Fotomenininkė Lina Fisheye. „Vagaman Art“ nuotrauka

LINA FISHEYE – fotografė, kurios žiūros horizontai, galima sakyti – visas platusis pasaulis. Jos dėmesio centre – ir mada, ja transliuojamos idėjos, ir reklama kaip konceptuali žinia, ir socialinė problematika, kultūros, šalys, jų savitumas, skirtys gamtoje, interjeruose, žmonių portretuose, kurie atliepia visa tai ir kartu kiekvieno individo unikalumą kaip savitą pasaulį, kitaip žvalgomą ir regimą. Pokalbis su L. Fisheye – apie išskirtines, autentiškas fotosesijų patirtis, dovanojančias iškalbingus kadrus ir atsiminimus išgyventų akimirkų, tampančias genialiai išrašytomis istorijomis, kurios byloja, kad menas ima ir ištinka, kai sukrinta visi reikiami elementai.

Lina, ką jums reiškia fotografija?

Fotografija man – tai galimybė spoksoti, stebėti, įsižiūrėti, atrasti, suvokti. Kitais kartais tai būdas provokuoti, prakalbinti, prisijaukinti. Dar būdas prajuokinti, būdas dovanoti, užsidirbti, užsimiršti, nusiraminti. Jeigu mano fotografija būtų gyvis – tai ji būtų šuo. Ji leidžia matyti aštriau, įdomiau, jaučiuosi saugiau ir jaukiau.

Kokie jūsų su(si)kurti pirmieji vaizdiniai? Kaip galėtumėte nusakyti savąją vaikystę, ankstyvojo gyvenimo aplinką?

Man reikia didelių pastangų prisiminti vaikystę. Ji kaip sapnas – žinau, kad buvo, bet negaliu nieko aiškaus papasakoti. Fragmentai. Vienas iš tokių stipresnių vizualinių fragmentų – įvairiaspalvė šviesa, krintanti pro verandos langelius – melsva, gelsva, rausva, – ir kartu su ja sklindanti didžiulė ramybė ir jaukuma. Kadaise mano bičiulė pasakė, kad „su saule angelai keliauja“. Tie žodžiai man padėjo išbūti vieną sunkią naktį. O dabar, žvelgdama atgal į vaikystę, į Rimo verandą su spalvotais langeliais, galvoju, kad gali būti, jog ir mačiau su saule keliaujančius angelus. Norėčiau, kad jei būtų. Dar pamenu du gluosnius prie vaikystės namo. Pamenu jų banguojančias, švelnias šakas. Į juos žiūrėdama žinojau, kad užaugsiu.

Kada ir, kaip manote, kodėl jus patraukė būtent fotografija?

Fotografijos griebiausi kaip skęstantis šiaudo. Mokiausi medicinos. Norėjau pasprukti. Turėjau kelis planus. Nė vienas nepavyko. Tuomet nugirdau svetimą planą – stoti į fotografiją. Fotografija buvo loterija, kurioje aš laimėjau. Laimėjau laisvę nuo medicinos, ligų ir mirties (tuo metu man tai buvo vienas ir tas pats). Laimėjau Vilnių. Laimėjau Gyvenimą.

Režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Linos Fisheye fotografija
Operos solistė Asmik Grigorian. Linos Fisheye fotografija
Operos solistai Asmik Grigorian ir Edgaras Montvidas. Linos Fisheye fotografija

Nėra tobulų fotografijų. Yra tos, kurios sužeidžia, įsirėžia, leidžia patirti intymų ryšį su nufotografuotu vaizdu.

Kada jūsų kaip fotografės pirmieji kadrai virto ne tiesiog užfiksuotomis gyvenimo akimirkomis, o tuo, kas jie yra jums dabar?

Sunku surasti kadrus, kurie galėtų būti tokia riba. Gal jos niekada nebuvo.

Kas yra išsipildžiusi fotografija? Kokiu būdu ir kaip dažnai ji gimsta?

Išsipildžiusi fotografija man atsitinka retai. Labai retai. Ji atsiranda iš akimirkos unikalumo, sutiktos asmenybės jėgos, šviesos ir regėjimo sąveikos, bendrumo potyrio.

Kas yra tobula fotografija? Apskritai ar tokių esama, ar tai amžinai siekiami idealai, kurie, mums artėjant, tarsi vis tolsta?

Nėra tobulų fotografijų. Yra tos, kurios sužeidžia, įsirėžia, leidžia patirti intymų ryšį su nufotografuotu vaizdu. Roland'as Barthes’as tai pavadino „punctum“. „Punctum“ ištinka arba ne, nepriklausomai ar mes artėjame, ar tolstame nuo idealų, prasmingai ieškome ar atrandame atsitiktinai.

Asmeniškai jums kas dažniausiai žadina norą fotografuoti? Kas labiausiai masina, įkvepia? Kas jus domina pačiame fotografijos mene, o kas yra tiesiog būtinoji reikmė, be kurios fotografijos negimsta?

Norą fotografuoti patiriu labai retai. Yra keli tęstiniai projektai, kurių laukiu, kurie mane augina ir kuriuos labai noriu fotografuoti. Gyvename vizualiniame triukšme. Man patinka patarimas poetams, kad jeigu gali nerašyti, nerašyk. Aš laikausi šio patarimo – jeigu galiu nefotografuoti – nefotografuoju. Bet kartais ištinka fotografavimas. Tada iš tiesų labai malonu atsiduoti tai tėkmei ir malonei.

Juozas Statkevičius, Gintaras Rinkevičius, Dalia Ibelhauptaitė. Linos Fisheye fotografija
Mados dizaineris Juozas Statkevičius. Linos Fisheye fotografija
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovas, vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius. Linos Fisheye fotografija

Aukštoji fotografija – ta, kuri galerijose, kolekcijose, o nešiojamoji – feisbuke, instagrame. Bet vėliau laikas perdėlioja savo archyvus.

Pasidalinkite įspūdingiausiomis, netikėčiausiomis, labiausiai įsiminusiomis fotografavimo patirtimis.

Turiu keletą nuostabių prisiminimų susijusių su „bohemiečiais“, Juozu Statkevičiumi, Dalia Ibelhauptaite. Štai keli, kuriuos buvau aprašiusi savo feisbuko paskyroje.

2018 m. ruduo. Fotografuoju Juozo portretą kvietimui į „Juozas Statkevičius“ mados namų 30-mečio šventę. Užtrunkam dvi valandas. Šias akimirkas stebiu nuostabų modelį, aktorių, pantomimos meistrą. Kiekviena fotografija kitokia, nepakartojama. Portretus skiria 1–2 minutės, o jie visiškai skirtingi! Kiek Juozas turi veidų? Kada jo fantazijai bus galas? Žaviuosi juo. Renkuosi tarp galybės jo portretų. Kuris portretas pats pačiausias? Pasirenku tokį virpantį, neryškų. Šis! Tame virpėjime telpa visa galybė jo veidų. Šiame virpėjime yra tas, kuris Juozą apdovanojo kūrėjo talentu. Kiekvienas sutiktas genijus, tobulas kūrinys, patiriamas grožis mums kelia šiurpą, nes čia atpažįstame tą vienintelį Kūrėją, kurio buvimo negalime nuneigti nė įrodyti. Tik patirti.

2009 m. buvome netekę kantrybės. Krizė buvo išlaižiusi pinigines, kišenes ir skrandžius. Buvo neramu. Visi: „bohemiečiai“, Juozas Statkevičius, Dalia Ibelhauptaitė, Gintaras Rinkevičius – išėjome į gatves su operų kostiumais ir scenografiniais rakandais. Žinutė paprasta – kad teatras išgyventų, reikia valstybės paramos. Vilniaus gatvėse įkūrėme namus: miegamąjį, svetainę, darbo kambarį, vonią – ir ten apsigyvenome. Ir gyvenome geras šešias valandas. Nežinau, ar parama gauta, bet fotosesija buvo ypatinga. Tokios ironiškos, beprotiškos, geliančio žaismingumo fotosesijos niekada nebuvau patyrusi. Tą dieną mačiau vienintelį ir nepakartoją „bohemiečių“ pasirodymą gatvėse... Show must go on... Empty spaces… What are we living for?... jau girdit? Abandoned places… I guess we know the score. On and on. Does anybody know what we are looking for?

2013 m. spalis. Vėl ruduo. Diena pilka ir niūri, kaip šiaurinio lango šviesa. Kartą žiūrėjau dokumentinį filmą apie Antonio Gaudí, Barselonos Šv. Šeimynos bažnyčios kūrėją. Filme A. Gaudí sako, kad tik Viduržemio jūros krašte šviesa krinta 45 laipsnių kampu, todėl architektūra yra kilusi ten. Atogrąžų šviesa – vertikali, sunki, grubi ir aštri, o Šiaurėje ji – horizontali ir liūdna. Man šiaurės šviesa panaši į nejaukią tylą, į drumzliną vandenį, į užtrenktas duris. Saulė būtina fotografijai! Fotografija – tai piešimas šviesa. Šviesa suteikia formą, gylį, paliesdama objektus išskleidžia jų esmes. Tačiau tą, 2013 m. spalį, kai susitikau Juozą ir Dalią „Moters“ žurnalo fotosesijai, šviesa buvo ne tik horizontali ir liūdna, bet dar ir dengta storu debesų šašu.

