Kristina Mišinienė. Sonatos Kučinskienės nuotrauka

KRISTINA MIŠINIENĖ, negalėdama ramiai stebėti į prostitucijos ir išnaudojimo ratą patekusių aukų patiriamų kančių, pradėjo daug jėgų ir atsidavimo reikalaujantį darbą, kurio dar niekas Lietuvoje nebuvo bandęs daryti. Prieš septyniolika metų, neturėdama nei pakankamai pinigų, nei reikalingo personalo, ji pasiryžo sudėtingai tarnystei ir sukūrė visą pagalbos sistemą, kurią gavo ir iki šiol gauna šimtai moterų, vyrų ir vaikų, patekusių į prekybos žmonėmis pinkles. Daugybei paniekintų, apgautų, pažemintų ir sutrikusių žmonių ji padėjo atrasti jėgų pradėti gyvenimą iš naujo.

Kristina Mišinienė 2001 metais įkūrė „Lietuvos Carito“ programą „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“. Pradėti šią programą paskatino iš Vokietijos atvykę partneriai. Jie papasakojo, kad Vokietijos viešnamiuose pilna iš Lietuvos atvežtų merginų, ir klausė, kodėl nieko dėl to nedaroma. Pradėjusi darbą, Kristina per penkiolika metų sukūrė visoje Lietuvoje veikiantį pagalbos tinklą, įdarbino dešimtis darbuotojų ir kasdien dirba su nuo prostitucijos nukentėjusiomis aukomis.

Per 2001–2014 metų laikotarpį padėjo 1800 asmenų, iš kurių 58 % buvo prekybos žmonėmis aukos, parduotos už Lietuvos ribų (Vokietija, Didžioji Britanija, Airija, Ispanija, Graikija, Čekija, Italija, Olandija, Norvegija, Švedija, Danija, Australija, Turkija). Tai – vyrai, moterys ir vaikai, kilę iš įvairiausių mūsų miestų ir kaimų. Jų amžius 13–49 metai. 25 % buvo moterys ir vaikai, įtraukti į prostituciją Lietuvoje. Jų kūnai pardavinėti mūsų šalies gatvėse, pakelėse, butuose, masažo salonuose, įvairiuose pasilinksminimo vakarėliuose, striptizo klubuose. Amžius 11–42 metai. 17 % buvo seksualinių nusikaltimų ir pedofilijos aukos. Tai vaikai, moterys ir vyrai, nukentėję nuo pavienių ar į grupę susibūrusių nusikaltėlių. Šie aukoms buvo nepažįstami, o kartais draugai, bendradarbiai, artimiausi šeimos nariai. Nukentėjusiųjų amžius 3–52 metai.

Egzistuoja nuomonė, kad į prostituciją daugiausia patenka žmonės iš socialiai pažeidžiamų sluoksnių. Ar tai tiesa?

Tai yra mitas. Nors iš dalies socialiai pažeidžiamuose sluoksniuose gyvenantys žmonės yra lengviau pagaunami ant kabliuko, jais sunkiai kas patiki, bet mes turėjome ir žmogų su dviem magistro diplomais, ir savivaldybėse dirbančių žmonių, ir universitete studijuojančiųjų, kurie pateko į prostituciją. Žmonėms, kurie turi aukštesnį išsilavinimą, dar sunkiau kreiptis pagalbos ir iki mūsų ateiti. Jie bando tvarkytis savaip. Niekada nepamiršiu, kaip aukšto valdininko šeimoje dukra buvo patyrusi seksualinę prievartą, bet tėvams buvo gėda kreiptis pagalbos. O kas bus, jei sužinos kiti? Tėvai nusprendė, kad laikas viską užgydys. Deja, neužgydė. Ta mergaitė vėliau nuėjo į prostituciją. Jai ta trauma liko. Galbūt ta gėda ir pražudė vaiką. Ji nenorėjo daryti šeimai gėdos, jautėsi esanti problema, todėl pasitraukė. Tokių bėgimo iš namų istorijų pagrindas yra žaizda.

