Šv. Kristoforas neša Vaikelį Jėzų. Vestminsterio psalmyno fragmentas, ~1200 m. Aleteia.org iliustracija

Liepos 25 d. Bažnyčia tradiciškai pagerbia šv. Kristoforą – vieną iš ankstyvosios Bažnyčios kankinių, kurio kultas yra paplitęs tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčioje. Daugelis iš mūsų apie šį šventąjį žinome tik tiek, kad jis nešė per upę kūdikėlį Jėzų ir yra keliauninkų – ypač vairuotojų, globėjas. Tikrasis Kristoforo gyvenimas yra paslėptas po storu legendų sluoksniu, kuris sunaikino beveik visus istorinius faktus, todėl 1969 m., šio šventojo minėjimas buvo išbrauktas iš Visuotinio kalendoriaus ir paliktas minėti tik ten, kur šio šventojo kultas yra gyvas. Romos martirologas (2005 m. redakcija) šiam šventajam skiria vos vieną eilutę: „liepos 25 d., Likija (Turkija), šv. Kristoforas, kankinys.“ Tačiau ar tai visa, ką iš tiesų žinome apie šį šventąjį ?

Istorinės žinios

Hagiografinių tekstų tyrėjai pateikia tokią hipotetinę šventojo gyvenimo rekonstrukciją: šventasis Kristoforas (gr. Kristaus nešėjas) gimė Šiaurės Afrikoje, Marmarikos regione (dabartinė Libija). 301 ar 302 m. jis buvo paimtas į nelaisvę romėnų kariuomenės, kuri šiame regione vykdė karinę kampaniją. Jaunasis Kristoforas tampa romėnų garnizono Sirijos Antiochijoje kariu. Čia jis tampa krikščionimi, jį pakrikštija Aleksandrijos vyskupas Petras. 308 m. liepos 9 d. šv. Kristoforas yra nukankinamas. Tas pats vyskupas šventojo kūną pargabeną į jo gimtinę.

Legendos

V–VI a. atsiranda pirmieji pamaldūs pasakojimai apie šv. Kristoforo kančią, kurie liudija šio šventojo kulto plitimą. Vakarų Europą šie pasakojimai pasiekė IX a. ir ilgainiui buvo taip dailinami, kol galiausiai legendinis Kristoforas užgožė pirmųjų amžių krikščionių kankinį. Žinomiausia viduramžių legenda pasakoja, šventasis Kristoforas buvo stiprus, stotingas vyras (2,3 m ūgio) vardu Reprobus (atmestasis). Jo siekis buvo tarnauti tik galingiausiam valdovui pasaulyje, kuriam galėtų pasiūlyti savo jėgą ir ištvermę. Iš pradžių aukojosi karaliui, nes manė, kad jis galingiausias, bet pamatęs, kad šis silpnas ir lengvai nugalimas, atsisakė. Vėliau Šv. Kristoforas trumpam parsisamdė šėtonui, bet netrukus pamatė, kad šis bijo maldos, tad suprato, kad velnias taip pat yra silpnas ir atsisakė jam tarnauti. Galiausiai Šv. Kristoforas apsigyveno pas atsiskyrėlį, kuris jį išmokė tarnauti Viešpačiui – Pasaulio Valdovui.

Gyventi vien tik aukomis ir maldomis šiam milžinui nepakako. Tada atsiskyrėlis jam patarė per sraunią upę pernešinėti silpnus žmones, kurie neįstengia pereiti gilios ir sraunios upės, kurioje nėra kelto. Pakrantėje nuolat sustodavo būreliai žmonių. Vieną kartą pernešti per upę paprašė mažas vaikelis. Šv. Kristoforas kantriai nešė jį, bet kuo arčiau buvo kitas krantas, tuo vaikelis darėsi sunkesnis, kilo smarki audra. Pavargęs ir suprakaitavęs jis stengėsi nešti iš visų jėgų ir kai pasiekė upės krantą, vaikelis pasisakė esąs Kristus ir su savimi nešąs viso pasaulio sunkumus. Tada Šv. Kristoforas suprato, kad fizinė jėga dar nieko nereiškia, kad yra dar stipresnė – dvasinė jėga. Matydamas Šv. Kristoforo ištvermę ir jėgą, jį nusamdyti panoro ciesorius. Tačiau, pažinęs galingiausią valdovą – Kristų, kurio jis visą gyvenimą ieškojo, Šv. Kristoforas atsisakė tarnauti ciesoriui. Už tai buvo suimtas, įmestas į kalėjimą ir visaip kankinamas – deginamas karšta geležimi, guldomas ant įkaitinto geležinio suolo. Galiausiai jam buvo nukirsta galva.

Šv. Kristoforo statulėlės, skirtos Vilniaus miestui labiausiai nusipelniusiems žmonėms bei organizacijoms, 2003 m.

Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Reikšmė šiems laikams

Nors Kristoforo legenda neatitinka istorinės tiesos, tačiau nereikėtų nuvertinti nei jos, nei šio šventojo – nes kiekviena legenda savyje slepia gilų teologinį turinį. Šioje gyvenimo kelionėje ir mes dažnai ieškome kam tarnauti, kam skirti pirmą vietą savo gyvenime, kas galėtų mus padaryti laimingais. Mes, kaip ir tie žmonės stovime prie gyvenimo rūpesčių upės, ieškodami, kas galėtų padėti mums persikelti į saugų krantą – čia mums gali padėti šv. Kristoforas, parodydamas, kad tik vienam Kristui dera tarnauti bei nuvesdamas pas Jį.

Keliautojų globėjas

Bažnyčia kiekvienam šventajam paveda kurią nors žmogaus gyvenimo sritį. Šventasis Kristoforas globoja keliauninkus. Todėl dera mašinoje turėti šio šventojo paveiksliuką ar medalikėlį. Tai nėra maginis amuletas, bet taip išreiškiamas troškimas, kad Dievas per šventojo Kristoforo užtarimą globotų kelionėje, saugotų nuo nelaimių, saugiau nuvestų ir parvestų. Taip pat ir mašinos šventinimas išreiškia panašų troškimą ir parodo, kad šis daiktas bei visi kurie juo naudojasi pasitiki Dievo globa.

Malda keliaujant

Gerasis Dieve, per šventojo Kristoforo užtarimą suteik man išminties, dėmesingumo ir savitvardos vairuoti tvarkingai ir saugiai. Pagelbėk gerbti ir nuoširdžiai rūpintis kitais eismo dalyviais ir apsaugok nuo nelaimių, kad sėkmingai pasiekčiau kelionės tikslus. Amen.