Algimanto Kazlausko parodos ekspozicija „Šalcinio“ galerijoje. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.)
Algimantas Kazlauskas „Atleistos nuodėmes“ (medis, fragmentas). Nepaleidi manęs, gyveni lyg kirminas many, gręži per širdį, į smegenis smelkies, apnuodijai man sielą. Sakai, pats kaltas? Žinau, tačiau neamžina ir tu, priklaupki prie manęs ir pasimelsk už mano sielą... matai, ir tu trupi, ir eižėji... Gal atleidimas tai, kaip tu manai? Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.)

Liepos 20 d. Merkinėje, Dzūkijos nacionalinio parko „Šalcinio“ galerijoje, buvo atidaryta Algimanto Kazlausko darbų paroda TIK.ĖJIMAS. Šioje galerijoje organizuotų parodų skaičius artėja prie dviejų šimtų, o jas aplankė daugiau kaip 80 000 centro lankytojų, dailės mylėtojų. Į A. Kazlausko darbų parodos atidarymą suplaukė žmonės iš Vilniaus, Alytaus, Veisiejų ir Druskininkų, Latvijos.

Kviesdamas į parodą autorius siūlė pažvelgti į jo vaizduotės pasaulį, kuriame gimė skulptūros, keramika, fotografija, objektai ir pastarųjų metų žaidimai su cinko–silicio kristalais. Autoriaus žodžiais, visa tai skatina atrasti naujų sąlyčio taškų su savimi ir mus supančia aplinka.

Iš tiesų galerijoje eksponuojama darbų, medžiagų ir jų apdorojimo, atlikimo technikos bei būdų įvairovė liudija autoriaus meilę gyvenimui, kuri gimsta tikėjimu, kad visi mes, kiekvienas iš mūsų dar galime ištrūkti iš prakeiktos „Matricos“ per „Nubučiuotą kryžių“ ar „Sąžinės vartus“ į „Esmę“ „Atleisti“, „Mylėti“, viliantis, kad kažkur yra tas išsvajotas mūsų „Laimės kibutis“, o gal tas laimės kibutis ir yra Tavo gyvenimas. Vienintelis. Ir begalinė laimė yra gyvenant „Mylėti“ šiandien ir „Mylėti rytoj“.

Jau vien darbų pavadinimai liudija nuoseklią autoriaus kūrybos judėjimo kryptį, kuri teka ne betoninėmis krantinėmis įrėminta upės vaga, o kilpinėja pievomis, skalaudama gyvenimo šaknis verpetuoja jausmų duburiuose kviesdama daugiau žvelgti ne į svetimas gyvenimo klaidas, o savo išgyvenimų ir patirčių gelmes, iš kurių ir gimsta TIK.ĖJIMAS.

Paprasčiausias degtukas, mūsų rankose užgesęs šimtus, tūkstančius kartų, autoriaus valia išauga iki žmogaus ūgio objekto, kuris kažkodėl primena žmogaus siluetą, ir pradedi galvoti: Dievuliukai Tu mano. Juk čia mano gyvenimas. Kažkas mane lyg tą degtuką uždegė, plykstelėjau ir – sudegiau, užgesau. Gal nė žvakės uždegti, nė ugniakuro užkurti nespėjęs, o mintyse kažkodėl išnyra egzistencinę baimę įkūnijantis Edvardo Muncho „Šauksmas“.

Man skauda ir baisu nuo pirmo savo lūpomis įkvėpto oro gurkšnio, kai atsiskyriau nuo Motinos ir mane apgaubė tolimas, neaprėpiamas, neišsemiamai nepažįstamas pasaulis, kuriame teks pažinti save. Išbandyti TIK.ĖJIMU. A. Kazlauskas sako: „Kūryba, grožis, menas visus mus lydi nuo gimimo. Tai yra pagrindinis būdas išreikšti save. Mokytis, tobulėti, judėti pirmyn, stebinti net ir save yra svarbiausi veiksniai, skatinantys progresą, gyvenimui suteikiantys pilnatvės pojūtį. Kaip veiksmas išlaisvina energiją, taip kūryba išlaisvina sielą, įkvepia mylėti – tai yra didžiulė jėga, keičianti visatą.“ Ne keisti ir tobulinti savo artimą, o keistis ir tobulėti pačiam, atrasti grožį ir prasmę ne tik dienų tėkmėj, bet ir skaudžiausiuose išgyvenimuose.

Liškiavoje gyvenančio ir ten kuriančio keramiko Algimanto Kazlausko paroda TIK.ĖJIMAS eilinį kartą sustiprino mintį, kad svarbiausias kultūros centras – ne Vilnius, Kaunas ar Paryžius, o vieta, kur tu gyveni ir bandai ką nors sukurti, tiksliau interpretuoti pasaulį iš Didžiojo Kūrėjo sukurtų medžiagų, o Algimanto atveju ir iš tėvelio išskobtų medinių skulptūrėlių: „Sąžinės vartai“, „Emigracija“, „Stebėtojai“. Kita vertus – kultūros lauko gravitacinia centras gali būti ir motinos kepamų blynų kvapas, kuris sukviečia visus prie vakarienės stalo. Duok Dieve, ne paskutinės, o A. Kazlausko darbų paroda TIK.ĖJIMAS „Šalcinio“ galerijoje bus eksponuojama iki rugsėjo vidurio.

Algimantas Kazlauskas po parodos atidarymo „Šalcinio“ galerijoje su svečiais. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.)
Druskininkiečiai dailininkas ir pedagogas Andrius Mosiejus ir skulptorius, fotografas Gintaras Žilys Algimantui Kazlauskui parodos atidarymo Merkinėje metu dovanojo dainą „Tu ant aukšto kalno gyveni“. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.)
Algimantas Kazlauskas parodos atidarymo dalyviams dovanojo tikro vaško žvakutes. Algimantas Kazlauskas ir režisierius Jonas Jurašas. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.)
Algimantas Kazlauskas „Mylėti“ (keramika). Ak, koks gražus mano gyvenimo meilės, mano Meilės medis augo... Šaknimis giliai į žemę įsikibęs, rytais lydėdamas paukščius šakom bandžiau apglėbti dangų... Užgriuvo vėtra, žaibas kirto, kritau ant žemės mirtinai ir patikėk... apaugti kerpėmis, smiltim norėjau virst, išnykti jos glėby... TIK.ĖJIMAS neleido. Matai, šliaužiu tikėdamas, kad prisikelt galiu: išgirsk mane, paliesk mane, padėki prisikelt ir vėl MYLĖTI. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.)
Algimantas Kazlauskas. Lėkštė (fragmentas, keramika). Po daugelio metų, kai sausrų nebelepino liūtys ir žemė suskilo į kosmines dulkes, į juodąją kosminę skylę vis dar keliavo pienės pūkas iš vaikiškų rankų... Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.)
Algimantas Kazlauskas. Lėkštė (fragmentas, keramika). Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.)
Merkinės Vinco Krėvės gimnazijos moksleiviai lietuvių kalbos pamokoje Merkinės lankytojų centre prie Algimanto Kazlausko „Stebėtojų“. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2018 m.)