Taigi, jei traumą patyręs žmogus negauna psichologinio palaikymo, paramos, ta trauma nusėda į vidų, bet anksčiau ar vėliau išlenda. Ir dažnai tą traumą išduoda elgesys. Tokie žmonės siunčia žinučių aplinkiniams, kad kažkas jiems negerai, atsiranda suicidinių minčių, agresyvus elgesys, psichinės ligos. Būna, smarkiai sužeidžia tėvų skyrybos, smurtas namuose. Ištisa jūra tyvuliuoja šito smurto Lietuvoje.

Būna, kad, artimoje aplinkoje patirdamos išnaudojimą, aukos tyli ir kenčia metų metus. Jos yra traumuotos, bet negauna reikiamos pagalbos. Ta trauma lieka, ji nusėda giliai širdyje, tada atsiranda ir psichologinės pasekmės: auka nekenčia savęs, savo kūno. Prasideda depresyvus elgesys, agresija ar hiperaktyvus elgesys. Čia yra daug subtilių niuansų. Taigi būna merginų, kurios į prostituciją patenka dėl patirtų psichologinių traumų. Net ir iš pažiūros gerose šeimose gali būti slaptų negerovių. Pradėję dirbti su vaikais, patyrusiais seksualinę prievartą, pamatėme, kad devyniasdešimt procentų vaikų seksualinę prievartą patiria šeimose. Ir tik apie dešimt procentų buvo pagriebti gatvėje, stotelėje, miške. Vaikus dažniausiai tvirkina ir luošina tėvai, patėviai, broliai, dėdės.

Dažnai artimi žmonės nepripažįsta gilios problemos ir nesikreipia pagalbos į psichologus. Jie sako, kad laikas išgydys žaizdas. Tačiau labai klaidinga manyti, jog laikas viską užglaistys.

Taigi vienos merginos patenka į prostituciją dėl skurdo, kitos – dėl psichologinių problemų. Dažnai matome, kad Lietuvos moterys, patekusios į prostituciją, prieš tai būna nukentėjusios nuo smurto artimoje aplinkoje. Jos turi gilių traumų. Nukentėti gali žmonės iš visokių sluoksnių.

Kartais žmonės smerkia ir sako, jog mergina pati pasirinko, niekas jos grandinėmis nesukaustė. Tačiau iš tikrųjų ji neturėjo pasirinkimo. Nesuvokiame, kad pasirinkimo neturėjimas mums atrodo kaip pasirinkimas. Nėra taip, kad mergina, pabudusi ryte, galvotų: „Kuo aš būsiu: bibliotekininke ar prostitute?“ Yra visokių aplinkybių, patirtų traumų, kurios tave link to stumia. Tu jautiesi izoliuotas, nematai kitokių pavyzdžių, neturi jokio palaikymo ir dar nuolat sulauki spaudimo iš aplinkos. Tai gali būti draugai, draugės, suteneriai. Jie sako: „Žiūrėk, nebūk kvaila, važiuok į Vokietiją, padirbėsi prostitute mėnesį ir užsidirbsi, grąžinsi visas skolas. Mes visi taip darom.“ Tarkim, aštuoniolikmetė atvažiuoja iš provincijos į didmiestį, ji jame visai viena, neturi į ką atsiremti, net bijo paklausti tėvų, kaip kabintis į gyvenimą. Jeigu jos išgyvenimai iki tol buvo sunkūs, ji gali pamanyti, kad gal čia nieko tokio padirbėti prostitute, pakentėti truputėlį dėl uždarbio. Dar atsiranda draugių, kurios sako: „Spjauk į tuos savo jausmus, spjauk į gėdą.“ Taigi, kiek mums tenka matyti, tai nebūna jos pasirinkimas, dažniau spaudimas, apgaulė. Juk yra laisvo elgesio kompanijų, kai per vakarėlius vieni su kitais santykiauja. Tada kas nors paklausia: „O tu nenori už pinigus to padaryti?“ Dažnai merginas apgauna jų mylimieji, kurie iš tikrųjų yra suteneriai. Tas „nuostabus“ mylimasis po kiek laiko sako, kad yra skolingas kažkokiam vyrukui, todėl paprašo merginos pasiaukoti dėl jų meilės ir permiegoti su tuo žmogumi. Mergina tai padaro. O staiga ateina antras, trečias ir ketvirtas, o tas mylimasis jau kažkur dingęs, staiga mergina mato, kad jau ir šeimininką turi, kuris jai duoda per ausį, jeigu ji nenori kažko daryti. Prostitute gali tapti per naktį, o ištrūkti iš to rato prireiks daug laiko.

