta prasmė, entuziazmas, bet paskui ateina valandėlė, kai supranti, kad, pavyzdžiui, butui niekaip neužsidirbsi, ir pasidaro liūdna.

Manau, kad esi Skaitytoja – ta iš didžiosios raidės. Kokia buvo pirmoji biblioteka, kurioje ėmei knygas? Mokyklos? Miesto? O gal skolinaisi iš draugių?

Taip, aš esu Skaitytoja, kurią ištinka lengvas panikos priepuolis, kai užtinka save kur nors autobuse ar oro uoste be kokio nors žanro ir formato literatūros. Tinka ir receptų knyga, bet kad būtų ką skaityti. O pirmoji biblioteka buvo namų. Mano abu tėvai buvo ir yra skaitantys žmonės, bet labiausiai dėkinga esu mamai, kuri visada mums su broliu skaitydavo knygas. Kai pritrūkdavo lietuviškų knygų, skaitydavo rusiškas ir versdavo. Tai, mano galva, buvo lemiamas ateitį (bent jau mano) formuojantis momentas. Sovietiniais laikais, kai knygos buvo baisus deficitas, dažnai jas parduodavo krūvelėmis – viena gera ir kelios niekam nereikalingas propagandinis balastas, – mama atstovėdavo eiles ir pirkdavo, negailėdama pinigų. Ir niekad neatsisakydavo nupirkti knygų, kai paprašydavau.

Knygoms nebūdavo taupoma. Žinoma, ėmėme ir iš bibliotekų – atsimenu mokyklos biblioteką, taip pat tas mažytes, įsikūrusias daugiabučių namų butuose, į kurias irgi eidavai kaip į namus. Didžiausias džiaugsmas būdavo, kai bibliotekininkė leisdavo pačiai įsirašyti knygos pavadinimą ir visus duomenis į skaitytojo kortelę – toks pasitikėjimas! Paskui buvo laikotarpis, kai ilgai ir sunkiai sirgau, gydytojai uždraudė visas veiklas, net dailės mokyklą. Tada liko tik gulėti lovoje ir skaityti – taip pabėgdavau nuo realybės. Manau, knygos mane ir išgelbėjo, ir pavertė balta varna, nes ten, knygose, man visada būdavo smagiau.

Aha, ir dar tokia istorija. Visada mėgau tvarką ir visokias sistemas, tad dar būdama paauglė sumąsčiau, kad reikia sudaryti turimų knygų katalogą. Surašiau – tada dar ranka – pagal visas reikiamas kategorijas ir abėcėline tvarka. Sugaišau galybę laiko, bet paskui tas mano katalogas kažkur pasimetė. Dabar tai atrodo labai simboliška, nes šiandien dirbu bibliotekoje – nors ir ne katalogavimo skyriuje.

Pixabay.com iliustracija

Vis daugiau pasaulyje pasirodo lietuvių vaikų literatūros vertimų į kitas kalbas. Apskritai vizualumas šiais laikais svarbu, ypač vaikų literatūroje, ir dabar gausu puikiai apipavidalintų knygų, tik jų turinys ne visada toks puikus.

Kokią literatūrą vaikystėje mėgai labiausiai? Aš, pavyzdžiui, mėgau katastrofinę: iš dviejų perskaitytų vaikų bibliotekų knygų geriausiai prisimenu „Panteros tarpeklio belaisvius“, regis, armėnų rašytojo, kur vaikai nusileidžia į tarpeklį, bet staiga užsninga, ir jie, nebegalėdami slidžiu takeliu išsikeberioti, lieka ten per žiemą. O tu?

Aš mėgdavau sąrašus – privalomos ir rekomenduojamos literatūros, ypač tuos, kuriuos reikėdavo perskaityti per vasarą, – tai, ko dabar vaikai pakęsti negali. Norėjau perskaityti kuo daugiau, tai ir pildavau viską iš eilės. Žinoma, buvo mylimiausių knygų, pavyzdžiui, „Merė Popins“. Skaičiau gal dvylika kartų ir norėjau būti tokia pat tobula kaip ji, Merė. Net mokiausi prunkščioti kaip ji – dabar man tai kelia juoką. Dar buvo indėnų laikotarpis – Harka su Matotaupa, Vinetu. Be jokios abejonės, visos Astridos Lindgren knygos, net negalėčiau išskirti vienos kurios.

