Sergejus Kanovičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kiek ilgai ir daug diskutuota, kiek naujų biografijos faktų iškelta dienos švieson apie tuos, kuriuos mums siūlyta laikyti didvyriais, pagarbos ženklus, kuriuos mėginta saugoti, pasitelkiant visas teisybes ir ypač netiesą. Per kelias savaites Vilnius padarė tai, ko daugelis laukė įvykstant penkerius ar net daugiau metų.

Moralinės nuostatos nėra toks labai jau komplikuotas dalykas – nusikaltėliai ir nusidėjėliai negali būti laikomi didvyriais. Jų nebėra ir jie nusipelno atleidimo tik viena forma – pasakant apie juos visą tiesą. Nereikia jų slėpti – jų vieta ne ant miesto sienų, gatvių ar mokyklų fasadų. Jų ir jų ne tik baltomis, bet, deja, ir labai juodomis dėmėmis išmargintų biografijų tikroji vieta turi būti mokyklų istorijos vadovėliuose. Ten ir reikėtų pasakyti, kad pirmas savanoris, vadovavęs kuopai, kuri iškėlė trispalvę ant Gedimino kalno, vėliau ją paniekino, prisiimdamas politinę atsakomybę už jo vadovaujamą antisemitinę organizaciją ir jos atitinkamą propagandą – tas žmogus išdavė bendrapiliečius pagal tautinę jų priklausomybę ir nuosekliai ir beatodairiškai ragino jų atsikratyti. Nevertas pagarbos ženklų, bet jokiu būdu ir neišmestinas iš margos mūsų bendros istorijos.

Kitas žmogus nepataisomai sugadino savo biografiją ir buvo vertas atitinkamo moralinio įvertinimo, nes tarnavo okupantams ir buvo dalis jo buvusių bendrapiliečių naikinimo mašinos. Ir jį, ir panašius, dar užsilikusius keliuose miestuose – į vadovėlius ir muziejus. Tokių „didvyrių“ arši gynyba pasako apie juos ginančius daugiau nei apie ginamuosius.

Mano kuklia nuomone, naujos Vilniaus tarybos nariai, kurie balsavo už tai, kad Vilnius atsisakytų pagarbos ženklų tiems neherojams, pasielgė kaip laisvi ir nepriklausomi nuo ideologizuoto ir sumeluoto istorinio naratyvo žmonės. Nors praėjusioje taryboje nuosekliai i šią temą mėgino iškelti tik vienas žmogus. Kaip kadaise Gorbiui pasakė Margareth Thatchcher, tam, kad esmingai kažkas pasikeistų blogio imperijoje, reikėtų kad kiekviena sovietų šeima kažkiek pagyventų laisvame pasaulyje. Buvęs Vilniaus tarybos narys Markas Adamas Haroldas atvažiavo pas mus iš laisvo pasaulio ir atkreipė dėmesį, kad mūsų laisvame pasaulyje tebeliko daug nelaisvę primenančių ženklų, jis elgėsi nuosekliai ir vienintelis nebijojo kelti nelabai malonius, bet sprendimo reikalaujančius istorinės atminties ir istorinio teisingumo klausimus.

Nėra nugalėtų, nėra šioje istorijoje ir nugalėtojų. Istorinio teisingumo aktai anaiptol neskaldo visuomenės, kaip kas ne kas mėgina įrodinėti. Jie ją praskaidrina. Labai gailiuosi, kad šios akimirkos nesulaukė a. a. Leonidas Donskis – jei šiandien jis manęs paklaustų, panaudodamas jo straipsnio pavadinimą „Kada tiesa mus pagaliau išlaisvins?“, aš jam paprasčiausiai su šypsena atsakyčiau – laisvėjame, Leo, tapome atviresni, drąsesni ir europietiškesni.

Vienas iš pelnytai pagarbos netekusių kadaise leido savo organizacijai rašyti visokius prieš dalį bendrapiliečių nukreiptus atsišaukimus. Vienas iš labiausiai žinomų prasideda kreipiniu: „Broliai ir seserys lietuviai“. Gal nebus paradoksalu, jei šį komentarą užbaigsiu panašiu kreipiniu – ačiū, Jums broliai ir seserys lietuviai. Ačiū kiekvienam kitos tautybės žmogui, palaikiusiam šiuos sprendimus. Jie nuteikia viltingai. Nebijokime atversti ir užversti mūsų istorijos puslapių ir žiūrėkime drąsiai praeitin. Toks požiūris tikrai sukurs mums ir mūsų palikuonims šviesesnę Lietuvą.

Daugiau skaitykite:

„Nuimta atminimo lenta J. Noreikai-Generolui Vėtrai“

„Vilniaus savivaldybė nusprendė K. Škirpos alėją pervadinti į Trispalvės“