Lietuvos šaulių sąjungos XVIII Biržų rinktinės Biržų būrio šauliai prie pilies griuvėsiu. Biržai, 1920 m. P. Ločerio, Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka.

Pirmykštės kultūros laikais kiekvienas vyras buvo šaulys", – sakė 1919-ais metais įkurtos Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas Vladas Putvinskis, akcentuodamas antikos laikus, kai kiekvienas pilietis buvo pasirengęs ginklu ginti savo laisvę. 

Šių metų birželio 27 d. minėjome 100-ąsias Lietuvos šaulių sąjungos metines. Iš pradžių įkurta kaip Lietuvos sporto sąjungos padalinys, po kelių mėnesių, rugsėjo 15 d. Krašto apsaugos ministerijai patvirtinus įstatus, Šaulių sąjunga tapo savarankiška organizacija.

Apie Lietuvos šaulių sąjungos veiklą tarpukario laikotarpiu kalbiname istoriką Mindaugą NEFĄ, neseniai pasirodžiusios knygos „Dvasios aristokratai. Lietuvos šaulių sąjungos siekiai ir realybė 1919-1940 m.” autorių.

Mindaugas Nefas. LEU nuotrauka

Ko siekė Šaulių sąjungos įkūrėjai, kovų dėl Lietuvos nepriklausomybės metu sumanę įkurti pusiau civilinę, pusiau militarinę organizaciją?

Knygos pavadinimas kilo iš Vlado Putvinskio minties, kuria jis atskleidžia visą esmę apie tai, ką jis norėjo padaryti ne tik su šauliais, bet ir su visa to meto Lietuvos visuomene. O jo idėja buvo ir paprasta, ir toli siekianti, šiek tiek primenanti totalitarizmą. Jis norėjo šaulius padaryti elitine visuomenės dalimi, svajojo pakeisti jų elgseną, mąstymą, ir tada dvasios aristokratais tapę šauliai būtų galėję pakeisti visuomenę.

Vladas Putvinskis studijavo mokslus Vakaruose, buvo bajoras, išmokęs lietuvių kalbą ir dalyvavęs lietuviškame tautiniame atgimime. Jo iškelta idėja buvo ir paprasta, ir sudėtinga. Kilo klausimas: o kaip ją įgyvendinti?

Paprastiems kaimo berneliams greičiausiai sunku buvo suprasti tokias „filosofijas“?

Eiliniam minimaliai raštingam žmogui – o tokių tarpukario Lietuvoje buvo net 30 procentų – tokią filosofiją išaiškinti buvo nemenkas iššūkis. Dėl to ir mano knygos paantraštėje atsiranda pavadinimas „Lietuvos šaulių sąjungos siekiai ir realybė 1919-1940 m.“

Kokiomis aplinkybėmis buvo įkurta Lietuvos šaulių sąjunga? 

Šaulių sąjungos įkūrimą išprovokavo karas dėl Lietuvos nepriklausomybės. Prieš šimtą metų vyko karas dėl laisvės, Lietuvą puolė bolševikai, vokiečių kariuomenė laukė, kada galės pasitraukti į Vokietiją. Nerami situacija buvo ir su lenkais, kūrėsi Bermonto kariuomenė. Ir tokiomis aplinkybėmis pradėjo kurtis dvi grupės: viena jų, iš pradžių veikusi lyg ir filosofiniu lygmeniu, kol kas nesiėmė jokių konkrečių veiksmų. Akstinas pradėti veikti atsirado 1919 m. birželio 20–21 dienomis, kai Šiauliuose vokiečių kariai užpuolė miesto įgulą ir keliolika karių nužudė, o kelis sužeidė. Ši žinia atėjo į tuometinį Spaudos biurą Kaune, kuriam vadovavo Matas Šalčius. Biuro darbuotojai – daugiausia jauni žurnalistai – nusprendė Kaune suburti valdininkų grupę, turėjusią padėti kariuomenei, kuriai tuo metu trūko ir žmonių, ir ginklų. Tai buvo antroji grupė. 

