Rašytojas Antanas Šileika. Liudo Masio nuotrauka

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, DPTD Lituanistikos skyrius

Angliškai kuriantis lietuvių kilmės Kanados rašytojas ANTANAS ŠILEIKA – gerai žinomas vardas lietuvių literatūros lauke. Į lietuvių kalbą išversti jo romanai „Bronzinė moteris“, „Pirkiniai išsimokėtinai“, „Pogrindis“, „Basakojis bingo pranešėjas“, „Laikinai jūsų“. 2018 m. knyga „Basakojis bingo pranešėjas“ išrinkta geriausia metų knyga.

Gimęs ir užaugęs ne Lietuvoje, savo kūryboje A. Šileika pasitelkia ir savitai interpretuoja įvairialypę lietuvišką tematiką: partizaninį karą, DP (angl. displaced persons) kartos išgyvenimus, Lietuvos tarpukario peripetijas. Kodėl rašytojui svarbu gvildenti Lietuvos istorijos įvykius? Koks A. Šileikos santykis su Lietuva, lietuvių literatūra ir kultūra ir ar rašytoju tikrai gimstama? Atsakymai į šiuos ir daugiau klausimų – interviu su A. Šileika.

Gimėte ir augote Kanadoje, tačiau rašote apie Lietuvą. Kaip formavosi jūsų asmeninis santykis su kraštu, kurio iš esmės nepažinojote?

Aš vis bandydavau nuo Lietuvos pabėgti ir po kurio laiko atsitraukęs vėl ją rasti. Vaikystėje girdėjau tėvų pasakojimus apie Lietuvą, bet bene didžiausią įspūdį padarė 10 metų vyresnis brolis, buvęs labai aktyvus tarp lietuvių studentų. Mane sužavėjo, kai jis, pasiskolinęs mašiną, staiga išvažiavo į Klivlandą, Čikagą, Detroitą ir apie kažką rimtai diskutavo su kitais studentais. Tai man atrodė taip egzotiška. Kai buvau paauglys, man pabodo visi lietuviški dalykai, ypač tautiniai šokiai. Man buvo įdomios tik lietuvaitės (juokiasi). Kelis kartus sakiau, kad su lietuviais baigta, nieko nebenoriu žinoti, tačiau laikas bėga, gimsta vaikai, ir vaikus reikia išmokyti lietuviškai, kad kalbėtų su seneliais. Taip į lietuvišką gyvenimą įsitraukėme iš naujo. Vėl tautiniai šokiai, tačiau šįkart vaikams, ne man.

Kai atėjo Lietuvos nepriklausomybės siekimas, įnikau į žurnalistiką. Vis eidavau į darbą su pasu, jei kartais reikėtų skristi į Lietuvą. Rašėme į žurnalus, stengėmės, kad pripažintų Lietuvos nepriklausomybę. 1991 m. įvyko lūžis. Lietuva nepriklausoma, man kaip žurnalistui, kurio specialybė – Lietuva, skambutis nebeskamba, laikas grįžti prie literatūros. Tai buvo sunkūs metai. Žurnalistikoje viskas ūžė, o literatūroje – ne, nes niekam ji nerūpėjo. Rašiau vieną, kitą knygą. Santykis su Lietuva formavosi ir per literatūrą. Prisimenu, kad lūžinis momentas buvo tada, kai tėvų karta ėmė išmirti, o mano karta jau nebeskaitė lietuviškai. Kilo klausimas: ką daryti su lietuviškomis knygomis? Kartą mano mama atnešė parodyti, kad už 25 centus nusipirko Petro Rimšos atsiminimus. Aš tą knygą tiesiog prarijau. Man visada patiko Milašiaus anglų kalba, Lukšos „Partizanus“ aš irgi buvau skaitęs anglų kalba. Literatūra mane siejo su Lietuva.

Kodėl savo kūryboje jums svarbu gvildenti Lietuvos istorijos, lietuvybės tematiką? Kodėl ėmėtės užsienio auditorijai rašyti apie Lietuvos partizanus, DP kartos išgyvenimus?

Vienaprasmio atsakymo nėra. Vaikystėje buvo labai gilus jausmas, kad mes esame pasimetę. Atrodė, kad šeima kažkokio uragano išmesta ant jūros kranto, kur nieko nėra. Gyvenome priemiestyje, kuriame buvo išsibarstę apie 14–15 lietuvių šeimų. Iš tų visų šeimų mes buvome vieninteliai, važiuodavę į lietuvišką mokyklą. Tai buvo neaktyvūs, tačiau lietuviškai kalbėję lietuviai. Kai aš paaugau, labai jautėsi, kad neturiu senelių. Nors gyvenome saugiai, kažko trūko. Aš skaičiau klasikinę anglų literatūrą, mokiausi istorijos ir save laikiau anglu. Jaučiausi dalimi buvusios anglų imperijos, o Lietuva rodėsi tokia maža, tarsi neegzistuojanti žemėlapyje. Paskui įvyko lūžis, kai supratau, kad vis dėlto nesu anglas.