Kaip vieną įspūdingiausių vaikystės knygų prisimenu pasakų apie našlaitę Sigutę rinkinį „Kas miške, kas šile“. Tas baisumas, tas kažkoks žodžiais sunkiai išreiškiamas archetipinis ilgesys ir liūdesys man labai artimi, o dar artimesnis – Sigutės ryšys su gyvūnais. Vienas gražiausių momentų – kai ji papučia karvutei į ausį, ir iš ten išlenda rietimas audeklo. (Turbūt šiais žodžiais nustebinsiu daugelį mane pažįstančių žmonių, nes visi įsivaizduoja, kad esu labai linksmas ir vien tik linksmas žmogus.)

Dabar pati stebiuosi, kad pabaigusi keturias klases pervariau „Paryžiaus katedrą“, nepraleisdama nė vieno Paryžiaus stogų aprašymo ir liedama ašaras dėl nelaimingos Kvazimodo meilės istorijos. Dar viena ypač miela knyga, kurios viršeliai visiškai nutrinti, – Felixo Salteno „Bembis“. Buvau miesto vaikas, užaugau ant asfalto, bet knygas apie gamtą ryte rydavau.

Dar labai įstrigusi yra pati pirmoji savarankiškai perskaityta knyga – Disneyaus leidimo „Snieguolė“, padovanota krikšto mamos, su kaligrafiškai išraitytu palinkėjimu priešlapyje. Man tai buvo kažkas nepaprasta, ta valandėlė, kai supratau, jog man nebereikia suaugusiųjų pagalbos ir knygas galiu skaityti pati!

Užaugau laikais, kai viskas smarkiai keitėsi, kai rinką užplūdo vakarietiški daiktai, ir jie mums atrodė kaip iš pasakų pasaulio (pamenu pirmą į mūsų šeimą atkeliavusį ryškiai violetinį feną – kokį įspūdį jis padarė!), kai buvo ir daug prastos poligrafinės kokybės knygų, ir staiga atsiradusių „donaldukų“ (žurnalas „Donaldas ir kiti“), disnėjiškų princesių, barbių ir viso kito „gėrio“. Vis dėlto kai kurias prastas, ant beveik laikraštinio popieriaus atspausdintas knygas turiu iki šiol, jas saugau, o mažne visos disnėjiškos išsimėtė.

O kaip tavo gyvenime atsirado IBBY? Nors gal pirmiau trumpai papasakok apie tą organizaciją ir jos Lietuvos skyrių.

IBBY – tai angliško pavadinimo International Board on Books for Young People santrumpa. Tai didžiausia ir svarbiausia organizacija pasaulyje, vienijanti visus vaikų literatūros profesionalus ir mylėtojus iš maždaug 80 šalių. Įkurta po karo, 1953 m., ji turi kilnią misiją – rūpintis, kad kiekvienam vaikui būtų užtikrinta teisė į kokybišką ir meniškai vertingą literatūrą. Ir kad žmonės, dirbantys su vaikų literatūra, burtųsi į bendruomenę, keistųsi informacija, tobulėtų. Kad vyktų vaikų literatūros sklaida – tarptautiniu ir nacionaliniu lygmenimis.

Prie IBBY ištakų – tokios figūros kaip Jella Lepman, Astrida Lindgren, Erichas Kästneris (pasakojama, kad švęsdami įkurtuves Lindgren su Kästneriu visą naktį šoko Ciuricho gatvėse). Į kas antrus metus vykstančius IBBY pasaulinius kongresus suvažiuoja nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių rašytojų, dailininkų, leidėjų, bibliotekininkų, mokytojų, vaikų literatūros tyrėjų ir šiaip mėgėjų iš viso pasaulio. Ir tie žmonės nuostabūs, tikriausiai niekur nėra lengviau susipažinti ir susidraugauti su žmonėmis nei IBBY kongresuose. Buvęs jos prezidentas Wally De Donckeris savo atsisveikinimo kalboje sakė, kad tai organizacija „su širdimi“, ir jis buvo visiškai teisus.

