Camillus de Lellis neša ligonį Šventosios Dvasios bažnyčioje Romoje per 1598 m. Tiberio potvynį. Pierre Subleyras, 1745. Nuotrauka iš catholictradition.org.

Liepos 14 d. minime šv. Kamilių Lelietį.

Kamilis Lelietis (1550–1614) gimė Bocchianico, Italijoje, tarnavo kareiviu mūšiuose prieš turkus. Ten susirgo nepagydoma kojų liga ir tapo luošiu. 1574 m. jis bandė Neapolyje įstoti į kapucinus, bet dėl savo žaizdų buvo atstumtas. Tada tapo San Giacomo ligoninės Romoje tarnu ir iškilo iki ligoninės valdytojo. Pasitaręs su savo nuodėmklausiu šv. Pilypu Nėriu jis paliko šį darbą ir anglų vyskupo Tomo Godvelo buvo įšvęstas kunigu. Tada su 2 bendraminčiais įkūrė Ligonių Tarnų kongregaciją, skirtą globoti ligoniams.

Ordinas paplito ir 1591 m. buvo patvirtintas popiežiaus Grigaliaus XIV. 1595 m. ir 1601 m. servitai lydėjo kariuomenę mūšiuose Vengrijoje ir Kroatijoje. Tai pirmas žinomas lauko medicinos dalinys. Kamilis mirė liepos 14 d.

Kanonizuotas 1746 m., popiežiaus Leono XIII paskelbtas šventuoju ligonių globėju (kartu su šv. Jonu (Dievo)), o popiežius Pijus XI paskelbė jį slaugių ir slaugos organizacijų globėju.

„Šventųjų gyvenimai“