Lietuvos šokio informacijos centro, festivalių „Naujasis Baltijos šokis“ ir „Naujojo cirko savaitgalis“ įkūrėjas Audronis Imbrasas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Ketvirtame interviu serijos „Kam tie mokslai“ pokalbyje Lietuvos šokio informacijos centro (LŠIC) ir festivalių „Naujasis Baltijos šokis“ bei „Naujojo cirko savaitgalis“ įkūrėjas AUDRONIS IMBRASAS svarsto apie šokėjų rengimo principus, poreikį, suteikiamų žinių universalumą ir – žinoma – įvairių krypčių užsienio pavyzdžius. 

Kam šokėjui reikalingas aukštasis išsilavinimas?

Apie tai būtų galima parašyti studiją. Poreikį lemia daugybė aspektų, kurie įvairiose valstybėse, be abejo, skiriasi. Pavyzdžiui, susiformavusi rinka, veikiančių trupių įvairovė, pobūdis ir jų veikla, vertybės, reikalavimai šokėjams. Taip pat konkrečioje valstybėje egzistuojančios bendrojo išsilavinimo pasirinkimo galimybės – tarkim, kiek daug aštuoniolikmečių nori rinktis šokį, kiek apie tai galvoja ir kiek jų jau kurį laiką kryptingai to link eina.

Lietuvoje tai sunku numatyti, nes jei šokį studijuoti norintis paauglys gyvena atokesniame rajone, jis gali neturėti ir jokios galimybės lankyti atitinkamus šokio užsiėmimus, ką ir kalbėti apie rimtesnį pasirengimą menų mokykloje ar gimnazijoje. Čia grįžtame prie rinkos klausimo – kiek žmonės turi realių galimybių vystyti savo norus? Rinka diktuoja poreikį ir kita prasme – jei valstybėje nėra didelių klasikinio ar šiuolaikinio šokio trupių, tuomet nėra didelio poreikio investuoti į joms skirtų profesionalų specialųjį ar aukštąjį išsilavinimą. Tokiu atveju galbūt labiau apsimokėtų siųsti žmones mokytis ar tobulintis į kitas valstybes, kuriose ši sritis tinkamiau išplėtota. Daug kas priklauso ir nuo to, ar kalbame apie baletą, ar apie šiuolaikinį šokį. 

Ar aukštoji mokykla gali suteikti šokėjui tai, ko nesuteiktų kasdienė praktika?

Yra daugybė garsių šokėjų, baigusių filosofiją, biochemiją, fiziką, psichologiją, mediciną. Tačiau, be abejo, svarbiausia šokėjui yra mokėti šokti, judėti. Baleto artisto tradicinis aukštasis išsilavinimas neparuoš – tam reikia daugybės metų kasdienių treniruočių nuo ankstyvos vaikystės, nes ši disciplina iš dalies keičia bręstantį kūną, jo struktūrą – suaugusiajam to padaryti nebeįmanoma. Tai taikytina visoms su judėjimu susijusioms sritims – judesius reikia pakartoti tūkstančius kartų, kad jie įsėstų į kūną. Žinoma, nekalbu apie performansus, tarpdisciplininius menus ir kitas praktikas, kur judėjimo technika nėra tokia svarbi ir mažiau ją įsisavinęs atlikėjas taip pat gali būti puikiai panaudojamas. Šios krypties šokėjams dažniausiai svarbesnės teorinės disciplinos.

Taigi atsakymas priklauso nuo to, ką koduoja šokėjo sąvoka. Jei kalbame apie šokėją, kuris turi treniruotis daugybę metų nuo mažens, tuomet aukštasis išsilavinimas neturi tokios didelės reikšmės. Jei kalbame apie šiuolaikinio šokio šokėjus, kuriems nereikia taip radikaliai keisti kūno, jie gali pradėti mokytis vėliau. O kur eiti mokytis sulaukus aštuoniolikos? Paprastai tokiu metu stojama į aukštąsias mokyklas. Kai kuriose šalyse šokis tobulinamas kolegijose, ilgalaikėse kūrybinėse dirbtuvėse. Bet kuriuo atveju paprastai šiuolaikinio šokio studijose skatinama vystyti savitą judesių arsenalą. Beje, yra puikių šokio mokyklų (geriausias pavyzdys – P.A.R.T.S. Briuselyje), kurios formaliai nėra (ar ilgai nebūdavo) valstybės pripažįstamos aukštojo mokymo institucijomis, tačiau yra vienos geidžiamiausių Europoje ir pasaulyje. 