Vienas brolis, gimęs Lietuvoje – Audrius, kitas – Julius – gimė Vokietijoje, o aš, Antanas – Kanadoje, tačiau gatvėje buvome Andy, Joe and Tony. Kai užaugome, jie pasiliko savo gatvės vardus, o aš pirmaisiais metais universitete nutariau atsiliepti tik šaukiamas tikruoju lietuvišku vardu. Mane draugai šaukė „Ei, Tony“, o aš net neatsakydavau. Pasielgiau kiek egoistiškai. Įdomu tai, kad broliai gimė Europoje, o aš – Kanadoje, tačiau į lietuvybę labiausiai mečiausi aš. Tada atėjo studentiški laikai, šeima ir vaikai. O kodėl apie tai rašau? Nežinau.

Jūsų romanuose atsispindi stiprus istorinis kontekstas, kai kurie veikėjai turi savo realius atitikmenis. Pavyzdžiui, romane „Pogrindis“ pasakojama partizano Luko Petronio, kurio prototipas – Juozas Lukša-Daumantas, gyvenimo istorija. Ar savo kūryboje jums svarbu papasakoti, įtvirtinti tam tikrą istorinį naratyvą, siekti aprašomų įvykių autentiškumo, galbūt perteikti jūsų šeimoje gyvavusius ar tebegyvuojančius pasakojimus, patirtis? Ar vis dėlto istorija labiau yra pagalbinis įrankis kūrybos procese, ir meninė išmonė tampa reikšmingesniu elementu?

Paimu siūlus iš istorijų ir prisiminimų, o kai jų pritrūksta, pagaminu pats. Romanas apie partizanus – tai daug įnašų iš skirtingų knygų. Pavyzdžiui, Juozo Lukšos-Daumanto, Adolfo Ramanausko-Vanago prisiminimų. Aš interpretuoju tai, ką skaitau. Lukšos biografija fantastiškai tiko romano struktūrai. Bet mano interpretacija vis dėlto skirtinga. Kai jis sakė savo žmonai Nijolei, kad turi grįžti pas savo pirmą žmoną, jis kūrė metaforą apie Lietuvą. O man pasidaro įdomu, ką tai reiškia „pirmą žmoną“.

Įdomiau, jeigu tai jau ne metafora, o kažkokia paslaptis. Šiais laikais nesame tokie romantiški kaip tų laikų žmonės. Reikia įvesti tam tikros ironijos. Romanas „Laikinai Jūsų“ ateina iš Jono Budrio autobiografijos balso. Atsiranda vienas tipas, Budrys, bet to neužtenka mano romanui. Reikėjo ieškoti kitų. Atsitiktinai nupirkau Tado Ivanausko knygą, kurioje rašoma apie gyvenimą dvare. Iš ten ateina antras personažas. Vėliau kituose memuaruose suradau ir daugiau.

Kitas dalykas – man labai svarbu žmonių papasakotos istorijos. Pamenu, kartą viename susitikime valgėme labai riebų sūrį ir aš sakiau, kad jis net galėtų sustabdyti širdį. O vienas žmogus sako: „Taip, ir man vieną kartą su peiliu perdūrė širdį ir aš vos nemiriau.“ Man pasidaro įdomu, aš klausinėju apie įvykio aplinkybes. Jo žmona sakė, kad labai keista, jog jis tai pasakoja, nes šiuos dalykus linkęs nutylėti. Ir jis padarė didelę klaidą, nes aš esu pasakų vagis. Labai reikia klausyti, ką žmonės sako.

Antanas Šileika. Marko Rayneso Robertso nuotrauka

Aš pats nežinau, kam priklausau. Norėčiau visus tėvų prisiminimus išversti į anglų kalbą, nes brolio anūkai jau nekalba lietuviškai, ir, jeigu turėsiu anūkų, kad būtų visa istorija užfiksuota.

Koks jūsų santykis su lietuvių literatūra? Galbūt yra lietuvių autoriaus knyga, kūrinys, kuris jums paliko gilų įspūdį ir kurį galėtumėte rekomenduoti kitiems?

