Adomas ir Veronika Čipkai su vaikais. Stovi Alfonsas (su studentiška kepuraite) ir Stasys, sėdi Ona ir Adolfas. Apie 1939 metus Nemeikščiuose. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“ (2019 m. Nr. 13)

Ilgai nesupratau, kiek mažai žinom apie Nykos-Niliūno gyvenimo pradžią. Dienoraščiuose jo gimtinė, Nemeikščiai, dažnai iškyla, bet apie juos kalba tas, kuriam viskas savaime aišku, dėl to daug lieka nepasakyta.

Su Stasiu Čipkumi, jauniausiuoju Nykos-Niliūno broliu, suvedė jo dukterėčia Vilija. Ėjau pas jį neturėdama minties susitikimu dalintis. Bet šio 97 metų žmogaus atmintis siekė taip toli, kad teko apsigalvoti. Mums kalbantis iš užmaršties nubusdavo tai, ko, atrodė, jau seniai niekam nebėra. Be to, dar akino ir noras pataisyti savo pačios klaidas. Taip, tai smulkmenos, bet ar ne iš jų viskas susideda? 

G. Š. 

Buvot Nemeikščiuose?

Buvau.

Aš jau kuris laikas nebuvau, man jau sunku. Tvarkėm kapą Utenoj, tai vis važiuodavom.

...tvarkėt palaidoję Alfonsą, Aleksandrą ir Horacijų*?

Taip. Ten palaidotas ir mano brolis Juozapas. Pirma jis buvo palaidotas Kauno kapinėse. Kai jas naikino, mes su broliu Adolfu atvežėm Juozapą prie mamos. Mama mirė 1956, o tėtė 1968 m. Visi palaidoti ten pat. Skulptorius Kėdainis man rekomendavo tą antkapį, kur dabar stovi, Arūno Kyno diplominis darbas.

Skaitydama Nykos-Niliūno tekstus, vėlai supratau, kad yra dveji Nemeikščiai: kaimas ir vienkiemis, į kurį šeima persikėlė po žemės reformos. Ar jūs gimėt dar gyvenant kaime ar jau vienkiemyje?

Mūsų visi vaikai gimė Nemeikščių kaime. Aš priešpaskutinis, po manęs dar sesuo Ona. Buvo dvi Onos, viena mirė, tai kai gimė paskutinė, ją pakrikštijo Ona ir atstatė taip. Ona 1924, aš 1921 m., Nyka dviem metais už mane vyresnis.

Maniau, kad jūs daug jaunesnis už Nyką.

Nu dar 100-o man nėr, dviejų metų ir mėnesio trūksta.

Kai kraustėmės į vienkiemį, Nyka buvo dešimties, o aš aštuonių. Mokyklą iš kaimo lankiau turbūt du metu... o į trečią skyrių, kaip tada vadinom, ėjau iš vienkiemio. Mes abu ėjom su Alpa du metu. Tada jis jau baigė pradžios mokyklą, ir aš vienas ėjau.

Į Uteną eidavom. Mokykla buvo toj vietoj, kur vėliau pastatė banką**. Tada mokykla persikėlė kitapus plento, į tokį medinį pastatą. Dar prieš karą jo vietoj pastatė mūrinę mokyklą. Mes baigėm dar medinėj.

Kai gyvenot kaime, jūsų namas buvo paskutinis gatvėj?

Ne, dar vienas buvo už mūsų, Stasiūno, irgi tokia prasta sodyba. Kelias buvo į pakalnę – pro mus, pro Stasiūno trobą link Ramoškėnų dvaro.

Gal ten yra ir Ramoškėnų brasta, minima dienoraštyje?

Tas kelias eina per Ramoškėnų brastą***. Šitoj vietoj labai plati upė, koki 8 ar 10 metrų. Ir akmuo toks ten buvo, kaip varlė, tokios formos. Maždaug žmogaus aukštumo.