IBBY Lietuvos skyrius, kaip tarptautinės organizacijos nacionalinis padalinys, vykdo visą veiklą, kuri numatyta tarptautiniu lygiu, – atstovauja Lietuvai įvairiuose renginiuose, nominuoja Lietuvos kūrėjus tarptautiniams apdovanojimams, kviečia į Lietuvą užsienio kūrėjus, taip pat daro labai daug nacionaliniu lygmeniu. Mes organizuojame seminarus, konferencijas, diskusijas, knygų pristatymus, kiekvienais metais rengiame Tarptautinės vaikų knygos dienos minėjimą, per kurį apdovanojame geriausius kūrinius ir kūrėjus. Atrenkame kokybišką literatūrą, rekomenduojame ir konsultuojame. Žodžiu, esame žmonės, kurie visokeriopai rūpinasi vaikų literatūros sklaida.

IBBY Lietuvos skyrius daugelio jaunų žmonių gyvenime atsirado per vieną asmenį – Kęstutį Urbą, vieną iš jo įkūrėjų ir ilgametį pirmininką. Taip ir aš, studentė, gal kokiais 2011 m. jo pakviesta atėjau į Mašiotynes (Prano Mašioto skaitymus), tada tik pasiklausyti, kitais metais jau skaičiau pranešimą, o dar kitais įstojau, anketos skiltyje „Jūsų veikla vaikų literatūroje“ parašiusi, kad išspausdinau kelias recenzijas ir straipsnius šia tema ir apsigyniau du diplominius darbus vaikų literatūros tematika.

Iš dabartinės perspektyvos atrodo, kad tų „nuopelnų“ vaikų literatūrai būta aiškiai per maža ir man toks pačios „įžūlumas“ kelia šypseną, nes būna žmonių, jau tapusių žymiais rašytojais ar iliustruotojais, bet vis nesiryžtančių tapti IBBY nariais, mat manosi nesantys verti. Tokiems visada pasakoju savo įstojimo istoriją. Beje, Irena, jūs buvote ta pirmoji, mano stojimo metu garsiai sušukusi: „Priimam!“ Ir man čia labai sekasi, dar po metų aš buvau išrinkta valdybos nare, tada perrinkta dar kartą, o štai nuo šių metų, pasitraukus Kęstučiui Urbai, esu šios puikios organizacijos pirmininkė. Tad, matyt, einu tinkamu keliu.

Kaip jautiesi ja tapusi ir būdama?

Tai vienas didžiausių įvykių mano gyvenime. Aš iki šiol pratinuosi prie šios minties, nors pirmininkė esu jau beveik pusę metų. Kartą man paskambino žmogus, ieškodamas „pirmininkės“, ir aš turėjau stabtelėti ir pagalvoti, kodėl jis skambina man. Taigi, nors teoriškai žinojau, kad galiu būti išrinkta į tokį postą, praktiškai užgriuvo tokia atsakomybė ir nežinia, kad vienu momentu savęs klausiau: ką čia dabar padariau? kodėl sutikau? kodėl įsivėliau į šią avantiūrą? Buvo baisu. Kartu ir labai džiaugiausi, kad manimi taip pasitikima. Ypač kai esu dar gana jaunas žmogus. Bet svarbiausia, kad iš visos širdies myliu šią organizaciją ir atiduosiu viską, ką turiu geriausia, – nesvarbu, kiek ilgai būsiu pirmininke.

Lietuvoje gausu puikių dailininkų, kurie sumano imtis plunksnos, arba puikių tandemų, kai rašytojas ir dailininkas suranda vienas kitą ir jų bendradarbiavimo produktas skina visus laurus ir tarptautiniuose konkursuose.

O kaip jautiesi užėmusi Kęstučio Urbos kėdę? K. Urba – vienas iš IBBY Lietuvos skyriaus įkūrėjų ir ilgametis (nuo 1992 m.) jo pirmininkas, žurnalo „Rubinaitis“ steigėjas ir redaktorius, vaikų literatūros tyrinėtojas, vertėjas, vadovėlių vidurinėms mokykloms autorius... Sunku viską ir išvardinti. Taigi, kaip jautiesi, kai jis pasitraukė iš pirmininko posto, o Tu buvai išrinkta į jo vietą?