Iki išėjimo į pensiją buvau Kanados anglų kalbos specialistas. Mano užduotis buvo skaityti anglų literatūrą, rasti geriausius rašytojus ir pakviesti juos pas mus dirbti. Tik laisvu laiku teko ieškoti medžiagos savo romanams. Aš nesu lietuvių literatūros žinovas. Į Lietuvą aš ateinu per užpakalines duris. Į lietuvių literatūrą aš atėjau per atsiminimus. Atsiminimuose nėra literatūrinės kalbos, todėl juos lengviau skaityti nei grožinę literatūrą. Ne prisiminimų lauke man patinka Alvydo Šlepiko „Mano vardas Marytė“, Romualdo Granausko „Šventųjų gyvenimai“, Marcelijaus Martinaičio „Mes gyvenome“, Irenos Veisaitės ir Aurimo Švedo „Gyvenimas turėtų būti skaidrus“, Kristinos Sabaliauskaitės, Giedros Radvilavičiūtės kūryba. Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“ aš skaičiau angliškai.

Kokią įtaką jums, jūsų kūrybai daro aplinka? Kokios temos šiandien jus labiausiai skatina rašyti?

Aš ne kartą esu kalbėjęs apie iš tėvų atsineštą „Pasakų šalies“ vaizdinį. Dabar rašau apie pokarį, Kostą Kubilinską. Vis galvoju, kodėl ir kaip. Aš rašau vien apie Lietuvą ir ne tą Lietuvą, kur gyvena mano vaikai. Ne tą Lietuvą, kur yra „Maxima“. Mano Lietuva yra iš knygų ir prisiminimų. Tai visas sukurtas pasaulis. Angliškai kalbant – Imaginary homeland. Aš gyvenu kažkokiame sapne. Tas sapnas turi tam tikrą ryšį su Lietuva, bet tai nėra nei praeities, nei dabarties Lietuva. Vis iš naujo gilinuosi į tą neegzistuojantį pasaulį.

Ne viename interviu minėjote, kad nuo vaikystės Lietuva atrodė tarsi pasakų šalis. Ar vis dar pamenate, kaip Lietuva atrodė tuomet, kai ją išvydote savo akimis? Kiek tai skyrėsi nuo susiformuoto pasakos įvaizdžio?

Pirmoji kelionė vyko dar 1975 m., kai dar neleisdavo išvažiuoti iš Vilniaus. Tuomet kelionė į Lietuvą prilygo kelionei prie stalo. Lietuviškas vaišingumas buvo toks, kad negalėjai atsitraukti nuo stalo. Tai veikiau buvo ne važiavimas į Lietuvą, o apsilankymas pas gimines. Kita kelionė buvo 1987 m. Čia susiformavo tikresnis Lietuvos vaizdas. Dabar Lietuva man panaši į dabartinę Kanadą, viskas labai arti.

Tėvų pasakojimai buvo labai skirtingi. 1905-aisiais gimęs tėvas pasakojo apie vaikystę kaime. Jo atsiminimuose buvo daug keistų dalykų. Kai jis susituokė su mama, pasakė, kad avienos namuose niekada nebus valgoma ir nepaaiškino, kodėl. Kai pirmą kartą paragavau avienos, supratau, kad tai skanu, todėl nuėjau pas tėvus paklausti, kodėl jos nevalgėme anksčiau. Tėvas papasakojo, kad vaikystėje iš avių taukų buvo gaminamos žvakės ir visą žiemą namuose smirdėdavo avimi. Jis kalbėjo apie bermontininkus, kurie siautė Šiauliuose, sudegino visą jų ūkį, o aš nežinojau, kas tie bermontininkai yra. Mamos prisiminimai – Kaunas, studentų laikai, vaikinai, Konrado kavinė ir visiškai nekreipiama dėmesio į politiką. Tėvų pasakojimai įdomu, tačiau atvykęs į Lietuvą čia neradau nieko panašaus. Pasakų šalis – tėvų prisiminimų šalis. Bet ir paskui negrožinės literatūros knygos.

Ką jums reiškia lietuviška tapatybė ir kaip apibrėžtumėte savąją? Ar globalumas yra neatskiriama jūsų asmenybės ir kasdienybės dalis?

Tai sudėtingas klausimas, ir prisiminimų knygoje rašiau, kad šiuo klausimu vis dar esu pasimetęs. Aš pats nežinau, kam priklausau. Norėčiau visus tėvų prisiminimus išversti į anglų kalbą, nes brolio anūkai jau nekalba lietuviškai, ir, jeigu turėsiu anūkų, kad būtų visa istorija užfiksuota.