Kur dažniausiai lietuvės dirba prostitutėmis: Lietuvoje ar užsienyje?

Pusė merginų prostitutėmis dirba Lietuvoje, pusė išvažiuoja. Būna, kad dirba ir ten, ir ten. Į Lietuvą atvežama ir kitataučių seksualiniam išnaudojimui. Tai daugiausia ukrainietės, baltarusės, moterys iš Nepalo, Kinijos. Prie jų nelegaliuose viešnamiuose irgi rikiuojasi eilės.

Minėjote, kad aukos, patyrusios seksualinę prievartą ar ištrūkusios iš prostitucijos verslo, dažnai ilgai tyli. Kodėl?

Dažnai aukos tyli, nes netiki, kad prakalbus kas nors pasikeis. Kitas aspektas – gėda. Yra žmonių, kurie atsiveria tik po kelerių metų. Jei ką nors žinome apie nukentėjusįjį, bandome spręsti kitas to žmogaus problemas, ir tada auka po truputį atsiveria. Tad mes skatiname žmogų kalbėti, kreiptis pagalbos, bet kartais tai darome labai subtiliai, iš pradžių padėdami susitvarkyti dokumentus, padėdami ieškotis darbo ir pan. Man keista, kad specialistai nesupranta, kodėl aukos taip ilgai tylėjo. O kaip jie patys drąsiai kalbėtų apie intymius, juos sužlugdžiusius dalykus? Pabandykit kreiptis į teismą dėl jus išnaudojusio vadovo, viršininko. Baisu, nes tada turi pakeisti darbovietę, mokslus, viskas griūna. Lietuva yra pritvinkusi to tylėjimo. O jei auka su savo skriaudėju vis dar yra susijusi kokiais nors ryšiais, irgi bijo. Mokiniai užmiestyje, mažame kaimelyje nenori eiti pas psichologą, nes visi sužinos: mažose bendruomenėse sunku išlaikyti konfidencialumą.

Kristina Mišinienė. Sonatos Kučinskienės nuotrauka

Kaip tos prostitucijos ar seksualinio išnaudojimo aukos išeina iš prostitucijos rato? Kaip vyksta gijimas?

Situacijų būna visokių. Kartais pavyksta ištraukti žmogų, kartais nepavyksta. Vyksta nuolatinė arši kova dėl to žmogaus. Nėra taip, kad nusišypsojai, pasiūlei sriubos, ir viskas keičiasi. Ne, tai yra didžiulė kova.

Kartais grįžta iš užsienio mergaitė, per dieną aptarnaudavusi po keliolika vyrų, visiškai paklaikusi, palūžusi, bet su mūsų pagalba ji tą gaują, tuos vaikinus su kostiumais ir kaklaraiščiais pasodina į kalėjimą. O atrodė, kad tai neįmanoma. O būna, kad, atrodo, viskas gerai klostėsi, ir staiga sužinai, jog mergina, kažkam pasiskambinusi, vėl sugrįžo į prostituciją.