V. Putvinskis su Kelmės (?) krašto šauliais. XX a. 3 dešimtmetyje. Kelmės krašto muziejaus fondai

Abi grupės būrė savo socialinio sluoksnio žmones, spausdino kvietimus laikraščiuose, platino įvairiose juos valdiškose įstaigose. Bendras susirinkimas įvyko 1919 m. birželio 27 d. Jo metu buvo nuspręsta steigti organizaciją, kurią apdairiai įkūrė kaip Šaulių skyrių prie Sporto sąjungos – kad vokiečiai suuodę jos neuždarytų. Didžioji dalis žmonių buvo valstybinių institucijų tarnautojai, supratę, kad jiems būtinas leidimas veikti. Tokį leidimą Krašto apsaugos ministerija jiems suteikė rugsėjo mėnesį. Tuomet buvo patvirtinti Šaulių sąjungos įstatai, ir ji pradėjo savo veiklą. 

Kokie buvo Šaulių sąjungos ryšiai su kitų šalių analogiškomis paramilitarinėmis organizacijomis? 

Įkūrus Šaulių sąjungą reikėjo įtikinti žmones jos būtinumu. Labiausiai šiuo klausimu buvo informuotas V. Putvinskis, gyvenęs Vokietijoje, netoli nuo Čekijos, kurioje veikė paramilitarinė organizacija „Sokol“. Kurdamas Šaulių sąjungą, V. Putvinskis rėmėsi šveicarų, čekų ir suomių pavyzdžiais. Suomijoje tuo metu jau veikė „Suojeluskuntos“ organizacija. Vėliau užsimezgė ryšiai, tačiau jie buvo vangoki – dėl komunikacinio barjero, prasto kalbų mokėjimo. 

Bendradarbiavimą nulėmė tuometė tarptautinė Lietuvos politika, kurią stipriai veikė santykiai su Lenkija. Jei kurios nors šalies santykiai su Lenkija buvo geri, tuomet – stop. Todėl su latviais ir estais neužsimezgė ryšiai, nes jie bendravo su analogiška Lenkijos organizacija, kuri irgi vadinosi Šaulių sąjunga – kaip ir lietuviškoji. 

V. Putvinskis akcentavo Šaulių sąjungos visuomeniškumą, tuo tarpu kariškiai norėjo perimti jos kontrolę. Kokia buvo Šaulių sąjungos valdymo struktūra? 

Šauliai pasitinka LR prezidentą Antaną Smetoną. 1929 m. liepos 20 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka.

Šios organizacijos unikalumas pasireiškė per jos valdymo prizmę. Šaulių sąjungos įkūrėjai norėjo būti nepriklausomi, tačiau natūralu, kad to pasiekti nepavyko. Nei politinė vadovybė, nei kariuomenė nebuvo suinteresuotos kažkokia neaiškia ginkluota struktūra. Buvo sutarta dėl dualistinio valdymo modelio: šauliams, remiantis demokratiniais principais, buvo leista rinkti Centro valdybą, kuri turėjo išsirinkti pirmininką. Pirmuoju pirmininku tapo V. Putvinskis. Politinės ir karinės valdžios vadovavimas pasireiškė per Šaulių sąjungos viršininko, kurį turėjo skirti Krašto apsaugos ministras, pareigybę. V. Putvinskis, itin autoritetinga to meto asmenybė, trumpam laikui buvo paskirtas Šaulių sąjungos viršininku, tačiau vėliau sąjungai vadovavo kadriniai karininkai. 

Tačiau tokioje situacijoje buvo užprogramuotas konfliktas – kuri valdžia viršesnė? Natūralu, kad šauliams visuomenininkams tokia valdžia buvo jų rinkti vadai, o kariuomenė norėjo įvesti daugiau disciplinos, drausmės, pagaliau – paklusnumo, kas labai natūralu sukarintoje organizacijoje. Ta idėja buvo keista, prieštaraujanti logikai: juk žmogus, norintis ginti Tėvynę, galėjo eiti į kariuomenę. Šią idėją kariškiams buvo sunku suvokti. 

Toks valdymo modelis egzistavo 15 metų – iki 1935-ųjų, kai kariuomenės vadu tapo Stasys Raštikis, revizavęs visą ginkluotųjų pajėgų sistemą, nes didėjo grėsmė iš Vokietijos. Buvo panaikintas dualizmas, įvesta tiesiogiai skiriamo vado pareigybė. Šauliams buvo tik palikta galimybė rinkti įvairių lygių – būrio, rinktinės – tarybas. Paradoksas, kad būtent tuomet demokratijos organizacijoje atsirado daugiau. Iki V. Putvinskio mirties 1929 m. Šaulių sąjunga funkcionavo gana demokratiškai, kadangi prezidentas A. Smetona V. Putvinskiu negalėjo manipuliuoti. Mirus V. Putvinskiui, Šaulių sąjungos vadovo pareigas perėmė A. Žmuidzinavičius – gana silpna ir konjuktūriška asmenybė. A. Žmuidzinavičius nebešaukė Šaulių sąjungos suvažiavimų, tad sąjunga paniro į tokią pelkės būseną... 1934 m. buvo pradėtas tyrimas dėl lėšų švaistymo. Nemanau, kad A. Žmuidzinavičius sąmoningai būtų švaistęs lėšas, tačiau neūkiškumas rėžė akį. 

