Ištrauka iš knygos „Kunigo Vlado Jezukevičiaus gyvenimo kryžkelės: Dievo valios kelias“. Sud. Rūta Ratkevičienė, dr. Mindaugas Bloznelis. V.: Margi raštai, 2018. Ištrauka skebta žurnale Liaudies kultūra, 2018 m. Nr. 5. pavadinimu Kunigo Vlado Jezukevičiaus-Sandziulio prisiminimai ir pergyvenimai“.

Kun. Vladas Jezukevičius drauge su J. Basanavičiumi, A. Stetona, Biržiškų šeima ir kitais to meto Vilniaus šviesuoliais tiesiogiai stovėjęs prie Lietuvos valstybingumo ištakų, 1912–1924 m. buvo Vilniaus lietuvių klebonas. Buvęs „Aušros“ bendradarbis ir redaktorius, knygnešys, aktyviai darbavosi lenkų užimtame Vilniuje.

Atsiminimus Vl. Jezukevičius rašė 1946–1957 metais. Juose norėjęs aprašyti, visų pirma, „sielos religinius pergyvenimus“, nes nuo mažų dienų patyrė stiprių religinių išgyvenimų, regėjimų, ir „įvairius sielvartus dėl Tėvynės nutautinimo“. Bet rašė ir vaikystės atsiminimus apie šeimos gyvenimą ir buitį. 

Daugiau apie kun. V. Jezukevičių skaitykite čia.

Šeimos sudėtis ir pragyvenimo šaltiniai

Mano gimtoji šeima buvo didelė. Ją sudarė keturios atskiros šeimos: senelio ir jo trijų vedusių sūnų šeimos. Vyriausias mūsų šeimos galva buvo senelis Vincas Sandziulis su žmona Viktorija. Tikrosios bobutės nepažinau. Pastaroji buvo antrų vedybų žmona.

Vyriausiojo sūnaus vardas Juozas, jo žmonos – Marė. Jie turėjo tris sūnus ir vieną dukterį. Antrojo – Šimas, jo žmonos – Viktorija. Jie turėjo tris dukteris ir vieną sūnų. Trečiojo sūnaus vardas Jonas, žmonos vardas – Agota. Tai mano tėveliai. Jie turėjo penkis vaikus. Iš jų aš vyriausias. Mano vardas Vladas, brolio – Šimas, seselių – Ona, Valerija ir Jonė. Iš viso mano gimtosios šeimos buvo dvidešimt vienas narys.

Svarbiausias mūsų pragyvenimo šaltinis buvo žemdirbystė. Visi kartu gyvendami žemės turėjom 142 ha. Nors žemė smėlėta, bet jos buvo daug. Gyvenamas namas buvo didelis, dviejų galų – sandėlis duonai ir pienui laikyti ir dar kitiems mažmožiams. Be jo, turėjom kitą, pagalbinį namą, vadinamą pirkaite, jame stovėjo viralai ir dvejos girnos javams malti. Buvo dvi daržinės, du svirnai ir dvi eilės tvartų. Prie geležinkelio stoties turėjome išnuomotiną namą. Nors Marcinkonys buvo neišsiskirstę į vienkiemius, bet mes gyvenome nuošalioje vietoje, savo sklype už miestelio, prie Marcinkonių upelio, gražioje vietoje.

Raguočių gyvulių buvo trisdešimt štukų. Iš to skaičiaus – 12–15 melžiamų karvių, dvidešimt melžiamų ožkų, du trys jungai jaučių, trys keturi arkliai, nemažas skaičius avių ir kiaulių. Gyvuliai buvo nuosavi atskirų šeimų, o pienas bendrai naudojamas ir tvarkomas bobutės. Be to, mūsų diedukas turėjo daug drevių su bitėmis. Iš valdžios nuomodavo Gudo šalyje pievas, kurias išnuomodavo kitiems žmonėms. Be to, nuomodavo su kitu stambiu ūkininku žemę, buvusią valsčiaus nuosavybėje.

Tai buvo platus ir sudėtingas ūkis, kurį mūsų diedukas sumaniai vedė. Jis buvo turtingiausias visoje Marcinkonių apylinkėje ir buvo vadinamas Sandziuliu bagočiumi.

