Liudas Gustainis namuose, prie savo tapyto paveikslo (2016 m. gruodis). Mildos Kiaušaitės fotografija

Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus portalas Kaunorasytojai.lt

Prozininkas, poetas, tapytojas, skulptorius… Menininkas Liudas Gustainis (gimė 1944 07 14 Mažeikiuose – mirė 2017 10 19 Kaune. Palaidotas Panemunės kapinėse) jį pažinojusiųjų atmintyje išliko kaip savyje paniręs, dažniausiai mažakalbis, tačiau įdėmiai į kitus įsiklausantis, nevengiantis santūriai, draugiškai šyptelėti žmogus. Pabrėžtinai kuklus savo darbų neviešinimas (knygas, regis, užrašydavo tik pažįstamiems, nesiuntinėjo recenzentams, kurių – tekstų ir kontekstų paradoksai – ir likdavo mažai pastebėtas), įsitikinimas, kad dėmesio verti kūriniai anksčiau ar vėliau bus įvertinti, tebelaukia savo valandos: novelės, apsakymai, romanai, poezija (bibliografija). Iš naujesnių publikacijų paminėtina rašytojo Gedimino Jankaus recenzija apie romaną „Dagilio, šuns ir kiti šešėliai“.

Liudas aktyviai lankė literatūros vakarus, jeigu pats pasisakydavo – skaitydavo gerai apgalvotą, neilgą tekstą, retsykiais kultūrinėje periodikoje publikuodavo į standartus neįtalpinamus, labai autentiškus, pamąstymais paįvairintus jį sudominusių knygų aptarimus. Kaip taisyklė, vengė negatyvaus šnekėjimo, ieškojo, ką apie autorių pasakius šviesaus.   

Kolegos, bičiuliai Liudas Gustainis ir Edmundas Janušaitis Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos „Aušros“ padalinyje (2001 m.). E. Janušaičio asmeninio archyvo nuotrauka

Vėlgi menininku įvardijamas (nes poetas, prozininkas, bardas) Edmundas Janušaitis, apsisprendęs pakeisti gyvenimo būdą į ramesnį, 2001–2007 m. namo Žaliakalnyje, Kapsų gatvėje mansardoje leido įsikurti Liudo kūrybinei studijai. Čia parašytas romanas „Peržengti prarają“ (2002), pirmajame aukšte stovėjo net Liudo šlifavimo staklės, tad nestigo ir egiptietiškų anubių, ir tašamų skulptūrų, o palei drobę, kartais – ir skardą, tiško dažai… Menų prieglobsčio direktorius, taip Edmundą vadino Liudas, dar ir šiuo metu randa spalvingo Liudo buvimo pėdsakų… Kai gyvenimas suvedė Edmundą su Neringa, Liudas suprato, kad jo buvimas šalia trukdo susikūrusiai šeimai, tad išsikraustė, pasidžiaugdamas, kad bičiulis – teisingame kelyje. „Mes, – prisimena Edmundas, – su Liudu mokėmės vienas iš kito. Liudą galiu paminėti tik geru žodžiu, smagu prisiminti mudviejų bendravimą.“ 

***

Žinau, kad Liudas Gustainis yra tylus mano mokytojas. Kai persipildau pasaulio ir susvyruoju, ieškau romano autoriaus. Jo rieškutėse – dar ir šviesos bei ramybės išminties sklidini eilėraščiai. Ne į niekur. Mums. Tada drįstu išsipažinti, atsiverti, tada klausiu. Nedrįstu trukdyti kasdienybėje. O gal bijau apvelti susitikimus savo skubotumu, greitų išeičių ieškojimu. 

Ir tas nekategoriškumas, o Dieve. Ir tas tylumas, varantis pašnekovus ir aplinkinius iš proto. Ir ta ramybė – Liudo balse, žvilgsnyje, žingsniuose, kūryboje. Ir mano svaigus pasitikrinimas, atradimo virpulys – žinau, ko siekti.

Dovilė Zelčiūtė, 2003

Liudas Gustainis per savo 70-mečio šventę 2014 m. rugpjūtį. Šeimos archyvo nuotrauka

***

Edmundas Janušaitis

Šviesos gijos driekiasi į ten, kur vienatvė po krūmais nakvoja 

Liudo Gustainio septyniasdešimt penktųjų gimimo metinių pamoka

Sugriežiu dantimis.

Vos pasibaigęs kuždesių sakinys nusileidžia į archangelo Mykolo vyzdžio prieangį.

Sugriežiu, kad netekęs jėgų neuždusčiau tvirtame savo prietemos glėby. Sugriežiu, kad  neištižčiau, kad nepavirsčiau juoduoju kryžiumi tavo dainuojančiam slėny, į kurį dar neįžengė melas. Nes laikai nebe tie, nebe tas ir vienatvės, kuri nakvoja po krūmais, alsavimas. Šitoks laikinas, lyg nutilti pabandžiusio paukščio kojų šiurenimas, kai kelio nėra, vien šešėliais nusėti žolynai. Jei tik galėčiau, nuleisčiau juose savo laivės pakrikštytą burę ir palaukčiau žvejų prie netolimo molo.

Tik deja, šiandien gęsta šviesa.

Josios rankų išsišovusios gyslos nykiai tiesias į ten, kur jas neša sparčiai retėjantys mano kaulai. Žinau, jiems netrūksta bemiegių naktų, iš kurių aksominės tamsos išsliūkina grakštūs, kuproti tilvikai. Jiems netrūksta mažyčių žuvų, kurios, jei galėtų, norėtų per vieną nepilną pilnaties valandą užaugti. Aš baikščiai glostau jų sidabrinius žvynus ir bijau, kad jos nenupliktų, nepavirstų slidžiais unguriais, nenunirtų į nepasiekiamą dugną. Nes tuomet neteksiu savęs. Liksiu sausas, nesuprastas lyg egiptietiškais rašmenimis išmargintas papirusas: su daug ko nepaaiškinančiomis žymėmis ant savo kūno. 

Jos kaip stigmos.

Daug kam primena kulkų išvarpytą sielą, pro kurią tarsi tunelį sparčiai krentu link savos esaties, link nuodingų gebenių plantacijų, link savųjų krioklių, kuriems lemta išdžiūti. Nes pačioj apačioj kranto nėra, – tėra tik neklaužados uolos su aštriais nemalonės nagais. Keista, niekuomet nesistengiau jų apkarpyti. Tai ne mano jėgoms, kai tylos apsėstieji supanašėja į sužeistą žodį, kai užgęsta ugnis ir nualpsta dangaus netekusi mano viršukalnė.

Kas arčiau – ar namų šiluma, ar nuo šalčio tuštėjanti šiaurė?

Kai kojos veda į ten, kur turėčiau neišvengiamai žūti. Kažkur tarp ištuštėjusių kambarių pilkumos ir jai iš paskos dykroje sklendžiančio grifo – jis juvelyriškai tiksliai tarsi uogas sulesa žemėn lašančius mano kraujo lašus. Lesa lėtai, pasigardžiuodamas, tarsi negirdėtų, kaip už praviro lango dar gyvena veiksnus liūdesys po nėkart neskalbtom sniego baltumo paklodėm.

Manau, jam nė motais sudrėkęs ruduo, nei atverti vėjo varteliai.

Nei kad laikas staiga apsiverkęs neprisimena rytmečio juoko. Ta besotė burna ir talentų monetos, sutrumpinusios amžių, sienų plytos ir braškantys dvasios pastoliai. Gal tai viskas, kas jungia, be svarbos uždusina mūs žuvėdrų apleistą bevardės salos neįvardintą būtį?

Gana.

Vėlei griežiu dantimis. 