Nuo 1935 m. iki sovietinės okupacijos Šaulių sąjungai vadovavo kariuomenė. 

Kokia buvo organizacinė struktūra? Kas galėjo tapti šauliu? 

Pirmasis administracinis Šaulių sąjungos lygis buvo būrys, kurį buvo galima steigti bet kur. Būryje galėjo būti nuo 20 iki 100 narių. Keliolika būrių sudarė administracinį vienetą – rinktinę. Lietuvoje tuo metu buvo gerokai daugiau apskričių nei dabar. Rinktinės sudarė visą Šaulių sąjungą. Visos struktūros turėjo vadus. Iki 1935 m. šauliai patys juos rinkdavo, o vėliau jie būdavo paskiriami. Visais lygiais buvo renkami garbės teismai ir kontrolės komisijos (jas turėjo rinktinės). Tokiu būdu kiekvienas šaulys dalyvavo Šaulių sąjungos valdyme. 

Šiaulių VII šaulių rinktinės šauliai, 1926 m. sutinkantys prezidentą K. Grinių. Fotografas nenustatytas. LCVA, A044-P468

Formalių reikalavimų narystei nebuvo. Žmogus turėjo būti doras ir nenusižengęs valstybei. Vėliau atsirado reikalavimas nepriimti mokinių. V. Putvinskis, kurio žmona ir dukros priklausė Šaulių sąjungai, teigė, kad moterys irgi turi būti šaulės. Bet iš to daug kas juokėsi, sakė, kad prasidės flirtai, kitokie nerimti dalykai. Toks visuomenės požiūris lėmė, jog moterų šaulių statusas kurį laiką buvo stagnacijos būklės. Bet 3-iojo dešimtmečio pabaigoje moterys šaulės ėmėsi iniciatyvos, ieškodamos savo identiteto pradėjo kelti reikalavimus. Joms pavyzdžiu tapo Suomijos moterų šaulių organizacija „Lotta Svard“, pavadinta legendinės karžygės Lottos, slaugiusios karžygius, vardu. Moterys organizavo pirmąją medicinos pagalbą, slaugą, ėmėsi logistikos funkcijų, taip pat švietėjiškos veiklos. Šaulės į Lietuvą atnešė Montessori pedagogiką, kūrė darželius. Moterų šaulių pastangomis 4-ojo dešimtmečio pabaigoje mokiniams vėl buvo leista dalyvauti Šaulių sąjungos veikloje. 

Šaulės sau kėlė itin aukštus moralės reikalavimus, skirtingai nuo vyrų, kurie dažnai vadovavosi nerašyta nuostata: „negalima, bet darom...“ Šaulės buvo labai pažangios to meto Lietuvos visuomenėje, o šiems laikams tokios idėjos būtų pernelyg konservatyvios. Moterys turėjo būti puikios seserys, žmonos, motinos. 

Moterų šaulių centrinė organizacinė komisija 1930 m. Iš kairės O. Kairiūkštienė, L. Dainauskienė, irmininkė H.Ivanauskienė, antroje eilėje S. Marcinkevičienė ir O. Tercijonienė. LCVA, A048 -P044

A. Smetonos prezidentavimo metu moterys apskritai buvo išstumtos iš viešojo gyvenimo... 

Taip, moterys nebuvo renkamos į tas minėtas valdžios struktūras, tačiau jų veikla, apėmusi pinigų rinkimą, organizacinį aspektą buvo be galo svarbi. Šaulių moterų veikla padėjo pagrindus moterų visuomeniniam judėjimui. Vienu atžvilgiu ta moterų šaulių veikla buvo netgi feministinė, kitu – labai konservatyvi. 

O kaip buvo žiūrima į kitataučių dalyvavimą Šaulių sąjungoje? 

Oficialiai beveik visą laikotarpį nebuvo jokio apribojimo dėl tautybės. Tik 1938 m. sąjungos taryboje buvo priimtas nutarimas nepriimti kitataučių į Šaulių sąjungą, apsiribota leidimu leisti jiems tapti rėmėjais. Tokį požiūrį nulėmė požiūris į to meto etninį susiskirstymą, taip pat lėmė artėjančio karo nuojauta, tad toks požiūris tuo metu vyravo visoje Europoje. Šiaip Šaulių sąjungoje dalyvavo tik koks vienas procentas kitataučių. Tačiau organizacijos kūrimosi pradžioje joje dalyvavo nemažai žydų. 

Įdomus faktas, kad priešgaisrinė apsauga, kurią siekė perimti šauliai, buvo žydų rankose... 

1. Iš kairės partizanai šauliai: Blochas Šolomanas, Nechonskis Jodidio ir Krinskis Azrielis, kuris 17 metų amžiaus įstojo savanoriu į Gudų batalioną Gardine. Pulką išformavus, atvyko į Kauną ir vėl įstojo į tą pačią dalį. Kovojo prieš lenkus ir bolševikus. Pakliuvęs lenkų belaisvėn iš ten pabėgo ir grįžo kariuomenėn. 1922 m. išėjo iš kariuomenės, bet tuojau įstojo savanoriu į partizanų grupę Merkinėje ir kovojo prieš lenkus partizanus ties Varviškių kaimu. Dalyvavo Klaipėdos sukilime. 2. Dviejų Vyties Kryžių apdovanotas Volfas Kaganas (nuotr. iš Viliaus Kavaliausko asmeninio archyvo).

Lietuviai ūkininkavo, gyveno viensėdžiuose, o žydai telkėsi miesteliuose, jų trobos stovėjo viena šalia kitos, tad vienam kitą saugoti jiems buvo svarbu. Lietuviams tapo kone principo reikalu perimti iš žydų tą priešgaisrinę apsaugą. Žydai ir patys nelabai veržėsi į Šaulių sąjungą, jie turėjo savo žydų karių organizaciją, nes bent keli tūkstančiai žydų kovojo dėl Lietuvos nepriklausomybės. 

Didžiulė ironija, kad tokia didelė organizacija, kurios tikslas buvo Tėvynės gynimas, po dviejų dešimčių gyvavimo metų, atėjus sovietams, to tikslo neišpildė... Kokiomis aplinkybėmis Šaulių sąjunga baigė savo gyvavimą 1940-aisiais? 

Šauliai visuomet buvo palaikomi politiškai ir finansiškai, jie buvo prezidento A. Smetonos ramstis. Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą, kariuomenei buvo duotas įsakymas nesipriešinti. O šauliai buvo tiesiogiai pavaldūs kariuomenės vadui V. Vitkauskui ir vykdė jo įsakymus. Tai panaikino spontaniškumą, gebėjimą orientuotis situacijoje. Eilinių šaulių sutrikimas ypač matomas A. Smetonos pabėgimo istorijoje. A. Smetona suprato, kad jie pasimetę: „Prieina vienas šaulys, kažką pašnibžda ir dingsta, prieina kitas...“ Tai rodė, kad tiek A. Smetona, tiek šauliai nepasitikėjo vieni kitais. Šauliai sustabdė A. Smetonos šeimą, nepadėjo jiems pereiti sienos. 

Šaulių sąjungą – kaip ir kariuomenę – ištiko katastrofa. A. Smetonai pasitraukus, Lietuva buvo okupuota. Šauliai, kurių nemaža dalis buvo ir kitų organizacijų nariai, patyrė represijas, Emilija Putvinskienė buvo ištremta, jos sūnus sušaudytas. Bet keistu būdu kai kurie aukščiausi Šaulių sąjungos veikėjai – buvę lyderiai A. Žmuidzinavičius, A. Graugrokas represijų išvengė. 

1940 m. liepą Šaulių sąjunga panaikinama, tačiau 1954 m. organizacija atkuriama užsienyje. Kaip jei patys sakė – tremtyje. Ji veikė JAV, Kanadoje, Australijoje, Jungtinėje Karalystėje. Ji ir iki šiol veikia, nors daugelis narių jau garbaus amžiaus. Lietuvoje Šaulių sąjunga atsikūrė 1989 m. Toronto šaulių vadas Vytautas Pečiulis yra pasakęs tokius žodžius: „Mūsų misija buvo atlikta. Mūsų misija buvo išsaugoti atmintį ir ją perduoti.“

LR Prezidento kanceliarijos/ Roberto Dačkaus nuotrauka