Ar bendravimas su savo kolegomis lietuviais rašytojais jums yra kuo nors ypatingas?

Taip. Man tai yra draugystė, kolegos. Vieni patiks mažiau, kiti daugiau. Jeigu žiūrėtume į nuotraukas, matyti, kad pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavime didžioji dalis dalyvių buvo moterys. Nežinau, kokią išvadą reikėtų iš to daryti, bet moterys apskritai geriau valdo plunksną, kalbą. Dabar dauguma rašytojų yra moterys.

Tačiau, jei pažvelgtume į tarpukario bei sovietmečio lietuvių literatūros lauko tendencijas, matytume, kad didžioji dalis rašytojų buvo vyrai... XX a. lietuvių literatūros lauke vyravo vyrų kūryba.

Žinoma, dabar pasikeitęs visas pasažas. Keičiasi visas pasaulis.

Lietuvoje neretai skeptiškai žvelgiama į kūrybinio rašymo mokymąsi. Teigiama, kad rašytoju tampama dėl talento, ne dėl darbo ir mokymosi, nors užsienyje net universitetų lygmenyje galima studijuoti kūrybinį rašymą. Kokios pozicijos laikotės jūs: rašytoju gimstama ar tampama? Kada ir kaip rašytojo gyslą atradote?

Mano atsakymas į šį pasiteiravimą visada yra klausimas: kuo literatūra skiriasi nuo muzikos, šokio? Jei šiuos dalykus suprantame kaip menus, vadinasi, negali būti meno, šokio, muzikos mokyklos. Kas gali to išmokyti? Arba genijus, arba ne. Jei žmogus teigia, kad negali būti rašybos mokyklos, vadinasi, negali būti ir kitų menų mokyklų.

Ar įžvelgiate skaitymo kultūros, literatūros pasaulio skirtumų Lietuvoje ir Kanadoje, kalbant apie knygų festivalių, leidybos plotmes?

Skirtumas milžiniškas! Man didelį įspūdį paliko pirmasis apsilankymas Vilniaus knygų mugėje. Skaičiau vieną straipsnį, kuriame autorius teigė, kad Vilniaus knygų mugė pasidarė lengvabūdiška ir turėtų būti rimtesnė. Man buvo taip juokinga! Aš knygų mugėje vos galėjau prieiti prie norimų knygų. Į pirmą knygų mugę važiavau su taksistu. Jis gana prastai kalbėjo lietuviškai, tačiau nutariau pabandyti su juo pajuokauti. Aš jo klausiu, kokios knygos labiau patinka: elektroninės ar popierinės? Ir jis atsakė, kad elektroninės knygos jam nepatinka. Knyga turi gulėti ant stalo ir kviesti, traukti skaityti. Tokio taksisto Šiaurės Amerikoje nėra. Toks žmogus neegzistuoja.

Kanadoje kalbėti apie knygas televizijoje niekam neįdomu. Radijuje dingo kelios programos, televizijoje jų nebėra. O Lietuvoje dėmesys knygai yra didelis. Vilniuje, senamiestyje, mane stabdo žmonės ir klausia, ar aš esu tas rašytojas, kuris parašė vieną ar kitą knygą. Kanadoje būtų labai retas įvykis, jei tave kas nors atpažintų. Mano gera pažįstama parašė straipsnį apie tai, kaip leidžiamos knygos Europoje ir Kanadoje. Jos patirtis buvo tokia, kad Europoje redaktoriai gerokai mažiau liečia tekstą. Kanadoje redaktoriai ima tekstą ir elgiasi, kaip jiems atrodo geriau. Rašant paskutinį romaną „Laikinai jūsų“ sulaukiau aiškių redaktoriaus pastabų, kur jam skaityti nuobodu, kas jam nepatinka. Čia viskas sakoma be užuolankų. Europoje sakoma: „Iškilo rašytojas.“ Jis pasirodė su savo kūryba ir yra mažiau redaguotas.

Kokios ir kokių autorių knygos pastaraisiais metais patraukė jūsų dėmesį? Ką šiuo metu skaitote?

Kadangi dalyvavau Thomo Manno festivalyje, pastaruoju metu daugiausia skaičiau jo kūrybą. Vienas mano mėgstamiausių rašytojų – Ian McEwanas. Neseniai skaičiau jo knygą „Machines like me“. Iš ispanų literatūros man patinka Javieras Marías, ypač jo kūrinys „All souls“. Taip pat Tomo Rachmano kūryba. Iš lietuvių man patinka Aurimo Švedo knyga apie Ireną Veisaitę. Labai laukiu Kristinos Sabaliauskaites naujo romano.