Žmonės sako, kad elgetaujančių snaigių verpetuos dainuoju.

Virš beribių laukų, ant aušros neužmerktų blakstienų skrajoju – savo mintį sugauti bandau. Tarsi miglą prie nykstančio kranto, tarsi kuždesį miegančių sutemų klasikos.

Vieno noriu: išmokti mylėti.

Edmundo Janušaičio eilėraščių knygos „Ekvinokcija“ pristatymas Maironio svetainėje. Rašytojai Aldona Ruseckaitė, E. Janušaitis ir Liudas Gustainis (2004 m. balandžio 21 d.). E. Janušaičio asmeninio archyvo nuotrauka
Maironio lietuvių literatūros muziejuje po Edmundo Janušaičio eilėraščių knygos „Ekvinokcija“ pristatymo. Rašytojas Liudas Gustainis, fotografai Visvaldas Dragūnas ir Zenonas Baltrušis, muziejininkė Regina Mažukėlienė. E. Janušaičio asmeninio archyvo nuotrauka
Literatūrinis ketvirtadienis Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos „Aušros“ padalinyje. Rašytojai Edmundas Janušaitis, Alfas Pakėnas, Vladas Vaitkevičius ir Liudas Gustainis (2001 m. pavasarį). Ričardo Šaknio nuotrauka
Rašytojas Liudas Gustainis Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos „Aušros“ padalinyje (2001 m.). Edmundo Janušaičio asmeninio archyvo nuotrauka

***

Liudas Gustainis

Varnos pašnekėjimas

– Skrendu aš, varna, – virš Antarktidos miestų – staltiesė balta

– Kodėl tu varna? Kas tau pasakė, kad esi varna? 

– Todėl, kad aš… varna.

– Kuo tu panašus į varną?

– Todėl, kad aš vienas.

– Jeigu vienas, tai nereiškia, kad esi varna. Jos kaip tik būriais laksto.

– Aš paskutinė varna, kitų jau nebeliko.

– Kur jos dingo?

– Jų nė nebuvo. 

– Tokiu atveju tu ne paskutinė, o pirmoji varna.

– Dar geriau, jeigu aš pirmoji… gal net ir vienintelė.

– Man vis tiek neaišku, kodėl tu varna.

– Todėl, kad į varnas niekas nekreipia dėmesio, aš kaip ir nematoma. Varna – paskutinis paukštis, kuris išnyksta, ji prie visko prisitaiko, kaip ir žiurkė.

– Chm… skraidanti žiurkė?

– Aš visai nepanaši į žiurkę. Žinoma, varna gali iš vaiko atimti kotletą, bet paties žmogaus ji nepuls.

– Tai, sakai, nematoma, bet skrendi? Tačiau kodėl tau reikia skristi? Juk galėtum būti ir žiurkė – šmirinėtum vieno sniego dykumose.

– Ne, man reikia viską matyti ir sparnais jausti vėją.

– Tai, sakai, nematoma, bet skrendi? O ką tu veiki Antarktidoje, kur nerasi nė vieno trupinio ar kokios šiukšlių dėžės, kurią galėtum ištaršyti? Ten nei slieko, nei uogos.

– Trupiniai man ir nereikalingi, jeigu aš Antarktidoje. Aš tokia varna, kuri minta tuščia erdve.

– Oho, tai bent skrandelis. Bet tu man, kvailam, paaiškink, kodėl skraidymui pasirinkai Antarktidą, jei žemėje pilna ir geresnių vietų? Kad ir Lapių sąvartynas.

– Todėl, kad buvo laikas, kai ir Antarktidoje buvo šilta, ir ten gyveno žmonės. 

– Jeigu ir taip, tačiau dabar jų ten nebėra, ten tik vėjų tėviškė.

– Užtat buvo. Antarktida šiandien tokia, kuo bet kada gali virsti visos dabar žydinčios žemės.