Alfonsas ir Aleksandra Čipkai su dukra Berenika, sūnumis Horacijumi ir Aristoteliu. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Nyka, kai grįžo į Lietuvą 1998 m., tai buvo nuėjęs prie šitos brastos, dienorašty užsirašė, kad nebėra į varlę panašaus akmens.

O nuo kada jūsų giminė Nemeikščiuos?

Buvo mano prosenelių Čipkų šeimos valakas, 20 ha, ir buvo jų 4 sūnūs. Pasidalijo vienoj ir kitoj pusėj gatvės po penkis hektarus. Tada buvo keturios Čipkų šeimos kaime. Mano tėtė turėjo seserį, ji ištekėjo į Grybelius, o jis paveldėjo ūkį. Senelis buvo Juozas, o bobutės, kaip pas mus vadindavo, tai neatsimenu vardo. Jie vieną dieną mirė abu. Seniai tas buvo, nė Nyka, nė Adolfas, 1915 m. gimęs, jų neprisimena.

Mama atitekėjo iš Avižienių. Nesu ten buvęs. Jos buvo trys seserys. Su viena tai palaikydavo ryšį. Jie neturėjo žemės, tai nuomodavo arba ant pusės dirbdavo, pusininkai, pusę atiduoda šeimininkui. Tai jie netoli kaime nuomodavo žemę. O kita sesuo buvo ištekėjus netoli Ukmergės, tai jau retai matydavosi.

Mama mokslo neturėjo jokio, nesimokė mokykloj, skaityt mokėjo tik iš savo maldaknygės.

Mūsų dešimt vaikų buvo: Jonas (g. 1904), Petras (g. 1908), Juozas (g. 1910), Adolfas (g. 1915), Alfonsas (g. 1919), aš (Stasys, g. 1921) ir Ona (g. 1924). Trys mirė, tų nežinau, kada gimė, vardus tik žinau – Ona, Napalys (Napaleonas) ir Pranciškus. Sesuo turbūt kokių dvejų ar trejų metų mirė, o kiti mažesni, vienas kažkur krito, susimušė, o kitas tiesiog net nežinau.

Vaikeliai palaidoti tėvų kape?

Maždaug toj vietoj, niekas tada netvarkė taip kapų.

O Juozapas mirė 1932 m. Kariuomenėn imdavo 21-ų. Metų dar buvo neatitarnavęs ir mirė, smegenų uždegimas, ir labai greitai mirė. Į laidotuves nenuvažiavom, tik tėtė mūsų nuvažiavo, broliai, kur Kaune gyveno, tai jie dalyvavo.

Mama nevažiavo dėl silpnos sveikatos?

Sveikatos gal būtų buvę, pinigų nebuvo kaime, kai 5 ha. Rėžiai buvo, tenai dvi pradalges nupjaunu, o trečią da tik tai. Labai jau nedaug tenai.

Kai kėlėmės į vienkiemį, pirmiausiai pastatė klojimą. Reikėjo dirbt paskirtą žemę, tai reikėjo ir kažkur suvežt. Kai atsikraustėm, pirmiausia klojime ir gyvenom. Klojimą statė naują, o namą perkėlė iš kaimo.

Ar klojimo nelikę?

Ne, jo ir vietos nelikę. Jis buvo pakalnėj, kur dabar tvenkinys. O tvartas buvo ant kalno. Reikėjo nešt į kalną pašarą.

Grūdus tai laikydavo kamaroj. Įėjus į trobą, buvo priemenė, iš jos po dešinei – kamara, o kairėj gyvenamas kambarys (viena patalpa, paskui tik pertvėrė). Grindų nebuvo, asla. Kamaroj grūdus laikydavo, rūbai sudėti buvo, gulėdavom. Vasarą, net ir žiemą po duknom. Tų grūdų iš pradžių mažai buvo. Tik tiek, kad duonos užtekdavo iki Kalėdų.

