stmary-strobert.org nuotrauka

„Tėvai daugybę dalykų duoda vaikams, nelaukdami, kol šie taps pilnamečiai ir patys nuspręs, pavyzdžiui, ar nori išmokti vaikščioti, kalbėti, lankyti mokyklą, skaityti, rašyti", – sako Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras ARŪNAS PONIŠKAITIS, ragindamas Krikšto neatidėti iki „gražesnio" metų laiko. Krikštas – geriausia tėvų dovana vaikams. 

Kas yra Krikštas? Kas per jį įvyksta?

Kūdikio gimimas yra nuostabus įvykis, paliečiantis visą šeimą ir jos bičiulius, artimuosius. Gimsta naujas žmogus, smalsiu žvilgsniu atrandantis aplinką ir pats atrandamas kaip unikalus asmuo. Susipina džiaugsmas, rūpestis, svajonės, klausimai. Tie klausimai susiję ne tik su dabartimi ir konkrečia elementaria buitimi, bet ir su tolimesne ateitimi. Vienu ar kitu būdu kyla senas ir vis aktualus klausimas: „Kaip manai, kas bus iš to vaiko?“ (Lk 1, 66).

Tėvai žino, kad atsakymas į šį klausimą neateina tiesiog pasyviai stebint, bet jis yra kuriamas, aktyviai dalyvaujant naujo žmogaus ugdyme. Kūdikiui reikia suteikti visa, kas būtina, kad jis galėtų augti ir pasiekti galutinį tikslą. Koks yra šis tikslas? Galutinis žmogaus pašaukimas pranoksta šio pasaulio horizontą. Tai yra dieviškas pašaukimas: iš Dievo ateinantis ir į Dievą vedantis. Pasiekti šį pašaukimą neįmanoma vien žmogaus pastangomis, tačiau visa, kas tam reikalinga, yra paties Dievo duota. Tai pirmiausia ne daiktai, įvairios priemonės, bet vienas vardas – vienas Asmuo: Jėzus Kristus.

Per Krikštą žmogus yra glaudžiai suvienijamas su Jėzumi Kristumi: jis yra tarsi šakelė įskiepijama į kamieną, per kurį gauna gyvybės syvus. Šioje vienybėje su Jėzumi – Dievo Sūnumi – pakrikštytasis taip pat tampa Dievo vaiku, o kartu – ir visos Dievo vaikų šeimos, Bažnyčios bendruomenės nariu. Krikštas nuplauna nuodėmes: ir asmenines, ir gimtąją. Pastaroji reiškia po pirmųjų tėvų nuodėmės prarasto pirmapradžio šventumo ir teisumo stygių.

Vysk. Arūnas Poniškaitis. Bernardinai.lt archyvo nuotrauka

Neretai teigiama, kad Krikštą priimti turėtų suaugusieji arba bent paaugliai, kurie gali sąmoningai pasirinkti tikėjimą. Kodėl Bažnyčia pradėjo krikštyti vaikus ir tai tęsia?

Krikštas yra labai svarbi dovana, einanti pirmiau mūsų nuopelnų, pasirinkimų. Tai, kad gimėme, taip pat nebuvo mūsų asmeninis pasirinkimas. Tėvai daugybę dalykų duoda vaikams, nelaukdami, kol šie taps pilnamečiai ir patys nuspręs, pavyzdžiui, ar nori išmokti vaikščioti, kalbėti, lankyti mokyklą, skaityti, rašyti. Priešingas elgesys būtų nesuprantamas ir nepateisinamas. Krikštydami vaikus ir palaipsniui mokydami juos bendrauti su Dievu, krikščionys tėvai elgiasi pagal tokią pačią logiką – suteikti savo vaikui tai, kas yra geriausia.

Kada reikėtų krikštyti savo vaikus?

Tėvai raginami kuo greičiau susitarti su klebonu dėl kūdikio Krikšto, galbūt netgi prieš jam gimstant, kad kūdikis būtų pakrikštytas pirmosiomis savaitėmis po gimimo. Pats Krikštas yra svarbiau nei kitos aplinkybės: jo nereikia derinti prie kokios nors sukakties, progos, „gražesnio“ metų laiko ar panašių dalykų.

Kai yra pavojus vaikelio gyvybei, pakrikštyti dar gimdymo namuose gali kiekvienas žmogus, užpildamas vandens ant galvos ir ištardamas žodžius „Aš tave krikštiju vardan Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“.

Ką reiškia per Krikštą naudojama balta spalva?

Balta spalva išreiškia šiuo sakramentu gautą tyrumą, nekaltumą. Pakrikštytajam įteikiamas simbolinis baltas rūbas, reiškiantis „apsivilkimą Kristumi“ (plg. Rom 13, 14), prisikėlimą drauge su Juo.

Cathopic.com nuotrauka

Ką reiškia per Krikštą pilamas vanduo, tepamas aliejus ir žvakė?

Su vandeniu susiję įvairūs Krikšto pirmavaizdžiai, sutinkami Senajame Testamente ir reiškiantys išgelbėjimą. Pavyzdžiui, perėjimas per Raudonąją jūrą, kurioje pražuvo persekiojanti ir į vergiją norinti sugrąžinti kariuomenė, o Išrinktoji tauta galiausiai, perėjusi Jordano vandenį, įžengė į Pažadėtąją žemę. Panašiai ir Krikštas reiškia mirtį nuodėmei ir atgimimą naujam Dievo vaiko gyvenimui.

