Škaplierius

Cathopic.com nuotrauka

Įsidėkite šiuos mano žodžius sau į širdį ir sielą, prisiriškite juos kaip ženklą prie rankos ir pritvirtinkite juos kaip žymę sau ant kaktos. (Įst 11, 18)

Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas (Ef 6, 11)

Bažnyčios liturginiame kalendoriuje liepos 16 dieną minima Karmelio kalno Švč. Mergelė Marija (liaudiškai – Škaplierinė). Šios Marijos šventės regimasis simbolis yra rudasis karmelitų škaplierius – kadaise buvusi viena iš populiariausių katalikiškų sakramentalijų, o šiandien bent jaunam katalikui škaplierius, – turbūt nieko nesakantis pavadinimas. O juk ši paprasta sakramentalija (du audinio gabaliukai sujungti virvele) kadaise užkariavo visą katalikišką pasaulį bei yra palaiminta daugybės popiežių ir nešiota nesuskaičiuojamų žinomų bei nežinomų šventųjų. Tad būtų visai pravartu trumpai pakalbėti apie katalikiškas devocionalijas, jų prasmę bei reikšmę.

Prieš pradedant mūsų pokalbį, mažas testas tau, kuris skaitai šias eilutes:

Dėl nelaimingo atsitiktinumo (apsaugok, Viešpatie) tau tenka žūti – ar būtum iš kokių nors regimų ženklų atpažintas, jog buvai katalikas?

  1. Iš kryželio, rožinio, medalikėlio, kurį nešioju;
  2. Mane ir taip visi pažįsta;
  3. Neatpažintų.

Kur tavo škaplierius, kurį turėjai Pirmosios Komunijos dieną?

  1. Susidėvėjo, bet nešioju kitą;
  2. Kažkur stalčiuje;
  3. Kas tai yra?

Ką nešioji ant savo kaklo?

  1. Vieną iš devocionalijų...
  2. Nesupratau klausimo;
  3. Aš ne pagonis.
pexels.com nuotrauka

Devocionalijos – tai pamaldumą išreiškiantys daiktai, kurie yra Bažnyčios įsteigti, palaiminti (sakramentalijos) ir skirti ugdyti dvasinį gyvenimą bei pašventinti kasdienybę. Tai ne vien škaplierius ar rožinis, bet ir įvairūs medalikėliai, kryželiai.

Į devocionalijas žvelgiama dvejopai: su lengva pašaipa kaip į viduramžiškos katalikybės reliktą arba kaip į magišką amuletą.

Tiesa, Bažnyčia šias praktikas perėmė iš pagoniškos aplinkos, kai buvo įprasta nešioti amuletus bei talismanus, ir jas „pakrikštijo“. Visada reikia vengti maginio požiūrio į šias devocionalijas – t. y., kad būtent šitas stebuklingas medalikėlis mane išgelbės, apsaugos ir man nieko nereiks stengtis. Kita vertus, požiūris, kad medalikėlis ar škaplierius yra naivaus tikėjimo reliktas, liudija, jog esame gnostikai, kuriems svarbu vien dvasia.

Krikščionybėje – yra priešingai – Dievas įsikūnijo. Mes esame kūniški ir mūsų kūnas taip pat yra įtrauktas į Atpirkimo istoriją. Angelai yra grynosios dvasios, tad jiems kūniškumas nėra svarbu. Mums reikia regimų, apčiuopiamų ženklų, kurie paliudytų ir primintų, kad tikėjimas yra svarbus kasdienybėje. Tad mano nešiojamas medalikėlis ar škaplierius pasako štai ką:

  • Tai priklausymo Kristui ženklas man pačiam ir aplinkiniams.
  • Tai dvasinė apsauga ir globa to šventojo, kuriam šiuo regimu ženklu pasišvenčiu.
  • Tai galinga dvasinė pagalba man, nes kiekviena ši devocionalija turi jai skirtus pažadus, suteiktus atlaidus, pelnomas malones.
  • Tai dvasinis ginklas prieš piktąją dvasią, kuri mus veikia per mūsų jusles.

Kai būsime Danguje, mums nebereikės nei rožinio, nei škaplieriaus – tačiau, kol esame tik kelyje – šios Dangaus dovanos yra mums kaip pastiprinimas ir malonė. Taigi ką nešiojame ant savo kaklo ar kišenėje?