Kun. Vlado Jezukevičiaus šeima. Sėdi iš kairės: sesuo Jonė Kudarauskienė, Vladas Jezukevičius, mama Agota Jezukevičienė, brolis Simonas (Šimas) Jazukevičius. Stovi iš kairės: Juozas Kudarauskas. Stakliškės. Iš Ryto Kudarausko asmeninio archyvo.

Mūsų šeimos papročiai

Ilgais rudens ir žiemos vakarais mano gimtojo namo šeima, susidedanti iš 21 asmens, sėdėdavo namie. Tik vyrams, kurie vedė namų reikalus, buvo leista vėliau pareiti. Niekas iš mūsų, namiškių, be reikalo naktimis nevaikščiojo, nes, kaip ir visi kiti, laikėsi tų laikų dėsnio – ir jaunieji, saulei nusileidus, privalėjo būti namie.

Prisimenu vieną sekmadienio vakarą. Saulė jau leidosi, o aš dar nebuvau namie – mes su kaimyno vaikais kiaulytę varinėjom. Tėvelis su botagu atvyko pas kaimyną manęs ieškoti. Aš, pamatęs tėvelį, leidausi visa jėga bėgti namų link. Mano laimė, kad tėvelis manęs nepasivijo, ir saulė dar nebuvo nusileidusi. Audra praėjo laimingai. Aš botago negavau.

Niekas pas mus į namus be reikalo neateidavo ir niekas negražiai nekalbėdavo, nes gerai žinojo, kad mūsų šeimos galva senelis nemėgo pliuškavimų. Tai gal namuose buvo niūru? Ne, nebuvo niūru. Vakarais vyresnieji, vyžius pindami, kiti – kitus darbus darydami, moterys – verpdamos, pasakas sakydavo. Daug buvo kalbama apie žvėrių kovas: vilkų su briedžiais, šernų su vilkais ir taip toliau. Taip pat buvo kalbama apie keliautojų kovas su ereliais, apie atsitikimus su gyvatėmis, apie spiečiautojų pasisekimus, nelaimes ir taip toliau.

Vaikai, mokantieji skaityti, kai ką paskaitydavo iš šventų knygų. Tą priedermę tekdavo atlikti ir man. Vyresnieji mus, vaikus, už gerą skaitymą pagirdavo. Tarp giriamųjų vaikų buvau ir aš. Kai kada pasakodavom vieni kitiems savo sapnus. Vienas sapnas lietė visą Sandziulių šeimą. Tą sapną sapnavo mūsų namų dėdienė. Jos sapnas buvo toks:

Visi Sandziulių šeimos nariai dėjo šiaudų didelį kūgį. Visi šeimos nariai, seni ir jauni, šiaudų kūgyje nugrimzdo ir prapuolė šiauduose, tik aš vienas iš šiaudų išsikasiau ir stovėjau pačioje kūgio viršūnėje ir žvelgiau pirmyn ir tolyn.

Mano gimtasis namas, mūsų dieduko patriarcho vedamas, buvo doras. Diedukui mirus ir vos tik jį palaidojus, Sandziulių šeima pasidalijo. Susidarė trys atskiros šeimos. Dieduko vedamų papročių nesilaikė: sutaupytus lašinius ir mėsą virė ir valgė likę senelio ainiai. Iš senų papročių liko tik vienas – giedojimas valandų ir rožančiaus. Pradžioje giedojimui vadovavo motina, vėliau aš, jos vyriausias sūnus.

Baigdamas praeities mano tėvelių namų papročius, paminėsiu savo motinos neužganėdymą, pareikštą man. Mūsų artimas kaimynas vieną žiemos šventadienį paprašė mane padėti giedot valandas. Aš, nesiklausęs savo motinos, nuėjau pas kaimyną. Mūsų namuose neįvyko šventų giesmių giedojimas. Mano motina, sutikus mane, taip man pasakė: „Tu man šiandieną atrodai kaip juodas debesys, nes šiandieną mūsų name nebuvo šventų giedojimų.“ Išgirdęs tai, aš prisipažinau esąs kaltas ir prašiau motinos nepykti, nes ir kitur Mariją garbinom.