Evangelija pasakoja apie ietimi atvertą nukryžiuoto Jėzaus šoną, iš kurio „tuojau ištekėjo  kraujo ir vandens“ (Jn 19, 34). Nuplovimas Krikšto vandeniu ženklina apvalymą iš Jėzaus širdies nuolat besiliejančia meile ir gailestingumu.

Patepimas pašventintu kvapniu aliejumi išreiškia tai, kad pakrikštytasis yra „pateptasis“. Tokią prasmę turi iš hebrajų kalbos kilęs žodis „mesijas“ ir iš graikų kalbos kilęs jo atitikmuo „kristus“. Kitaip sakant, pakrikštytasis yra pašauktas savitu būdu dalyvauti tikro Pateptojo – Jėzaus Kristaus – misijoje. Tai Kunigo, Karaliaus ir Pranašo misija, kuri vykdoma savo gyvenimą kartu su Kristumi aukojant Dievui Tėvui, saugant savo kaip Dievo vaiko orumą, skelbiant Kristaus Evangeliją.

Krikšto žvakė, uždegama nuo Kristų simbolizuojančios Velykinės žvakės, primena, kad Kristus yra pasaulio šviesa. Tokiu būti yra ir su Kristumi susijusio krikščionio pašaukimas.

Kaip išsirinkti Krikšto vardą? Ar jis būtinai turi būti šventojo?

Vardas išreiškia žmogaus tapatybę. Jame kokiu nors būdu gali atsispindėti ir santykis su kitais asmenimis, nuoroda į tai, kas yra gera, gražu. Kai kuriose kultūrose vardas būna labai unikalus, atspindintis konkretaus žmogaus gimimo istoriją.

Kanonų teisės kodeksas sako, jog tėvų, krikštatėvių ir klebono pareiga yra rūpintis, kad nebūtų duodamas krikščioniškai dvasiai svetimas vardas (kan. 855). Jei tėvų parinktas vardas nėra kurio nors šventojo vardas, paprastai siūloma tokį vardą pridėti. Pastarasis vardas neprivalo būti įrašytas valstybės išduotame gimimo liudijime.

Krikšto metu pridėtas naujas vardas tam tikru būdu primena, jog šiuo sakramentu įvyksta tarsi naujas gimimas. Pakrikštytasis pavedamas kaip dangiškajam globėjui tam šventajam, kurio vardas jam yra suteikiamas. Tai vienas iš būdų, kuriuo galime išgyventi mūsų išpažįstamą šventųjų bendravimą.

Kauno Šv. Antano Paduviečio parapijos nuotrauka

Kodėl prieš Krikštą reikia ruoštis ir tėvams?

Tėvai yra pirmieji ir pagrindiniai savo vaikų ugdytojai, taip pat ir tikėjime. Tad svarbu, kad jie tikėjimą pažintų ir pagal jį gyventų, nes pavyzdys pamoko ir patraukia labiau nei žodžiai. Be to, tėvų, ar bent vieno iš jų, pažadas įvesdinti krikštijamąjį į tikėjimą yra kūdikio Krikšto sąlyga, kuri netaikoma tik iškilus kūdikio mirties pavojui.

Tad tinkamas pasirengimas Krikštui apima ir tai, kad tėvams bei krikštatėviams paaiškinama ar primenama šio sakramento reikšmė, jo apeigos bei su juo susijusios pareigos.

Koks yra Krikšto tėvų vaidmuo, ką jie apie tai turėtų žinoti, kokiai tai atsakomybė?

Ne tik tėvai, bet ir visa Bažnyčios bendruomenė yra atsakinga, kad per Krikštą suteikta Dievo dovana išsiskleistų. Į krikštatėvius būtų galima žvelgti kaip į konkrečius tos platesnės bendruomenės atstovus, kurie savo pavyzdžiu ir malda padeda pakrikštytiesiems sąmoningai, ištikimai ir džiugiai gyventi pagal krikščioniškąjį tikėjimą. Jais pasirenkami pakrikštyti ir  sutvirtinti, Atgailos ir Eucharistijos sakramentus priimantys bei krikščioniškai gyvenantys katalikai nuo 16-os metų amžiaus.

Vengtina, kad ši sena tradicija pasidarytų vien tuščiu formalumu. Būtų puiku, jei Krikšto tėtis ar Krikšto mama taptų bičiuliu ar autoritetu, į kurį jų Krikšto sūnus ar dukra galėtų drąsiai kreiptis, kad būtų išklausyti, suprasti, sulauktų palaikymo, patarimo įvairiais rūpimais klausimais. Tai padėtų jiems atrasti, kaip konkrečiai šiandien būti jaunu krikščioniu vyru ar moterimi – žmogumi pagal Dievo paveikslą ir panašumą.

Iš Amerikos katalikų esu girdėjusi, kad jie švenčia ne tik savo gimimo, bet ir Krikšto dieną. Ką jūs apie tai manote?

Manau, kad tai yra labai graži ir prasminga tradicija, pabrėžianti ir primenanti Krikšto reikšmę. Šis įvykis krikščionio gyvenime nemažiau svarbus nei jo gimimas. Juo dovanojama tikėjimo malonė, vedanti į amžinąjį gyvenimą.