Kaip jaučiuosi? Vaizdžiai sakant, kaip maža žuvelė, įplaukusi į banginio baseiną. Kęstučio nuopelnai su niekuo nepalyginami ir sunkiai išmatuojami. Nežinau, ar kada nors pasieksiu tokį kalibrą. Jis paklojo pamatus, įdirbo dirvą, todėl esam ir visada būsim jam be galo dėkingi. Kita vertus, aš neprivalau būti tokia kaip Kęstutis. Turiu savo veidą, savo stipriąsias savybes, savo viziją, ir jei manimi tiki ir pasitiki organizacijos nariai, vadinasi, dabar organizacijai reikia tokio laikotarpio.

Nauja šluota visada gerai šluoja. Ar su valdyba planuoji kokių naujovių? O gal kas nors jau ir įgyvendinta?

Be galo vertinu ir gerbiu tradicijas, todėl nieko nekeisim radikaliai, bet pokyčiai, tradicijų modifikacijos, žinoma, neišvengiami. Manau, jie būtini tam, kad organizacija sėkmingai gyvuotų ir vystytųsi, tai sveikos organizacijos požymis. Šįmetis Tarptautinės vaikų knygos dienos minėjimas jau buvo kiek kitoks, ir jau susidūriau su visų pokyčius inicijuojančių vadovų problema – pasipriešinimu.

Teko išklausyti daugybę priekaištų, pastabų ir komentarų, kad išdrįsome laužyti per dešimtmečius nusistovėjusią tradiciją. Dauguma tų priekaištų po pavykusio renginio virto pagyrimais... Žmones gąsdina pokyčiai, bet aš manau, kad turime žengti koja kojon su pasauliu, tobulėti. Pokyčių numatyta visokių, bet visi jie atsiras palaipsniui, kad labai neskaudėtų... O kad esu šiek tiek prietaringa, planų neatskleisiu, kol jie neįgyvendinti.

Vaikų literatūra... Kokia šiandien lietuvių vaikų literatūra? O gal turėtų būti kitokia?

Čia sunkus klausimas, apie jį reikėtų skaityti atskirą paskaitą! Mūsų organizacija kiekvienais metais rengia seminarą praėjusių metų derliui aptarti, ir jis trunka beveik visą dieną! Todėl labai sunku atsakyti trumpai, bet pabandysiu. Pirmučiausia, ji graži – tai vienas sėkmės garantų. Lietuvoje gausu puikių dailininkų, kurie sumano imtis plunksnos, arba puikių tandemų, kai rašytojas ir dailininkas suranda vienas kitą ir jų bendradarbiavimo produktas skina visus laurus ir tarptautiniuose konkursuose.

Tokių sėkmės istorijų vis daugiau, vis daugiau pasaulyje pasirodo lietuvių vaikų literatūros vertimų į kitas kalbas. Apskritai vizualumas šiais laikais svarbu, ypač vaikų literatūroje, ir dabar gausu puikiai apipavidalintų knygų, tik jų turinys ne visada toks puikus. Pamažu įsigali literatūra, pernelyg orientuota į tam tikro amžiaus vaikus, nesiekianti universalumo (dvigubas adresatas, t. y. vaikas ir suaugusysis, buvo ypač įsigalėjęs pastaruosius 10–15 metų), lengvo turinio – linksma, pramoginė, be jokių pretenzijų į išliekamąją vertę.

Džiugu, kad imama gręžtis į tautinius motyvus – per pastaruosius kelerius metus pasirodė nemažai knygų, kurių pagrindas – baltų mitologija. Vis dar trūksta vaikų poezijos, nors jau šioks toks judėjimas šioje srityje pastebimas. Prieš kelerius metus pagausėjo paauglių literatūros – tai paskatino įvairūs literatūriniai konkursai, per kuriuos atėjo daug naujų rašytojų, bet dabar vėl pastebima šiokia tokia duobė. Matyt, paauglių literatūra Lietuvoje apskritai turi tendenciją judėti „kalneliais“ – tai įkalnė, tai nuokalnė. Atsiranda naujų reiškinių – tai literatūros festivaliai, buriantys kūrėjus ir skaitytojų bendruomenę draugėn, įvairūs renginiai, daug dirbtuvių vaikams, – veikla tampa labiau interaktyvi, labiau atsiverianti pasauliui ir skaitytojui vaikui. Tai smagu.

Šiaurės Atėnai