Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos. 
    Marija stovėjo lauke palei kapą ir verkė. Verkdama ji pasilenkė į kapo vidų ir pamatė du angelus baltais drabužiais sėdinčius – vieną galvūgalyje, kitą kojų vietoje, – ten, kur būta Jėzaus kūno. 
    Jie paklausė ją: „Moterie, ko verki?“ 
    Ji atsakė: „Kad paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo“. 
    Tai tarusi, ji atsisuko ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus. 
    O jis tarė jai: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“ 
    Jinai, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: „Gerbiamasis! Jei tamsta jį išnešei, pasakyk man, kur padėjai. Aš jį pasiimsiu“. 
    Jėzus jai sako: „Marija!“ 
    Ji atsigręžė ir sušuko hebraiškai: „Rabuni!“ (Tai reiškia: „Mokytojau“). 
    Jėzus jai tarė: „Nelaikyk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: ‘Aš žengsiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą’“. 
    Marija Magdalietė nuėjo ir pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir ką jis jai sakęs. 

Skaitiniai Š (127)

Gg 3, 1–4a: Susiradau, kurį myli mano širdis

   arba 2 Kor 5, 14–17: Dabar mes nebepažįstame Kristaus kūno požiūriu

Ps 63, 2. 3–4. 5–6. 8–9. P.: Ilgis tavęs mano siela, o Dieve.


Komentaro autorius – kun. Vytautas Brilius

Biblijos knygas galima svarstyti taip pat ir simboliniu požiūriu, aprašomus asmenis bei situacijas perkeliant į mūsų laikus, kaip gyvenimo ir tikėjimo ženklus. Marija Magdalietė gali būti mūsų tikrovei simboliu, kuriame atrandame save pačius.

Ji buvo Jėzaus išvaduota iš septynių demonų, t. y. ištraukta iš baisios, beviltiškos padėties, panašiai kaip Bažnyčia ir kiekvienas tikintysis Krikštu išlaisvintas iš nuodėmių ir pakviestas šventam gyvenimui Kristuje. Kaip Magdalietė, taip ir Bažnyčia bei tikintieji Kristų pamilsta, jį seka, iš jo mokosi ir visada būna kartu.

Apie Mariją Magdalietę vis minima, kad ji kažkur „buvo“, tačiau neminima, ką kalbėjo. Ji – tyli, klusni, karštai ir ištikimai mylinti Jėzų, be galo svarbi išganymo istorijoje ir kartu tarsi nepastebima. Todėl Marija Magdalietė yra tikras „tyliosios Bažnyčios“, daugelio mylinčių, ištikimų ir pasiaukojančių tikinčiųjų atvaizdas: viešai nepastebimų, asmeniškai nepagerbiamų, bet Bažnyčiai išskirtinai svarbių. Kurdami Kristaus Bažnyčią, mes visi dažniausiai ir esame vienoje gretoje su Marija Magdaliete.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai