Dailininkė Niki de Saint Phalle.

Ryškiaspalviai, ekspresyvūs paveikslai, didžiulės net 15 metrų siekiančios skulptūros, šaudymas į savo kūrinius, artimiausių žmonių prievarta, išdavystės ir nuolatinė kova už moterų teises. Toks buvo praėjusio amžiaus antrosios pusės prancūzų–amerikiečių dailininkės Niki de Saint Phalle gyvenimas.

Ši talentinga, nuolat ribas laužiusi dailininkė tapo personažu naujausioje rašytojos Anetos Anros knygoje „Niki“.

Rašytoja Aneta Anra. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Buvo laikas, kai jaučiausi visiškai viena visoje planetoje. Todėl taip ieškojau artimų sielų ir sužinojusi Niki de Saint Phalle istoriją nustebau – kiek panašumų“, – pasakoja A. Anra, romane „Niki“ intriguojamai supynusi vienos ryškiausių praėjusio amžiaus dailininkių ir savo istorijas.

Romano „Niki: dvigubas portretas“ centre – mergina iš Žvėryno Malena ir pasaulinio garso menininkė iš Paryžiaus Niki de Saint Phalle. Niki ir Malena, gimusios tą pačią dieną, po Skorpiono ženklu, jas skiria pusė amžiaus, tautybė, geografija, jos neturi bendrų prisiminimų. Bet iš tiesų turi daug ką bendro...

„Žmogaus širdis nuolat jaučia poreikį viską naikinti. Naikindami mes įrodome, kad egzistuojame. Naikindami mes pasipriešiname“, – ne kartą yra sakiusi Niki de Saint Phalle. Taigi kviečiame susipažinti su šia kontroversiška ir įvairialype menininke. Galbūt keletas svarbiausių jos gyvenimo faktų suintriguos atsiversti ir dailininkės vardu pavadintą romaną „Niki“.

1. Menas gelbėjo nuo depresijos

Iš JAV persikrausčiusi į Prancūziją, išgyvenusi daug sukrėtimų šeimoje Niki de Saint Phalle patyrė sunkų nervinį išsekimą. 1953 m. dvidešimt dvejų ji buvo išsiųsta į psichiatrinę ligoninę Nicoje, kur jai buvo taikomas gydymas elektrošoku. Toks metodas iškreipė menininkės atmintį. 

Stipriai paskatinta psichiatrų Niki atsidavė menui: „Pradėjau piešti dar būdama beprotnamyje, kur išmokau piešiniais perteikti savo emocijas, baimę, įtūžį, viltį ir džiaugsmą. Kurdama atradau giliausias, niūriausias depresijos gelmes ir išmokau, kaip su visu tuo susidoroti.“ Būtent šiuo audringu gyvenimo periodu Niki de Saint Phalle pradėjo menininkės karjerą: piešimas ir skulptūrų kūrimas padėjo jai įveikti psichologinę traumą ir iš naujo atrasti save.

Niki de Saint Phalle paveikslas su šaudymo žymėmis.

2. Niki de Saint Phalle šaudė į savo paveikslus

Pirmoji ciklo „Sušaudyti paveikslai“ („Les Tires“) paroda buvo surengta 1961 metais. Jos metu Niki de Saint Phalle šaudė į drobę dažų kapsules – taip ji emocionaliai išliejo spalvas ir tarsi pabaigdavo kūrinį.

„Sušaudytų paveikslų“ ciklas ne tik pelnė menininkei pasaulinę šlovę, bet ir padėjo išlaisvinti savo pačios vidinius demonus. Šaudymas į drobę suteikė moteriai galimybę šauti į savo tėvą, kuris vaikystėje prieš ją panaudojo prievartą, taip pat į visuomenę ir visus sunkumus, su kuriais susidūrė gyvenimo bėgyje.

Niki de Saint Phalle Nanos Taro sode Toskanoje. Muziejaus nuotrauka

3. Niki de Saint Phalle sukūrė garsiąsias Nanų skulptūras 

1965 m. Niki de Saint Phalle sukūrė savo pirmąsias „Nanas“ („Merginos“). Nana – švelniai menkinamą prasmę turintis prancūziškas žodis, reiškiantis jauną mergaitę. Įkvėpta artimos draugės Clarice Rivers nėštumo Niki de Saint Phalle ėmė kurti aptakių formų skulptūras, šlovinančias moteriškumą, griaunančias stereotipinį požiūrį į moteriškumą ir grožį.

Niki de Saint Phalle sėmėsi įkvėpimo iš Taro kortų ir kūrė milžiniškas keramines, stiklines statulas bei mozaikas, kurios šiandien eksponuojamos įspūdingame Taro sode Toskanoje. Kelios skulptūros siekia net 15 metrų aukštį. Šis turistų gausiai lankomas objektas dažnai palyginamas su Antoni Gaudí Guelio parku Barselonoje. Būtent A. Gaudí parkas įkvėpė ir Niki de Saint Phalle sukurti savąjį sodą Italijoje.

4. Niki de Saint Phalle buvo veikli aktyvistė

Niki de Saint Phalle aktyviai kovojo su rasine segregacija, socialine nelygybe, ŽIV, AIDS ir suvaržytomis moterų teisėmis. Dailininkė yra pasakojusi, kad kurdama atrado gilesnį moters pasaulį. Jos menas tapo ode moteriškumui – jausminga ir įkvepiančia konservatyvių, tradicinių moteriškųjų vertybių kritika.

Šias temas dailininkė nagrinėjo ir kino filmuose. Pirmasis jos filmas „Daddy“ („Tėvelis“) buvo sukurtas naudojant autobiografinę medžiagą, kurioje galima įžvelgti kritiką jos pačios šeimai. Filme Niki de Saint Phalle puola tėvą primenančią figūrą ir taip tarsi išlaisvina visą sukauptą pyktį dėl vaikystėje patirtos traumos. Kine ji bendradarbiavo su Peteriu Whiteheadu, įtakingu filmų kūrėju, išgarsėjusiu dėl įžvalgumo ir filmų, skatinančių seksualinį išsilaisvinimą.

5. Menas ir gelbėjo, ir naikino Niki de Saint Phalle

Metų metus Niki de Saint Phalle dirbo su įvairiomis medžiagomis, neatitinkančiomis sveikatos ir saugumo reikalavimų, kiekvieną dieną ji kvėpuodavo nuodingais garais. Dėl to dailininkė nuolat sirgo plaučių uždegimu, jos plaučius pamažu naikino poliesterio dulkės, kylančios nuo kuriamų skulptūrų. Taigi menas tuo pat metu ir gelbėjo, ir naikino Niki de Saint Phalle. 2002 m. eidama 71-us metus ji mirė nuo kvėpavimo sistemos sutrikimų.