– Taip jau ir bet kada.

– Nebūčiau varna, jeigu nežinočiau. Antarktidos šiandiena gali tapti jūsų rytojum. Tiesą sakant, aš jau šiandien matau ledynus virš jūsų miestų. Skrendu ir matau jus, buvusius.

– Kaip tai buvusius, jeigu mes kasdien pešamės dėl tvorų. Žiūrėk, dar ir tave aptversime.

– Skraidančios jūs manęs neaptversite. Jokie jūsų ketinimai manęs nebaugina – šiandiena man jau praeitis. Manęs niekaip nepaliečia vakarykštė diena.

– Gerai, jeigu tai, ką darome, tau atrodo, kad jau buvo, tebūnie toks tavo galvojimas, bet kur tu įžiūri augančius ledynus virš miestų?

– Tai jūsų graužatis ledynus daigina ir augina, ir kviečia. Šiandien jie dar nematomi, bet jau su jumis.

– Vadinasi, tu tik sapnuoji, kad virš miestų ledynai, tu tik įsivaizduoji, kad skraidai virš Antarktidos, o iš tikrųjų po tavo sparnais vargšai paprasti mirtingieji su visais dvarais ir lūšnomis?

– Baltosios sniegynų staltiesės aš neįsivaizduoju, aš ją regiu, ji iš tiesų driekiasi per visas žemes. Bet tik rytojaus varna gali ją pamatyti.

– Jeigu tu regi ledynus, tai dar galima suprasti, bet kodėl juos vadini staltiese? Baltą staltiesę žmonės dengia per šventes. 

– Taip ir yra. Uždengia baltą staltiesę ir laukia.

– Ko laukia?

– Šventės.

– Palauk. Jeigu storas ledas atsiranda iš graužaties, jeigu baltąsias dykumas gimdo graužatis, tai kodėl tu visą tą mirties karalystę vadini šventiška staltiese – juk ji atsiranda apie ją visai negalvojant ir nesiruošiant jokiai šventei – tai juk mirtino mūšio antklodė.

– Bet kurio mūšio intencija ir pasekmė – ramybė ir šventė.

– Kur tu matai šventę šitame Babelio bokšte, kur žmonės girdi tiktai save?

– Bet tu man parodyk bent vieną, kuris nelauktų šventės. Kalėjime ir ligoninėje, turčių salonuose ir užeigose – visur laukia.

– Tai tu skraidai ir lauki, o visi kiti apačioje taip pat laukia? Ir kiek ilgai tu šitaip lauksi?

– Šimtą, du šimtus, tūkstantį metų, kiek reikės. Tačiau kuo ilgiau aš laukiu, tuo storesnis ledas dengiasi.

– Aš tai ne varna, bet irgi galiu pasakyti – šventės nė ženklo.

– Virš Antarktidos miestų staltiesė balta, ir man džiugu – šventės tebelaukiama.

– Tai kas atneš tą šventę? Tavo snapas taip pat tuščias, net ir tu negali jiems atnešti šventės. Kokia prasmė laukti tūkstantį metų?

– Aš mintu erdvėmis, kurių kantrybė begalinė. Laukti galima ir dešimt tūkstančių metų. Šventė turi ateiti, tiesiog nėra kitos išeities. Aš nebūčiau varna, jeigu nežinočiau, todėl man ir džiugu – tikrai nėra kitos išeities.

– Iš kur tu žinai? Kas tik tave pamatys, kiekvienas pasakys, kad tu beprotis su pižama.

– Aš ne beprotis, aš tik varna su pižama. Virš žemės miestų staltiesė balta.

– Ne, tu jokia ne varna, jeigu nelesi trupinių ir nevagi iš vaikų kotletų.

– Man nereikia trupinių. Aš gyvas baltąja staltiese, aš amžinai gyvas.