Taigi kiekvieno žmogaus istorija yra labai unikali. Nieko negali suabsoliutinti. Kartais išnaudotiems žmonėms sunku vėl kuo nors pasitikėti. Mes kartais negalime patenkinti visų tų žmonių poreikių, suteikti būstą ir duoti gyvenimui pinigų. O juk dažnai jauni žmonės iš globos namų labai nori tų visų blizgučių, turi nemažai suvokimo sutrikimų, turi specialiųjų poreikių. Dažnai gebėjimas atsirinkti, kas yra gerai, o kas blogai, jiems yra labai didelis iššūkis. Dažnai jie neadekvačiai vertina realybę. Taigi būna, kad tarsi pastatai žmogų ant kojų, o jam kažkas pasiūlo daug pinigų ir jis vėl važiuoja.

Vis dėlto maždaug šešiasdešimt penki procentai aukų atsistoja ant kojų. Reikia aukoms padėti susigrąžinti savivertę, mokyti atlikti kasdienius darbus, mokyti dirbti, auginti vaikus. Jei žmogus nebaigė mokyklos, stengiamės, kad baigtų vidurinę, kad susirastų darbelį. Kitus skatiname keisti profesiją. Visą laiką stengiamės tą pažirusią asmenybę sutelkti, nes jauni žmonės turi daug atkuriamosios energijos, jie kažkaip sugeba atsistoti. Būna, kad žema savivertė dažnai pakiša koją. Tačiau jei žmogų ima supti naujas socialinis sluoksnis, darbuotojai, kurie vertina, kurie parodo, kad esi vertas pagarbos, pakyla ir savivertė. Aišku, ta žaizda gal iki galo neužgis niekada, bet jau yra kažkokia pagalba. Mes labai individualiai žiūrime, kur rasti žmogui tą vietelę pagal jo ir mūsų galimybes. Sudėjęs viską, ką gali iš savęs ir iš to žmogaus, tu pradedi lipinti tarsi naują kelią. Vieni labiau, kiti mažiau būna sužeisti. Vieniems pavyksta, kiti atkrenta. Kartais pas mus patekęs žmogus gal visai negalvoja, jog nori save iš naujo atrasti, tiesiog nori, kad padėtume dokumentus susitvarkyti, gal teisinių, o gal sveikatos problemų turi, o mes jį po trupučiuką traukiame už rankos, kol žmogus atsiveria.

Kartais nespėjam visų pagauti už rankos, kartais nusikaltėliais aukos pasitiki labiau negu mumis. Kartais žmogus būna labai nusivylęs, nes ieškojo ir prašė pagalbos, bet jos negavo, jį supa įvairios kriminalinės aplinkybės, su kuriomis jis susijęs. Kai kurie jau būna patys padarę nusikaltimų, todėl vienoje byloje yra teisiami kaip nusikaltėliai, o kitoje – kaip auka. Taigi mes negalime staigiai ištaisyti to, kas vyko to žmogaus gyvenime, tarkim, aštuoniolika metų.

Tačiau mes turime slaptų butų, kuriuose aukos gyvena. Daug dirbame su policija. Esame atviros policijai, tariamės su ja, bendradarbiaujame. Saugome nukentėjusiųjų duomenis. Liežuvis už dantų – savotiškas saugumo garantas.

Būna, kad aukos išgelbėjamos per policijos reidą, kitos pabėga pačios. Tačiau tam, kad kas nors aukos gyvenime keistųsi, ji pati turi to labai norėti ir trokšti. Gali apstatyti žmogų nevyriausybinėmis organizacijomis, bet jeigu jis viduje nėra pasiruošęs, nieko nebus. Iš šono šio troškimo žmogui neįpūsi. Tai mūsų nesėkmės atvejai, būna, kai mes labiau norime už tą žmogų, o jam tas laikas apsispręsti dar būna neatėjęs.

Asociatyvi Unsplash.com nuotrauka

Kiek laiko trunka aukų bendravimas su jumis?

Tai labai individualu. Būna žmonių, su kuriais bendraujame dešimt metų, bet vidutiniškai draugaujame apie dvejus metus. Dažnai teismo procesai trunka ilgai, tad būnam su aukomis tol, kol baigiasi teismai. Mes lydime aukas į teismo posėdžius, laikome jas už rankų.