 1950 m. rugpjūčio 7 d.–1958 m. sausis, Stakliškės

Senovės Marcinkonių gaspadoriaus teisės ir tų laikų namų papročiai

Mano jaunatvės laikais namų šeimininkas buvo namų valdovas. Jisai namuose viską tvarkė ir prižiūrėjo, o visa šeima jo klausė. Jisai nustatydavo namiškiams darbus ir prižiūrėdavo, kaip jie buvo vykdomi. Šeimininkui mirus, jo pareigas užimdavo vyriausias sūnus, kurio visi namiškiai kaip tėvo klausė. Namų šeimininkas išduodavo prametalą viralui pramesti, o kai buvo verdama mėsa, tai ją jisai pats išduodavo, o išvirtą trupindavo. Taip darė tam, kad norėjo savo svirne turėti kelių metų lašinių, taukinių, skilandžių išteklių savo namų garbei. Savo šeimai skūpūs gaspadoriai, kurie rugiapjūtės metu marčias maitindavo vien tik prabaltintais barščiais ir sausa duona, progai pasitaikius, kaimyno vestuvėms atidarydavo svirnus, išnešdavo paltis lašinių, gausiai medaus ir svečius karališkai pavaišindavo.

1950 m. rugpjūčio 3 d., Stakliškės

Marcinkonių Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia. Marcinkoniai.lt nuotrauka

Kaip marcinkoniečiai šventė sekmadienius

Mano jaunatvės dienomis Marcinkonių parapijoje sekmadieniai buvo švenčiami gražiai. Sekmadienis buvo laikomas Viešpaties Dievo diena, šventės diena – Dievo garbei skirta poilsio diena.

Šventadienio išvakarėse moterys stalus, suolus ir grindis plaudavo, namus išvalydavo ir namiškiams duodavo švarius baltinius. Šventadienio rytą kai kuriuose namuose gaspadorius atsikėlęs, paėmęs knygą, giedodavo prie stalo: „Dieve, o Dieve, aš iš miegų keliu, prieš Tave, Pone, priklaupiu ant kelių. Nuolankia širdžia ir myslia budėsiu.“ Tą dieną valgydavom pagerintą maistą – su mėsa. Tais laikais Marcinkonių gaspadoriai labiau namų garbe rūpinosi negu šeimos reikalais. Paprastomis dienomis šeima buvo maitinama viralu. Todėl mėsinis maistas buvo vertinamas kaip didžiausias skanėsys. Mes, vaikai, sekmadienio laukėm kaip mieliausio svečio, nes žinojome, kad gausime laukiamo skanėsio – mėsos.

Rudens ir žiemos sekmadieniais ankstyvą rytą buvo giedamos valandos ir rožančius. Mūsų didelėje šeimoje buvo gerų giesmininkų, tad šventas giesmes giedodavom gražiai ir įspūdingai. Ir tik atgiedoję valandas ir rožančių, sėsdavom valgyti pusryčių. Dežiuruojanti marti seneliui išvirtą mėsą atnešdavo sutrupinti, nes tai buvo gaspadoriaus teisė. Tuomet visi vaikai, apspitę stalą, ant kurio senelis trupino mėsą, laukėm, ką senelis iš vaikų pamylės ir duos didžiausią gabalą mėsos ar kaulą, nes betrupindamas mėsą visiems vaikams jos duodavo, bet daugiausia tam. kuris buvo klusniausias ir jam geriausias. Senelis, pamylėjęs vaikus ir atidavęs dežiuruojančiai marčiai sutrupintą mėsą tušinti, vadindavo visus pusryčiauti. Taip buvo daroma ir kitose šeimose. (Gyvenime man teko būti dideliuose pokyliuose, gerti ir valgyti su valdančiais asmenimis, bet tokio malonaus pasigėrėjimo ir tokios ramybės nejaučiau, kaip gimtajame name šventą dieną.)

Papusryčiavę visi suaugę žmonės skubėdavo į bažnyčią, norėdami pataikyti ant rožančiaus. Rožančių giedodavo visi, esantieji bažnyčioje. Kaip miške medžiai, vėjo pučiami, ošė, taip bažnyčioje tuomet skambėjo žmonių giedamos šventos giesmės. Po rožančiaus greitai būdavo mišios – Suma. Nors choro bažnyčioje nebuvo, tačiau prie vargonų susirinkdavo daug vyrų ir moterų, ir jie sutartinai gražiai per mišias ir mišparus giedojo šventas giesmes. Vargonų balsai, giesmių meliodija, žmonių pamaldi nuotaika, jų įkvėpti veidai mane, vaiką, domino ir paliko neišdildomą įspūdį. Praėjo penkiasdešimt metų su viršum, bet minimi jaunatvės įspūdžiai pasiliko gyvi: atrodo, lyg vakar tai būtų įvykę.