Kodėl tiek mažai? Prasta žemė?

Iš pradžių buvo daug nedirbamos. Kaime, matai, mūsų buvo 5 ha, o čia juos prilygino 10-iai, – beveik 11-ai.

Ką augindavo, kaip išsiversdavo?

Trilaukė sistema buvo: vasarojus, pūdymas ir žiemkenčiai. Augindavo rugius, kviečius, miežius, avižas, žirnius, pupas, bulves, ty daržai savo keliu. Dirbau visus darbus: ir pjaudavau, ir ardavau, ir imdavau iš po dalgės. Nu ir Nyka dalinai, bet mes jau jį palepinom, reikėjo mokytis, nelankė niekur jokios gimnazijos, pats mokėsi vienas.

Tai tėvai suprasdavo ir duodavo laiko?

Mes duodavom, mūsų šeima buvo nemaža.

Jums samdinių nereikėjo, pakako savų darbininkų?

Taip. Nors kartą linus reikėjo raut, tai samdė. Specialiai buvo tokios rovėjos iš miesto, iš Utenos atėję.

Mano broliai Jonas ir Petras lankė Utenos progimnaziją, o baigė gimnaziją Kaune.****

Abu vyriausius išleido mokytis. Ar tuo metu šeima lengviau vertėsi? Ar jie buvo labai gabūs?

Veržlūs buvo, gali taip pasakyt... Mūsų tėtė toks žmogus, parduodavo ir gyvulius, kai už mokslą reikėjo mokėt. Seniau reikėjo mokėt ir gana daug. O kai vyriausi broliai baigė, tai vieni kitiem padėt, aš jau paskutinis, sesuo, kai į Vilnių atvažiavo mokytis, gyveno bendrabuty, o valgyt ateidavo pas mane. Pas mus taip jau buvo, jei aš turiu, tai ir kitam.

Žinot, kai kėlėsi iš kaimo, skolų prisidarė. Klojimas, gyvenamas namas, tvartas. Viskas kainavo.

Kai skolino pinigus, tai negalvojo apie atidavimą.

Skolino persikėlimui?

Ir persikėlimui, ir taip toliau... Jūs žinot apie Nykos kojos sulaužymą? Baisus vaizdas, jūs neįsivaizduojat... Dar mokyklon nėjo. Tėtė atnešė jį, laikėsi koja tik ant raumenų, kaulai sulaužyti visi. Pardavė karvę ar ką tai, reikėjo Utenos ligoninėj užmokėt. Nebuvo slaugių, tai tėtė slaugydavo, būdavo prie jo. Gydytojas atėjo, jau buvo po operacijos, sako, turbūt negyvens, aukšta temperatūra, reik koją pjauti. Tėtė nesutiko su jo pasakymu. Tėtei reikėjo rašyt temperatūrą, jis pradėjo ją mažint, vis mažiau užrašyt. Ir temperatūra pradėjo mažėt. Atėjo tada chirurgas, sako: „Gyvens.“

Alfonsas Nyka-Niliūnas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Nyka dienorašty prisimena, kaip tėvas jį ligoninėj nešiodavo.

Alpa ilgai vaikščiot negalėjo, padarė medinį tokį lovelį, kad nesilankstytų koja, gipsuot negalėjo, atvira visiškai žaizda. Paskui jau eidavo su vaikais lenktynių su ta koja. Taip padarė tas chirurgas, kad neraišavo, nieko.

Baigę gimnaziją, galėjo stot į karo mokyklą. Tada tik metus reikėjo tarnaut, o šiaip pusantrų. Jonas baigė karo mokyklą, gavo karininko laipsnį. Petras irgi buvo įstojęs į karo mokyklą, bet jam buvo per sunku ir jis atliko eiliniu.

Jonas gyveno Kaune, ir Alfonsas gyveno pas juos. Jonas mokėjo už mokslą universitete.