Visą šį nelengvą darbą mums atperka tie sėkmės pavyzdžiai, kai žmonės atsitiesia, glaudžia savo vaikelius, jais rūpinasi. Kas gali būti gražiau už tai, kai matai žmogų pasikeitusį, švytinčiomis akimis. Būna, kad, atsistojusi ant kojų, mergina atveda mums parodyti ir pristatyti mylimąjį, kurį sutiko savo kelyje. Bet už tai reikia smarkiai kautis, ir nežinai, ar laimėsi. Vis vien už kiekvieną žmogų mes kaunamės įsitikinusios, kad laimėsime. Kartais aiškiname aukoms, kad, jeigu tau šiandien nepavyko, kitą kartą tikrai pavyks. Šiandien yra taip, o rytoj bus kitaip. Svarbu neprarasti vilties.

Labai gera matyti, kaip atsistoję ant kojų žmonės patys savo aplinkoje stebi ir padeda kitiems, atveda pas mus. Moterys, kurios išsikapsto iš prostitucijos, pačios eina studijuoti socialinio darbo, psichologijos. Jos sako: „Dabar aš noriu padėti.“

Turim net vyrų, kurie pasirenka karinę profesiją, o jau atrodė, kad šitas žmogus nebeišsikapstys. Atrodė, jog čia uždėtas nusikaltėlio antspaudas visam gyvenimui.

Aukos ateina pas mus pasisemti jėgų, o mes stumiame jas į priekį. Sakome: „Tu buvau tame etape, bet dabar tavo gyvenimas bus visai kitoks, ir mes tau padėsime. Tu eisi kitu keliu.“ Daugumą aukų sujaudina tai, kad mes su jomis elgiamės kaip su lygiaverčiais žmonėmis. Kai žmogui, kuris yra įpratęs būti kritikuojamas, niekinamas, nuoširdžiai pasiūlai prisėsti, išgerti kavos, jis apstulbsta, ir tu matai ašaras jo akyse. Jis sako: „Jūs man pasiūlėt kavos ir manęs nebarate?“ Atsakome: „Betgi už ką barti?“ Jo atsakymas būna: „Taigi aš toks ir toks. Man sakė, kad aš žlugęs.“ Tada mūsų atsakas būna: „Betgi tu ne toks, tu turėjai tokį gyvenimo etapą, bet esi kitoks, esi puikus, tavęs laukia gyvenimas.“ Prostitucijos ir kitos aukos net nesupranta, kad jiems priklauso teisingumas, jog valstybė juos gina. Būna, kad siūlome prisėsti kabinete, o jie nedrįsta ir sako, jog pabus koridoriuje.

Stengiamės parodyti tokiam žmogui, kad jis yra visavertė visuomenės dalis ir turi pasiimti tai, kas jam priklauso, tą gėrį, kurį valstybė gali duoti. Mums tai atrodo savaime suprantama, mums priklauso daug dalykų, mes turime teisių, o tie žmonės jaučiasi skolingi vien todėl, kad gyvena. Tuomet bandome tą jų mąstymą perkeisti. Juk žmonės niekam nieko neskolingi, kad gyvena. Tą po truputį bandai parodyti. Bandai parodyti, kad žmogus yra bendruomenės narys ir turi savo vietą po saule. Mes turime tą parodyti, suteikti stuburą, nes kai mes atsitrauksime, tas žmogus neišgyvens, jei nesupras, jog yra visateisis visuomenės narys.

Kiek daug teorinių mokymų Lietuvoje yra apie žmogaus teises ir kiek mažai praktikos. Teorijos daug, o praktikos mažai, kaip padėti susigrąžinti orumą.

Bažnyčioje girdime pamokslus, kad kiekvienas yra vertingas, mylimas Dievo kūrinys, visuomenėje akcentuojamos lygios teisės, o realybėje žmonės jaučiasi be jokių teisių, paniekinti, gyvenantys savo atskirose celėse, kuriose siaubingai kankinasi. Tad mūsų visų uždavinys yra, kad tai keistųsi. Kad nebūtų situacijų be išeičių. Nėra situacijos be išeities. O taip nutinka, kad žmogus nebemato išeities, net vaikas, kuris patiria patyčias, žudosi. Kiekvienas padarėlis turi vietą po saule, ir niekas to negali atimti.