Nerimo daug, tikėjimo mažai. Nusprendžiam lipti ant stogo! Nacionalinio dramos teatro stogo! Keli Juozo ir Dalios burtažodžiai telefonu, ir atsidarė durys į nuostabų reginį. Katedra, Gedimino pilis, raudonieji Vilniaus stogai, nugeltęs medžių horizontas, surūdijusios kopetėlės, žavūs vėdinimo bokšteliai, paslaptinga numeracija, laidai, antenos, oras... jo tiek daug! Tokio neišmatuojamo, nesukvėpuojamo, begalinio. Galvoje suskambo „Foje“! „Dar būdamas vaikas, aš užlipdavau čia ir kojas nukaręs svajojau nakčia, džiaugiaus, kad esu taip arti prie dangaus, kad ranką prie čerpių galiu priglaust.“

Taigi Juozas, Dalia ir aš ant paties gražiausio Vilniaus stogo! Ir šviesa nebesvarbi. Jie sukasi, lipa kopetėlėmis, sėdi ant bokštelių, juokiasi, šnekučiuojasi. Stebiu jų draugystę ir baltu pavydu pavydžiu sau ne tik stogo, ant kurio taip ir nepavyko paauglystėje užlipti, bet kad man duota tiek daug šioje horizontalioje šviesoje.

Lekiam atgal į 2007 m. – stebuklinga fotosesija Wolfgango Amadeus Mozarto operos „Užburtoji fleita“. Esu pasakojusi apie naktinį pasivaikščiojimą pajūriu, fotosesiją Mirusiose kopose, o smagiausią dalį pasilikau šiandienai. Tą naktį grįžome sušalę. Buvome apsistoję poilsio namuose „Zunda“, ir jau mažai kas prisimena, kokia ji tuomet buvo. Sienos, iškaltos medinėmis lakuotomis lentelėmis, lubos, dekoruotos keistu reljefu – šluotrėžiais, o langus dengė pageltusios nuo laiko dieninės ir naktinės užuolaidos, kurių raštai atsikartojo sofos gobelenuose. Kavos staliukus puošė nertos servetėlės. Mūsų vaikystėje nebuvo namų, kuriuose nebūtų nertų servetėlių. Jos puošė stalus, sekcijas, net televizorius. Pamenate? Pusė servetėlės yra ant televizoriaus viršaus, kita pusė dengia lempinį ekraną. Servetėlę prilaiko keraminė kiaunė ar kokia raityta žalio stiklo vaza. O „Zundos“ patalynė jau buvo paženklinta laisvėjančios Lietuvos laikotarpio. Tai buvo mainų su Lenkija era, kai degtinė buvo keičiama į skudurus, o dešros į magnetolas. Tos tigrinės pagalvės ir lovatiesės pakeitė kuklius vienspalvius tarybinius patalus.

Jau tuo metu „Zunda“ buvo praeitis. Praeitis, kuri sukelia šypsnį. Kokie mes buvome juokingi, kokie buvome kūrybingi, skurdo išlavinti ir išlaisvinti! Tą naktį lankėme visus „Zundos“ kambarius ir smaginomės. Taip. Juokas visada yra reakcija į mums jautrius, skausmingus, sunkius išgyvenimus. Išbūti to meto griaučiuose reikėjo juoko. Ir jo buvo. „Zunda“ buvo tarsi autostrada į kiekvieno mūsų praeitį. Čia radom daug bendro – tie patys tapetai puošė ir mūsų vaikystės kambarius skirtinguose miestuose; tokios pačios užuolaidos buvo svetainėse, į kurias nebuvo galima užeiti; žiūrėjome tuos pačius filmukus (2233... alio? čia vaiduoklių klubas?); mokykloje vąšeliu kiekvienas nėrėme servetėlę; tokiame pačiame šaldytuve ieškojome kondensuoto pieno; klausėmės muzikos iš kasečių; plakatais puošėme savo sienas. Buvo gera dalintis atsiminimais, juoktis, neskubėti, pasibūti praeityje. Tai mano atsiminimai, susijęs su Juozu arba apie Juozą. Ir jeigu kam atrodo, kad jis yra pasikėlęs, arogantiškas ar išlepęs – mano atminty jis visiškai kitoks – nuoširdus, linksmas, paprastas. Jau tada jis buvo žvaigždė, galėjo reikalauti penkių žvaigždučių viešbučio ir šampano į lovą, bet jis buvo su visais kartu, besimėgaudamas kiekviena akimirka.