Taip, praktiškai tai taip. Mūsų visi buvo paėmę Žemės banke paskolą, kai kėlėsi į vienkiemį. Atsirado skolų ilgam laikui, mūs tėtė negalėdavo išsimokėt, tai Jonas užmokėdavo kiekvienais metais, kiek ten numatyta buvo. Reikėjo įkeist žemę, bankas, žinot, valstybinis.

Jonas turėjo žmoną Stasę ir sūnų Stasį. Jie visi pasitraukė į Kanadą, bet paskui atvažiavo į Ameriką, nusipirko namuką tenai.

Ką labiausiai prisimenat iš vyriausiojo brolio?

...labai mėgo žuvis, eidavom žvejot į mūsų upę, kai atvažiuodavo atostogų. Jonas – tai jau tikras žvejas. Turbūt aš daugiau su juo žvejodavau. Aš megzdavau sietkas tokias, tinklą. Su šeiva megzdavau.

Pastatai, būdavo, tinklą, sietkas, ir eini nuo jo tolyn, prieš srovę. Žuvys mėgsta bėgt prieš vandenį, jos bėga bėga, o tada apsisuki ir eini atgal, tai žuvys grįžta ir patenka į tinklą, o tinkle yra tokios rankovės uždaromos.

Jūsų upė nedidelė? Kiek ji pločio vasarą?

Be reikalo ją upeliu pavadino. Mes daug žuvų pagaudavom. Ne upelis, Lietuvos upių sąraše yra Krašuona. Mes ją vadinom tiesiog upe.

Dabar, kai patvenkta, sunku suprast.

Žinot, buvo ir iki pažastų gilumo. Buvo tokie atavarai, kur ateidavo žmonės maudytis. Ir buvo daug žuvų. Mūsų žemė rubežiavosi upe, gal kokius 400 metrų.

Jums priklausė šlaitas, kur leidžiasi beveik nuo kiemo?

Taip, šlaitas, tada nusileidus buvo dirbamos žemės ir paskui jau pieva dar irgi nuožulniai taip eidavo žemyn, ir tada upė, netiesi, bet vingiuota.

Tai gal čia buvo Margavonės pieva?

Margavonė kaime. Iš mūsų galo einant, tai maždaug kokios keturios sodybos ir tada atsišakoja kelias žemyn. Jis nuveda iki Margavonės tilto per Krašuoną. O Margavonės pieva, regis, buvo už upės. Dalis kaimo žemės buvo už upės, o klojimai čia, tai visas kaimas veždavo ir šieną, ir javus – viską suveždavo per šitą tiltą*****.

Nykos-Niliūno eilėraščiuose ne kartą minima Uršulė. Ar buvo moteris tokiu vardu Nemeikščiuos?

Buvo. Vaškelio Uršulia. Ji buvo tokia jau viduramžio, bet visus darbus ji dirbdavo, naktim kuldavo javus, seniau taigi nebuva mašinų. Mes irgi visus javus kuldavom spragilais, kultuvais mes juos vadindavom.

Ar ji buvo Vaškelio žmona ar dukra?

...turbūt sesuo?.. Vaškelio Uršulia buvo vadinama. Netoli buvo, per tris sodybas. Jų klojimas ir mūsų netoli, tai ji vakarais arba rytą labai anksti jau kulia. Girdisi. Vargšė moteris buvo, ta prasme, kad tik darbas visą laiką, jokio atodūsio.

Kodėl taip?

Nežinau, tas Vaškelis nelabai jau toks tvarkingas, ir nedarbštus...

„Pavargusiais plaukais sena Uršulė, / Per klaidą grįžusi iš amžinybės, / Su kultuve ir skausmo skalbiniais / Dejuodama vėl eina į pakalnę.“

Koks buvo Jūsų tėtė?