Namų tvarka, šeimos maistas ir sveikatingumas

Visą namų tvarką vedė mūsų diedukas. Jis išduodavo marčioms mėsinį maistą, o marčios pakaitomis virdavo valgį. Kai pasitaikydavo svečiai, tuomet dežiuruojanti marti paruošdavo jiems valgį ir juos aptarnaudavo.

Mūsų šeimos kasdieninio maisto sąstatas buvo toksai: rytmety barščiai, pramesti taukais. Prie to virdavo įvairius pieniškus valgius iš kruopų, bulvių ir miltų. Jie būdavo atvirti vienu pienu. Pusryčių metu duonos valgydavo kiek kas norėdavo. Dėl įvairumo rytais dažnai buvo kepamos, kartais verdamos bulvės. Marčios gaudavo pieno porciją vaikų maistui pagerinti. Pietų metu valgydavom pusryčių barščius su duona. Vakarienei virdavo įvairius bulvių ir miltų valgius, atvirtus pienu. Antradienių ir ketvirtadienių vakarais buvo verdamos įvairios košės, spirgintos, arba su pienu. Sekmadieniais buvo verdama mėsa. Kartais – įvairūs valgiai iš kiaušinių ir įvairios dešros.

Diedukas laikė didele namų garbe turėti svirne daug lašinių ir kitos mėsos. (Dažnai būdavo net trijų ar daugiau metų lašinių.) Ją naudojant mūsų šeimai visą laiką būtų užtekę mėsos valgomomis dienomis. Avių pjovimo metu, antradieniais ir ketvirtadieniais buvo verdama mėsa. Mūsų dieduko garbei apginti reikia pažymėti, kad 4–5 karvių ir dvidešimties ožkų pienas buvo sunaudojamas šeimos maistui. Norint turėti pilną mūsų šeimos maitinimosi vaizdą, reikia pažymėti, kad diedukas moterims (pjovėjoms, bulvių kasėjoms bei kitą darbą dirbančioms), neduodavo mėsinio maisto. Vyrams (šienpjoviams, grėbėjams) duodavo maistui lašinių. Nedavimas moterims tokio pat maisto, kaip ir vyrams, vasaros metu – nebuvo tai mūsų dieduko išgalvojimas. Visi Marcinkonių apylinkės didesni ūkininkai taip darė. Mano nuomone, tai senos senos gadynės miškų pavėnyje užsilikęs palikimas, kuris sako apie moterų nelygias teises naudojant bičių medų, įvairius maisto pirkinius, uogas, ypač spalgenas, kurių mūsų krašte labai daug yra. Jų užtenka visai žiemai.

Savo gimtųjų namų valgių sąstatą smulkiai aprašiau tam, kad parodyčiau, jog Dievo Apvaizda rūpinosi mūsų šeimos sveikata. Vegetarišką maistą valgant, atrodo, kad marčios buvo nuskriaustos. Tačiau ne. Jos gyveno ilgiau už vyrus. Dvi marčios išgyveno po 90 metų, o trečia, jauniausia, mano motina – 82 metus. Ji mažiau gyveno, nes senatvėje daug mėsos valgė. Mes visi, dieduko anūkai, kurių užkrečiamos ligos nepašalino iš šio gyvenimo, sulaukėm gražaus amžiaus. Vyriausieji mano pusbroliai, kaip ir aš (vienas – 76 metų, kitas – 75 metų, aš – 60 metų amžiaus), visi esame sveiki ir darbingi ir turime sveikus dantis. Nors mūsų diedukas iš prigimties buvo sveikas ir labai stiprus,mirė turėdamas 86 metus amžiaus. Vyriausias sūnus mirė staigia mirtimi, nenustatyta liga. Turbūt turėjo širdies ligą. Mirė turėdamas 50 metų. Antras sūnus mirė pirmiau negu vyresnysis. Mano tėvelis, jauniausias dieduko sūnus, mirė turėdamas 72 metus nuo inkstų uždegimo ir gyvendamas negaluodavo dėl reumatizmo. Būtų gyvenęs ilgiau, bet mirė nuo peršalimo per karą. Dieduko dukterys sulaukė iki 70 metų ir ilgiau.Mano nuomone, visi dieduko vaikai ir anūkai būtų anksčiau mirę, jei būtų naudoję daugiau mėsos.

