Agnės Gintalaitės fotografija

Liepos 30 d. 17.30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) atidaroma Agnės Gintalaitės fotografijų paroda, kurią sudarys dvi menininkės serijos –„Grožio reliktai“ (2015) ir „Be perspektyvos“ (2017–2019). Atidarymo metu vyks diskusija apie sovietinės architektūros ir miesto infrastruktūros vertę bei jos ateitį su meno ir kultūros tyrinėtojomis dr. Rasa Antanavičiūte, prof. dr. Marija Drėmaite, dr. doc. Eglė Rindzevičiūte bei Monika Lipšic.

Pirmoje plačiai nuskambėjusioje pasaulyje menininkės serijoje – „Grožio reliktai“ – Lietuvoje esančių garažų durys pateikiamos atsikratant juos supančio konteksto, neleidžiančio matyti objekto tokio, koks jis yra. Priešingai – garažų durų nuotraukos rodomos juodame fone, tarsi kasdienis, nors ir nematomas, mūsų reliktas.

„Pačios infrastruktūros buvimas ir matomumas tampa socialine vertybe. Infrastruktūros fetišizmas ypač būdingas autoritariniams režimams ir uždelsto vystymosi šalims. Perdėtai gigantomaniškos, nepatogios, nefunkcionalios, bet ryškiai matomos infrastruktūros atlieka svarbų politinį vaidmenį, nes jos siekia formuoti visuomenę pagal tam tikrą politinę ateities viziją“, – teigia sociologė Eglė Rindzevičiūtė.

Serijoje „Be perspektyvos“ tyrinėjami sovietiniai miegamieji rajonai. Fiksuojant pasitelkus droną objektų perspektyva išlieka nepakitusi ir, kaip ir pirmoje serijoje, atsikratoma netiesioginės perspektyvos, t. y. konteksto. Šalia A. Gintalaitės įamžintų architektūros objektų eksponuojami portretai.

„Galbūt tai menami šio rajono gyventojai – pilki, neturintys aiškių bruožų, neturintys perspektyvos ta kita šio žodžio prasme? O gal tai dar vienas objektas kontepliatyviam miegamojo rajono tyrimui? Aiškūs, ryškūs architektūriniai objektai, kuriuos stebėdamas gali pastebėti menkiausią detalę, nuo atsilupusių dažų, plyšio sienoje iki katės lange, ir portretai žmonių, kurių individualių bruožų identifikuoti neįmanoma – visi jie tampa abstrakcijomis“, – teigia menininkė.

Renginio metu vyks diskusija, nagrinėjanti viešųjų erdvių problematiką Lietuvoje. Kadangi Vilniaus viešųjų erdvių tvarkymas nuolat kelia klausimų apie sovietinės architektūros ir miesto infrastruktūros vertę bei jos ateitį, meno ir kultūros istorikės aptars:

Kokiu būdų sovietinė urbanistika gali tapti paveldu? Kas būtent vertinama, išlaikoma ir projektuojama į ateitį – estetinės formos, senos ar besikuriančios naujos bendruomenės, elementarus materialinis funkcionalumas – kada paveldosauginė vaizduotė nukreipiama i sovietinę urbanistiką?

Kaip ir kada materialusis sovietinis paveldas – daugiaaukščiai, garažai, tiltai, laiptai, skverai, skulptūros – tampa simboliniu? Kokios yra teigiamos ir neigiamos paveldo karų pusės?

Materialiosios sovietmečio liekanos ir ateitis – kaip galime galvoti apie praeities utopiju ateitiškumą?

Dr. Rasa Antanavičiūtė dėsto Vilniaus dailės akademijoje ir yra Nidos meno kolonijos direktorė. Dr. Antanavičiūtė yra gausių mokslinių publikacijų apie paveldo urbanistinėse erdvėse istoriją, Kauno bienalės „Yra ir Nėra“ (2017) kuratorė ir „Auksiniu liūtu“ apdovanotojo Lietuvos paviljono Venecijos bienalėje (2019) komisarė.

Prof. Dr. Marija Drėmaitė dėsto istoriją Vilniaus universitete ir yra paskelbusi daug publikacijų apie modernizmo architektūrinį paveldą, knygų „Architektūra sovietinėje Lietuvoje“ (su Vaidas Petrulis, Jūratė Tutlytė, 2012) ir „Baltic Modernism. Architecture and Housing in Soviet Lithuania“ („Dom publishers“, 2017) autorė ir parodos „Architecture of Optimism: The Kaunas Phenomenon 1918-1940“ kuratorė.

Monika Lipšic yra kuratorė, šiuo metu gyvenanti ir dirbanti Vilniuje. M. Lipšic kuravo parodas ir renginius Vilniaus šiuolaikinio meno centre, įgyvendino videoprojektą „The Good Neighbour“ (buvęs „The Deep Splash“), dokumentuojantį migruojančių menininkų idėjas ir kuravo svarbias parodas, nagrinėjančias etninį tapatumą bei praeities ir ateities utopizmą: „Slavs and Tatars“ (Vilnius, ŠMC, 2014), „Ateitis yra užtikrinta, o praeitis – nenuspėjama“ (Londone ir Hiustone, 2017–2018). Neseniai kokuravo diskusijų renginį „Slenkanti zona kintančiu turiniu. Goodbye, Eastern Europe!“, tyrinėjantį kintančias Rytų Europos tapatybes. 

Dr. doc. Eglė Rindzevičiūtė dėsto sociologiją Kingstono universitete Londone, JK, yra daugelio straipsnių ir populiarių publikacijų apie kultūros, mokslo ir technologijų raidą Šaltojo karo metu autorė. Jos naujausia knyga – „The Power of Systems: How Policy Sciences Opened Up the Cold War World“ („Cornell University Press“, 2016).

Agnė Gintalaitė baigė meno teorijos ir istorijos studijas 1999 m., po kurių sekė psichologijos studijos Vilniaus universitete. 2012–2014 m. dėstė mados fotografiją Vilniaus dizaino kolegijoje, nuo 2012 m. dirba laisvai samdoma fotografe, yra kuravusi kelias parodas, kaip kad „Nesaugūs“ Šiuolaikinio meno centre.

Paroda veiks iki rugpjūčio 31 d.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos informacija