Mėgo politikuot. Grojo armonika. Žinau, kad armonikos buvo peterburgskos ir vienskos. Peterburgskos geresnės, tėtis turėjo peterburgską. Ir šokiuose kaimo grodavo, bet aš jau šitų dalykų neatsimenu. Mes irgi grojom, bet mūsų styginiai – mandolina, balalaika, gitara, kanklės. Pirmiausia tėtė nupirko balalaiką. Brolis, kur kariuomenėje mirė, ja grojo. Mes su Alfonsu grojom mandolina, balalaika, gitara... armonikėle lūpine. Kažkur rašo, kad mūsų sesuo mušė būgną, mūsų namuos būgno nebuvo. Sesuo, Ancė, kaip mes vadindavom, buvo dainininkė, kaimo dainininkė.

Alfonsas Čipkus (groja lūpine armonikėle) su seserimi Ona ir broliais Stasiu (kairėje) ir Adolfu (dešinėje). Apie 1938 metus Nemeikščiuose. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

O Alfonsą kaip vadinot?

Alpa. Kitaip nevadinom, ir kaimynai, ir visi.

Adolfas grojo visais instrumentais: ir akordeonu, ir armonika, ir smuiku. Ir sustyguodavo. Kaimynai ateidavo. Adolfas juos mokino, kad daugiau grojančių būtų. Kadangi mes pagrodavom, tai vasarą į kiemą ateidavo jaunimas, pašokdavo.

Adolfas vargonininku norėjo būt, Utenos bažnyčioj vargonininkas Grigaliūnas jį priėmė, bet paskui pareikalavo, kad reikia mokėt, tai turėjo atsisakyt.

Mama buvo religinga. Vakarais matydavau, kaip ji rožančių kalbėdavo. Mūsų namuose buvo šimtaprocentinė laisvė. Nieks nevaržė mūsų. Turgaus diena buvo ketvirtadienis, tai tėtė geriau į turgų nueis. Ty susitikdavo iš kitų kaimų, visa aikštė privažiuodavo. Mums atnešdavo barankų virtines. O jei nueidavo į bažnyčią vasarą, žinoma, žiemą tai neidavo, tai šventoriuj. Papročiai tai buvo kaime, visi jų laikėsi.

O mama stengdavosi kiekvieną sekmadienį eit?

Jūs įsivaizduojat, mama, šitiek mažų vaikų. Jeigu ji eidavo, tai vesdavosi mus, kad nebuvo, kur palikt. Kai paūgėjom, galėjom vieni kitus prižiūrėt, tada mama jau išeidavo.

Nyka, kaip atostogaudavo, į bažnyčią neidavo, kai atvažiuodavo kiti broliai, nueidavo kartu, o šiaip jis norėjo atlikt namuos, būt vienas.

Ir mama žiūrėdavo į tai ramiai?

Taip, visiškai teisingai. Gal paklausdavo, ar nori eit, ar nenori, kas namuose liks. Tai jau Nyka visuomet namuos.

Rašo, kad pas mus Šventraštį skaitė. Pas mus nebuvo Šventojo Rašto. Buvo trys religinio turinio knygos – maldaknygė mamos, storoka tokia, senoviniu šriftu rašyta, paskui buvo tokia knyga „Šventųjų gyvenimas“, senoviška, su nimbais šventieji, ir kantička. Šventraščio nebuvo, nei Seno Įstatymo, nei Naujo. 

Bet mes jau mamą tai pirmoj eilėj, iki vieno. Kad tik mamai būt geriau, kad padėt. Mūsų mama buvo angelas tikras, ji visiems lygi, neturėjo išsilavinimo, bet protingas žmogus.

Jei būdavo sunku pakelt, tai mes pakeliam, puodus nukeliam, vandens mama neneš, jau ar gyvuliams nunešt reikia ką nors, tai mes jau.

Žinot, šeimoj visuomet būna tokių dalykų, jie ir pasibardavo, bet ji niekuomet neperdės, visuomet teisinga. Ji yra teisinga.

Ar mama buvo gera dainininkė?

Niūniuodavo. Gal kartais ir maldas kokias, juk žinot, šitiek vaikų, siūdavo drabužius mama, apatinius... Viršutinius tai siuvėją pasikviesdavom į namus. Kiek kojinių numegzti reikia, žieminių batų niekad neturėjom. Būdavo, sušąli, kai grįžti iš mokyklos, keturi kilometrai per laukus, pusnys, pareini namo, ant pečiaus užlipi, bet tada pradeda skaudėt sušalusias kojas. Žinau, kad vienus metus aš nėjau į mokyklą, kadangi nebuvo aprėdalų. Čia šitie dalykai nesvarbūs.

Svarbūs, nes mes ir darom klaidas neįsivaizduodami, kaip žmonės gyveno ir ką tomis sąlygomis galėjo.

Kaip tėvai išgyveno karo laiką?

Jie abu, mama su tėte, liko kaime... Pavalgė abu pusrytį, mama nuėjo prigult, o tėtė išėjo gyvulių prižiūrėt, atėjo, rado numirusią. Tai jau laimingas žmogus. 75 metus atgyveno. Tėtė paskui išsikėlė į Uteną pas seserį, jos namas kaimynystėj buvo su brolio Adolfo.

Mama šnekėdavo apie išvykusius brolius?

O tai kaipgi, ji pergyveno visą laiką, ypatingai kada susirenka čia esamieji, tai prisimena ir kurių nėr.

Kaip sužinojot, kur jie yra? Ar jie spėjo pasakyti, kad traukiasi?

Mes nesusirašinėjom. Jūs įsivaizduojat, per penkiasdešimt metų nei Nyka man, nei aš jam. Jonui ir Petrui tai siųsdavom siuntinius – knygas ir gintaro dirbinius.

Bibliotekininkė, Utenoje dirbusi su seserimi Ona, pasakojo, kad ji niekad neišsidavusi, jog Nyka-Niliūnas yra jos brolis. Ir kraštotyrininkas Gasperaitis, dirbęs kartu su broliu Adolfu, niekad nedrįso prasitarti, kad žino jo ryšį su Nyka-Niliūnu, nors jam labai norėjosi paklausinėti.

Visiškai man aiškus dalykas. Parašė Adolfui laišką iš tenai brolis, tai jį iš karto išsikvietė ir reikėjo aiškintis.

Kadangi jūs buvot Nemeikščiuos... Mes su Nyka 1943 m. sodinom ąžuolus vienoj pusėj ir beržus kitoj, palei kelią. Mes abudu dar ginčijomės, jis norėjo, kad siauresnis būt kelias. Aš jam sakau, taigi reiks įvažiuot. Kiek? Aštuoni ar devyni ąžuolai, o kitoj pusėj beržai. Ieškojom Kriūtoj medžių, reikėjo iškast miške, atnešt.

O prie trobos šitaip yra: vienas uosis, kairėj pusėj į kampą du klevai, dešinėj liepa, kur lėktuvėlis buvo įkeltas, visi tebėra. Skaičiau, rašo, kad pas mus buvo senų medžių alėja, bet mes ją tik 1943 m. sodinom. Visus medžius patys sodinom.

Jūs esat labai atidus skaitytojas. Reikėtų man rodyt Jums, ką parašau...

O aš turiu vieną pretenziją, čia jūsų interviu [ištraukia pokalbį su manimi, skelbtą svetainėje „Bernardinai.lt“]. Va čia prašom paskaityt šitoj vietoj.

„...jis [Nyka-Niliūnas] baigė pradinę mokyklą, o paskui mokėsi daugiausiai savarankiškai. Tėvas veždavo į Užpalius, į Ukmergę laikyti egzaminų.“

Buvo kalba dėl Ukmergės. Bet tėtė sakė, kad į Ukmergę labai tol, 60 km arkliu nuvažiuot, o be to, Ukmergės tai gimnazija buvo. Alpa važiavo į Užpalius ir į Antalieptę, tenai progimnazija.

Buvo prie Švietimo ministerijos egzaminų komisija, jei žmogus išlaiko egzaminą, jam užskaito, gali laikyt po vieną, kaip nori. Iš pradžių Nyka kursą tik progimnazijos pasiruošė, todėl važinėjo į Užpalius ir Antalieptę. Toliau prašau skaityti.

„Brandos atestatą yra gavęs Utenos Saulės gimnazijoje, čia laikė baigiamuosius egzaminus.“ Neteisingai. Yra rastas dokumentas, rodantis, kad gimnazijos egzaminai išlaikyti Kaune. O kodėl Utenoj nelaikė egzaminų?

Utenoj būtų reikėję laikyti visą gimnazijos kursą iš karto.

Tai skaitau toliau: „...turėjo vyresnius brolius, kurie buvo išsilavinę, baigę universitetą.“ Neteisingai.

Taip, neteisingai, buvo baigę gimnaziją.

„...turėjo 11 hektarų.“

Čia teisingai – 10,69.

Alfonsas Čipkus (nuotraukos viduryje) su mama Veronika (jo kairėje), seserimi Ona (jo dešinėje) ir brolu Adolfu. Apie 1938 metus Nemeikščiuose. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Didžiausią klaidą darom siedami Nyką-Niliūną su Utenos „Saulės“ gimnazija. Ir gimnazijos istoriją pasakojant, mačiau, Nyka-Niliūnas minimas tarp išugdytųjų.

Taip, jis gimnazijos nelankė. Mes sėdėdavom iki vidurnakčio, skaitydavom, jis mokydavosi. Mama, būdavo, jau išbunda, sako: „Vaikai, eikit gult.“

Kas parūpindavo knygų?

Kai kurias gal ir nusipirkdavo. Buvo tokia neakivaizdinio mokymo įstaiga „Kalbaneum“. Ji ruošdavo tokias paskaitas ruoštis egzaminams, tai Alpa dalį paskaitų naudojo. Mums tas būdinga, kad niekas nesiskundžia niekuo. 

Aš mokiausi Telšių gimnazijoje, šešis ar septynis metus gyvenau pas brolį Petrą. O paskui vokiečiai pradėjo Reicho darbo tarnybą, amžius sukanka, ateina į gimnaziją, gaudo, tai aš grįžau į namus. Paskui išvažiavau į Vilnių 1944 m. rudenį, buvo vieni gimnazijos metai likę. Tokį ryšuliuką turėjau nedidelį: dešros, duonos ir 10 rublių. Man sekėsi: pirmiausia tai Alpos kambarys. Išskėstom rankom jo šeimininkė sutiko, sako, man vis tiek, kuris brolis. Kitam kambary gyveno tas pats matematikas, kur prie Nykos, su juo irgi geri draugai tapom. Šeimininkė – buvusi dvarininkė nuo Telšių, Andrijauskaitė. Labai gera moteris, ji dar gyveno taip kažkaip, butas didelis buvo. Aš vieną kambarį turėjau, tas Paulauskas, matematikas, vieną, ir ji su giminaite gyveno vienam, o tarnaitė – ji turėjo tarnaitę – gyveno virtuvėj. J. Montvilo g. 13 (dabar J. Savickio g.) pirmam aukšte, netoli Lukiškių aikštės.

Su kaimu susisiekti tada buvo sunku, karo metas, ne vieną kartą esu važiavęs ant traukinio stogo. Ant siauruko tai bjauru, jis labai siūbuoja, o plačiuoju – labai jau komfortas. Ir bilietą turi, bet negali įlipt. Iš Vilniaus tai nuvarydavo nuo traukinio, bet per jėgą užsiverti. Karo metas. Karas daro savo.

Traukinys iš Utenos eidavo siaurutis iki Švenčionėlių. Nuo ten į Vilnių jau platus. Tai atvažiuoji tuo plačiuoju ir persėdi į siaurąjį. O su Kaunu tik autobusu buvo susisiekimas.

Iš pirmos dienos Vilniuj pradėjau ieškot darbo, reikia gyvent, už butą mokėt. Už mokslą jau nereikėjo mokėt, jau buvo tarybinė armija. Nuėjau į komunalinio ūkio komisariatą, viršininkas buvo iš Utenos ir priėmė. Paskui įstojau į universitetą. Tada nuėjau pas bibliotekos direktorių prof. Baldžių-Baldauską, jis mane priėmė dirbt bendrojoj skaitykloj.

Visai kaip brolis, Nyka-Niliūnas iki 1944 m. birželio dirbo bibliotekoj, vadinamajam Romanistikos seminare.

Taip, tie patys žmonės dirbo, su manim labai jau gerai elgėsi, palaikė, brolį žinojo. Kartu dirbom su Nykos drauge...

Su Jone?

Taip, ji dirbo profesorių skaitykloje, o aš bendrojoj.

Atpažinot vienas kitą?

Aš apie ją sužinojau tik iš dienoraščio.

O ji, aišku, jus pažino...

Beveik penkis metus išdirbau. Mane iškrapštė iš universiteto, pradėjo brolių ieškot. Bet universitetą baigiau, nesutrukdė. Muziejininkystę.

Kada Alfonso eilėraščių gavot paskaityti pirmą kartą?

Jau jam išvykus radau kaime jo sąsiuvinius, ten buvo jo eilėraščių ir poezijos, prozos vertimų. Parsivežiau juos į Vilnių. Lig tol nebuvau matęs jo eilėraščių. Nesipasakodavo tokių dalykų. Tik „XX amžiuje“ buvau radęs jo straipsnelį apie Bernardinų kapines.

Kai jis dirbo reporteriu?

Tikriausiai.

O spausdintų jo eilėraščių pirmą kartą gavau paskaityt iš tokios Žemaitytės Zitos, kartu studijavom ir paskui dirbom kartu, ji turėjo kažkokius ryšius... ten buvo nuorašai.

Ar Jums patinka skaityti Nykos eilėraščius?

Matot, aš turiu tokį savotišką jausmą, kad tai mūsų gyvenimas. Viskas realybė, kas ten parašyta. Nieko nėra iškreipta, nėra jokios fantazijos, va tiek tik aš galiu pasakyti. Ir man, kai aš skaitau jo kūrybą, tai didžiausias malonumas, man sukelia tuos laikus. O ką tai reiškia „tuos laikus“? Pasenusiam žmogui tai vienintelis, kas yra.

Žinot, ir brolis Petras yra panašiai sakęs.

Jie su Petru abudu visuomet... Petras atvažiuodavo iš Kauno, atveždavo literatūros, poezijos. Prisimenu, kai Salomėjos Nėries „Per lūžtantį ledą“ abudu svarstė, grožėjosi. Petras irgi turėjo gabumų rašymui. Jie gyveno kartu, Cvirka, Miškinis ir jis, vienam bute. Petras rašė romaną, bet jis kažkur dingo... 

* 2017 m. liepą Alfonso Nykos-Niliūno, jo žmonos Aleksandros Laucevičiūtės-Čipkienės ir jų sūnaus Horacijaus Čipkaus urnos buvo atskraidintos į Lietuvą ir palaidotos senosiose Utenos kapinėse.
** Lietuvos banko rūmai Utenoje pastatyti 1932–1933 m.
*** Minimo kelio nebėra, o brastos reikėtų ieškoti apie šią vietą: 55° 28' 25,66", 25° 37' 5,48" (WGS).
****Utenos „Saulės“ progimnazija buvo atidaryta 1917 m. ir tik 1926 m. ji tapo „Saulės“ gimnazija.
***** 55° 28' 40,18", 25° 36' 48,67" (WGS).

Šiaurės Atėnai