Dėkui Dievui ir diedukui, kad mus pienišku maistu ir dažnai keptomis bulvėmis maitino.

Man dantistė pasakė: „Sveikus dantis turės tas, kuris dažnai valgys keptas bulves“, o mūsų name keptos su lupynomis bulvės dažnai buvo valgomos.

1954 m.

Duonos kepimas. Marcinkonys, 2009 m. Brolių Černiauskų nuotrauka

Mūsų šeimininko charakteristika, jo sūnų ir marčių teisės

Mūsų diedukas buvo aukšto ūgio ir gražios išvaizdos žmogus. Švariai dėvėjo ir mėgo tvarką. Mokėjo gerai vesti įvairius reikalus. Tai buvo protingas žmogus. Jam viskas sekėsi ir visi jo klausė. Jis nieko nebardavo. Buvo vienas iš geriausių bartininkų – bitininkų. Mėgo pramogas: žvejojimą, vėžių gaudymą, baravykavimą ir uogavimą. Tuos anūkus labiau mylėjo, kurie jam parnešdavo vanagų ir kitų paukščių vaikus, prigaudydavo žuvų ir priuogaudavo. Už tai diedukas jiems duodavo lašinių.

Diedukas buvo ilgą laiką Marcinkonių apylinkės teisėjas. Buvo ir praktikuojantis katalikas. Anūkams, kurie anksti atsikėlę su savo motinomis gražiai giedodavo Dievo Motinos garbei valandas ir rožančių, duodavo pjaustydamas virintą mėsą, avino galvą arba kaulą su mėsa. Jis mokėdavo visus paveikti: kam pinigų, kam medaus, kam gerą žodį duodamas. (Pjaustymas mėsos priklausė namų šeimininkui.)

Mūsų diedukas davė savo sūnums pastovias teises. Jos buvo tokios: visi jo sūnūs turėjo vienodą gyvulių kiekį. Kai buvo gyvuliai parduodami, tai pinigus ėmė tų gyvulių savininkas, dieduko sūnus. Sūnūs, turėdami laiko, galėjo užsiimti prekyba. Jie pirkliavo bendrai, paskui pelną pasidalindavo. Pirkliavo džiovintais baravykais, apyniais, žvėrių kailiais, kai kada ir kuo kitu.

Man tėvelis pavedė dar mažam, vos 10 metų turinčiam, laikyti kasą iki 50–60 rublių. Tuo laiku už tą pinigų sumą buvo galima nupirkti vidutinį arklį. Kartais tėvelis patikrindavo, ar visi pinigai, o kartais pasiskolindavo iš manęs ir vėl juos grąžindavo į mano kasą. (Gal tai buvo sūnaus bandymas ar lavinimas prekybos srity.) Man šitas tėvelio žygis labai patiko. (Visi Sandziulio sūnūs turėjo pinigų.)

Diedukas per sūnų vestuves „užgerdavo“ keletą drevių su bitėmis, kad jie turėtų savo šeimai medaus. Tos bitės jau būdavo naujos šeimos nuosavybė. Dieduko sūnūs už palūkanas dreves su bitėmis gaudavo laikinai. Garbė buvo turėti nemažą skaičių drevių.

Marčios sėdavo tokį linų plotą, kokį sugebėdavo apdirbti. Jos pačios privalėdavo linus išminti, nubrukti, iššukuoti ir suverpti. Svetimų negalima būdavo kviesti nei samdyt. Kanapės buvo visų bendros. Marčios gaudavo tam tikrą kanapių pluošto skaičių. Nuo rudens iki pavasario be pertraukos ėjo verpimo ir audimo darbai. Verpdamos marčios mokė vaikus skaityti. Rašyti išmokdavom pas kaimo daraktorių, kai jau mokėdavom skaityti.