– Tai tu staltiese gyvas, tai erdve, kokios nesąmonės. Kodėl tu šito nepasakai tiems, kurie po ledu dūsta – vienas kitą be perstojo graužia?

– Per storas ledas, jie manęs negirdi.

– Ledas vis storės ir storės, taip jie niekada neišgirs.

– Nėra tokio žodžio kaip niekada. Tai gali atsitikti bet kurią akimirką.

– Tačiau neatsitinka. 

– Jeigu jie nelauktų šventės, gal ir neatsitiktų, bet jie laukia, ir nėra nė vieno, kuris nelauktų. Tik laukimas ir gali susprogdinti ledynus.

– Taip, bet kada tai bus?

– Bet kada, kai tik prisirps ledynų uogos.

– Skrendu aš, varna, – virš Antarktidos miestų – staltiesė balta

Liudas Gustainis su mylima kalyte Meta (ne Mėta!), 2010 m. Šeimos archyvo nuotrauka
Liudas Gustainis Malmėje, Švedijoje (2016 m. birželis). Šeimos archyvo nuotrauka

***

Liudas Gustainis

2004 m. kovas

Šiandien kovo 12-oji, dangus žydras, be jokio debesėlio, vasarą apie tokį tik svajoti, o man, laukiančiam 60-čio jubiliejaus, užduotis nemenka: nėra jokios prasmės ką nors planuoti, bet kokia žemiška užduotis atrodo trumpalaikė ir juokinga, nebeliko jaunystėje turėto tvirto savo galios suvokimo, tikėjimo savo pranašumu ir pergale, ir iššūkis vienintelis tikras, koks tik įmanomas žemėje – aistra, besąlyginė meilė viskam, judėjimas laimėje čia ir dabar, kuomet jau visi galvoja, kad esi baigtas ir nurašytas, nes visi pasitraukė ir stebi iš toli, kaip tu čia kruti. 

Tuo ši diena ir pažymėta – jokių santykių, jokių susitikimų ir bendravimų, vien tik bandymai įeiti į skaidrios ekstazės būseną. Kartais jautiesi taip, lyg būtum lango stikle atsispindinčios vėliavos plazdenimas, ir esi, ir kartu nesi, net nesuvoki, ar tu tikras, ar netikras, abejoji savo realumu, esi tarsi be kūno, tik grynas ir lengvas buvimo jausmas, tačiau vos tik pasuki galvą į kitą pusę, ir tuoj vėl užplūsta klaikios depresijos banga, tai yra ta akimirka, kai prisimeni, kad gyvenimą derėtų vis tik matuoti laiku, ir dabar jau sąmoningai ieškai, kaip nukreipti savo dėmesį, kad pereitum į dabarties, o tuo pačiu ir į laimės, momentą. 

Liudas Gustainis Gruzijoje (2016 m. liepa). Šeimos archyvo nuotrauka

O dangus vis dar žydras, o siena priešais mane tamsiai bordo, vyšninė, su saulės zuikučiais tarsi su šviesesniais vitražais, ir iš kairės tamsiai žalias paveikslas, o dešinėje beveik krištolinė stiklinė su vandeniu, todėl ir atrodo kaip krištolinė, saulei besileidžiant. Taip būtent viskas ir vyksta: kai užmiršti laiko problemą, kai įsijauti į detales, net jei jos nejudančios, tačiau saulė judanti, šešėliai keičiasi, taigi, kai pastebi detalių atspalvius ir apskritai kai pastebi aplink stovinčius daiktus, kai įsiklausai, kaip juda kiti žmonės, net jei tai paprasčiausias triukšmas, suvoki paprastą dalyką – dėmesys į detalę iš stebinčiojo pozicijų prikelia iš numirusių tavo sielą, ir tai, kas ką tik atrodė atgrasu, įprasta ir nuobodu, staiga nušvinta gyvomis vaivorykštės spalvomis, pasigirsta šventos gyvybės melodijos.