Tą patį galiu pasakyti ir apie Edgarą Montvidą! Jie abu nepaprasto paprastumo. Aukščiausias meistriškumas yra paprastumas (Henry Wadsworth Longfellow). Sublimuojantis, transcendentuojantis, anomalus, pranarus paprastumas!

Vakar parašiau Edgarui ir Juozui prašydama leidimo parodyti mūsų smagiąsias fotografijos iš „Zundos“. Ir jie abu sutiko! Tai dar kartą įrodo jų paprastumą ir žavesį. Galėtų pasakyti „ne“, kaip aš ten atrodau, nemėgstu feisbuko, per daug asmeniška ir etc. Visi mes žinome, kaip gyvenimą padaryti komplikuotą, ir mums tam reikia tik kelių sekundžių. O nepakeliamas būties lengvumas ilgoj kaip šimtmečiai dienoj, kaip tapti paprastam?!

Operai „Užburtoji fleita“. Linos Fisheye fotografija
Operai „Užburtoji fleita“. Linos Fisheye fotografija
Linos Fisheye fotografija

Mane nuolat džiugina Tadas Kazakevičius. Jis man – lietuviškas Henri Cartier-Bressonas.

Fotografija yra amatas, kurio mokomasi, tad, Lina, kas jūsų mokytojai?

Mano mokytojai yra visi, kurie dalyvauja mano dabartyje.

Kokios esminės fotografo savybės?

Atvirumas.

Viena jūsų sričių – mados fotografija, kuo ji išskirtina, apskritai – kas tai?

Mada yra atsakas į vykstančius pokyčius pasaulyje, tai idėjų vizualizacija, svajonių projekcija. Mados fotografija išsiskiria iš kitų, nes yra paženklinta grožio ir talento šiurpo. 

Lina, esate reklamų kūrėja, jų vizualiosios išraiškos meistrė. Atskleiskite, ką būtina žinoti, apie ką galvoti kuriant reklamą, jos patrauklumą?

Man per dideli šie komplimentai… Geros reklamos sukuriamos tikint savo idėja.

Koks turi būti kadras, kad jis patrauktų ir išlaikytų dėmesį?

Punctum (šypteli).

Esama skirties tarp fotografijos meno – profesionalios kūrybos ir mėgėjiško fotografavimo, galbūt fotografijoje vis tik esminga – lemtingas atsitiktinumas?

Bet kuri fotografija gali tapti menu, o bet kuris menas – mėgėjišku bandymu. Skirtis yra. Tai sutartinės ribos, kurios nuolat kinta. 

Fotografijos pasaulyje esama kultūrinių skirčių, takoskyrų, ar tai daugiau bendras vienalytis, ar pernelyg unikalių reiškinių laukas?

Be galo platus klausimas. Egzistuoja kultūriniai, politiniai, ekonominiai skirtumai visuose menuose. Kiekvienas erdvėlaikis kuria unikalias patirtis ir jų prezentacijas. Mane nuolat valdo „punctum“. O jis nepavaldus nei regionams, nei kultūroms. 

Fotografija Lietuvoje – kokia jūsų matymu?

Mane nuolat džiugina Tadas Kazakevičius. Jis man – lietuviškas Henri Cartier-Bressonas. 

Mūsų šalyje tai – menas ar daugiau savo buities iliustravimas virtualiojoje erdvėje?

Ir taip, ir taip. 

Kaip ir mada, skirstoma į nešiojamąją ir aukštąją, taip ir fotografija, tad kiek Lietuvoje yra aukštosios fotografijos?

Aukštoji fotografija – ta, kuri galerijose, kolekcijose, o nešiojamoji – feisbuke, instagrame (šypteli). Bet vėliau laikas perdėlioja savo archyvus.

Kokių svajonių, kokių siekių turite fotografijos raiškoje?

Norėčiau susitvarkyti savo fotografijų archyvą, pabaigti kelis projektus, sukurti dar kelis naujus, organizuoti toliau vaikų fotografijos stovyklas. 

Ko linkėtumėte fotografijos menui?

Meilės sau ir artimam. 

Jeigu turėtumėte tiktai tris kadrus, ką, kur, kada, kaip įprasminti norėtumėte?

Visus tris palikčiau neišfotografuotus.