1957 m.

Mano tėvelio vestuvės

Mano tėvelis buvo jauniausias tėvo sūnus. Jam tėvas liepė per metus apsivesti. Bet mano tėvelis, ieškodamas sau gražios ir turtingos žmonos, per metus tokios nesurado ir neapsivedė. Kuomet pasibaigė metai, senelis pasišaukė savo sūnų, mano būsimąjį tėvelį, ir jam pareiškė: „Jonai, per metus nesuradai sau žmonos ir neapsivedei, tai dabar aš tave ženysiu, tu nustojai teisės apsivesti.“ Tėvelis turėjo klausyti tėvo įsakymo, nes tuomet tėvai turėjo didelę galią ir valią ant vaikų.

Diedukui patiko viena iš esamųjų jo dvejų marčių. Jisai pasišaukė ją pas save ir ėmė ją klausinėti, ar ji turi iš savo giminių suaugusią mergaitę, kuri tiktų jo sūnui būti žmona. O toji kalba buvo apie mano būsimąją motiną. Dieduko mėgiamoji marti nurodė savo artimą giminaitę, pareikšdama: „Tėveli, gal ji man patinka, bet ar patiks Jums ir Jūsų sūnui, to nežinau.“ Senelis atsakė: „Tai nesvarbu, ar patiks, ar nepatiks mano sūnui, aš jam pats turiu išrinkti žmoną, nes jisai per metus neapsivedė, tai dabar aš jį apvesdinsiu.ׅׅ“

Mūsų senelis savo nusistatymo nekeitė. Pasikalbėjęs su marčia, pasišaukė savo sūnų Joną, mano būsimąjį tėvelį, liepė jam pasiruošti, arklį pakinkyti ir seneliui būti vežiku. Pagal tėvo įsakymą mano būsimasis tėvelis viską padarė. Nelaukti svečiai, tėvas su sūnum, atvažiavo piršliuosna Zervynų kaiman pas Agotą Tamulevičiūtę, mano būsimąją motiną.

Atvykęs senas Sandziulis-Jezukevičius, pagarbinęs Dievą, trumpai ir aiškiai pareiškia, kad jis atvykęs savo sūnų apvesdinti su Agota Tamulevičiūte. Sužinojęs atvykimo tikslą, vyriausias namų šeimininkas prašo svečius sėstis ir pareiškia: „Jei Dievo valia, tai leisim savo giminaitę, jei nėra Dievo valios – tai neleisim, kad ir aukso rūmus jaunikis turėtų. Dievo valią taip sužinosim: imu tinklą, einu pas ežerą, jei greitai pagausim žuvį, tai bus ženklas, kad šiame sumanyme yra Dievo valia, jei žuvų nepagausiu, tai neleisim į Jūsų namus savo giminaitės, nes Dievas nepritaria šiam sumanymui.“ Mūsų senelis pritarė šiam sumanymui.

Po to vyriausias namų gaspadorius prašo atvykusius būti svečiais ir, paėmęs tinklą, eina žvejoti. Likusieji vyrai namiškiai priima svečius ir pagal išgalę vaišina ir kalbasi su jais. Netrukus pareina nuo ežero vyriausias namų galva su pilna kašele žuvų, džiaugsmingai pareiškia, kad yra Dievo valia leisti giminaitę į Sandziulio-Jezukevičiaus namų pastogę, jei tėvui svotui ir jaunam sūnui patinka mūsų giminaitė. Mūsų diedukas, mano tėvelio svotas, apsidžiaugė pareikšta Dievo valia, greitu žuvų pagavimu. Visi vyresnieji, džiaugsmingai priėmę greitą žuvų pagavimą už gerą ženklą, sėda už stalo, geria ir valgo, bet jaunųjų apie sutikimą niekas neklausia.

Pragėrų laikas tęsėsi 3 dienas, bet per tą laiką niekas iš senų nepaklausė jaunavedžių sutikimo. Senų nutarta – taip turi būti, ir jaunieji tėvų nutarimą turi priimti.

Pagal motinos pasakojimą surašiau aš, kun. Vl. Jezukevičius, jos sūnus. 1954 m. rugpjūčio 6 d., Stakliškės