Jūs kalbate ir apie kitą prostitucijos pusę – paklausą. Ar prostitucijos paklausa yra didelė?

Taip, be abejo. Mes norime papasakoti visuomenei, kas pas mus vyksta. Siekiame, kad atsirastų sąmoningumas ir supratimas. Labai svarbus aspektas yra paklausa. Kas gi perka tą pigų seksą ir pigius kūnus? Dažnai tai būna ne kokie pasileidėliai, o normalūs vyrai, dirbantys normalius darbus, turintys šeimas. Tai kartais sunku visuomenei suprasti, bet taip yra. Tie, kurie mėgsta garsiai prostitucijos aukas smerkti, dažnai, pasitaikius progai, neatsisako jomis pasinaudoti. Dažnai vartotojai ir yra tie, kurie daug ir garsiai pamokslauja, smerkia. Mes tą tendenciją matome.

Šita mintis dar sunkiai priimtina visuomenei. Dar vienas įdomus aspektas yra tas, kad pasinaudoti prostitučių paslaugomis labai dažnai vyrai atvažiuoja ne naktį, o per pietų pertrauką. Taip pat per didžiąsias šventes, tokias kaip Kalėdos, Velykos. Taigi bėda yra ta, kad ir paklausa palaiko prostituciją. Paklausa skatina pasiūlą.

Ar turite pagalbininkų dvasininkų, kurie padėtų prostitucijos aukoms gydyti ir dvasines žaizdas?

Dvasinis gydymas irgi labai reikalingas. Norėtųsi turėti pritaikytas patalpas, norėtųsi, kad nereikėtų nuolat kovoti dėl tų pinigų savo veiklai vykdyti. Labai reikia ir trūksta dvasininkų, nes psichologinė pagalba nėra dvasinių žaizdų gydymas. Aš kadaise su pavydu klausiau kolegų iš užsienio pasakojimų, jog seserys vienuolės turi gražų sodą ir aukos gali ramybėje praleisti daug laiko, kalbėtis su dvasininkais. To mes visai neturime. Vienas dalykas yra pakalbėti iš tribūnos ar knygą parašyti, o kitas – be jokių aplodismentų prisiliesti prie žmogaus.

Dvasinės pagalbos labai reikia, bet neturime nei pinigų, nei aplinkos, nei bendradarbių. Tai Lietuvoje yra tik pati pradžia. Užsieniečiai stebisi, kaip mums pavyksta sugrąžinti žmones į normalų gyvenimą su tokiomis minimaliomis galimybėmis.

Paklausiau Kristinos, iš kur ji semiasi jėgų nuolat kovoti ir eiti prieš taip stipriai Lietuvoje išsiplėtusią prostitucijos industriją, nepaisant labai mažų finansinių išteklių ir trūkstamo visuomenės palaikymo. Susijaudinusiu balsu ji atsakė, kad nėra nieko nuostabiau ir prasmingiau, kaip matyti iš siaubingo išnaudojimo rato ištraukiamas moteris, vyrus ir vaikus, kurie labai lėtais žingsniais atsitiesia po vidinių traumų ir žaizdų, po truputį atranda save kaip visavertes ir orias asmenybes, vertas tiek pat meilės, atjautos ir priėmimo kaip ir kiti, taip pat tokio pat gražaus ir prasmingo gyvenimo. Tai ir suteikia jėgų eiti į priekį ir nesustoti šitame kelyje.

Jei ir tu nori pakeisti savo gyvenimą ir išsiveržti iš, atrodo, uždaro išnaudojimo rato, visada gali kreiptis pagalbos į Prekybos žmonėmis ir išnaudojimo centrą. Daugiau informacijos rasi internetiniame puslapyje.

tapati logo