O kaip apibūdintumėte Lietuvos šokio mokyklą?

Baleto mokykla sistemingai auginama keletą dešimtmečių, todėl stabiliai parengia solidaus lygio šokėjus trupėms mūsų regiono kontekste. Šiuolaikinio šokio mokykla susideda iš skirtingų elementų ir kol kas nėra aiškiai nusistovėjusi. Didelę reikšmę teikiu asmeninėms iniciatyvoms. Pavyzdžiui, oficialiai Birutės Letukaitės vadovaujamas Kauno šokio teatras „Aura“ nėra mokykla, bet ilgus metus būtent iš ten į šokio rinką įsiliedavo stipriausi atlikėjai.

Lina Puodžiukaitė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje (MKČMM) puikiai organizuoja šiuolaikinio šokio moksleivių procesus, parenka optimaliai tinkamus dėstytojus. Be to, kartą per metus abiejų krypčių moksleiviams suteikiama galimybė kurti choreografiją – šios iniciatyvos rezultatai atsiskleidė labai greitai. Mums mokantis MKČMM negalėjo būti nė minties apie savarankiškai kuriamą choreografiją. Čia kaip auklėjimas – viena yra girdėti, kad egzistuoja ribos ir tavo veikla turi į jas tilpti, ir visai kas kita – žinoti, kad esi laisvas žmogus, gali daryti įvairiausius dalykus, esi skatinamas bandyti savo jėgas, kurti, eksperimentuoti. 

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Kuo žmogui apskritai naudingas meninis išsilavinimas? Jis atveria mąstymą. O jei kalbame apie aukšąjį mokslą užsienio mokyklose, pasakyčiau, kad šokis yra sveika ir ekologiškai teisinga profesija – ji moko sveikai maitintis, prižiūrėti savo kūną, būti harmoningu žmogumi.

Daug kartų teko girdėti, kad stipriausios asmenybės ir profesionalai atsirado žmones muštruojant ir nesuteikiant daug laisvės.

Toks mąstymas būdingesnis žmonėms, kurie 10–20 metų daro tą patį. Tam tikra prasme didelė šokio profesijos dalis savo prigimtimi yra susijusi su muštru – reikalinga griežta savidisciplina, nes negali šokti ką tik atsikėlęs arba iš vakaro gerai pasilinksminęs. Privalai tinkamai konstruoti savo dienotvarkę, kad nuolat palaikytum formą ir galėtum kasdien eiti į sceną.

Muštro temoje svarbios istorinės aplinkybės. Prieš keletą amžių baletas formavosi dvaruose, rūmuose, tad daugiausia jame šokdavo baudžiauninkai, valstiečių vaikai, turėję vilties būtent tokiu būdu pakilti į aukštesnį visuomenės sluoksnį. Ir kai šokti baletą atvesdavo gabų vaiką iš tuometinių valstiečių šeimos, jį auklėdavo rykšte – tokia buvo baudžiavos laikų tikrovė. Dalis šių įpročių keistu būdu pasiekė mūsų dienas. Tik jie suvokiami ir argumentuojami kitaip.

Šiandien daug kas priklauso nuo visuomenės. Daug stiprių klasikinio baleto šokėjų kilę iš Rusijos ar Kinijos, nes tai totalitarinės šalys, grįstos muštru, sustatančios žmones pagal tam tikrą tvarką. O, tarkim, Prancūzijoje situacija kitokia: čia skatinamas atvirumas, laisvė, savarankiškas mąstymas. Tačiau ir Prancūzijoje baleto šokėjai nuo ankstyvos vaikystės privalo kasdien treniruotis ir prisižiūrėti – čia visiška laisvė, žinoma, neegzistuoja.

Vis dėlto mitas, kad muštru ir vienoda kasdiene rikiuote grįsta mokykla veiksmingiausia, yra atgyvenęs. Kartą lankiausi baleto pamokoje Paryžiaus aukštojoje muzikos ir šokio konservatorijoje. Tradicinėje mūsų regiono baleto mokykloje vieni šokėjai, gabesnieji, nuolat stovi priekyje, o kiti, prastesnieji, visuomet gale, ir jiems mokytojų dėmesio paprastai tenka kur kas mažiau. Toks suskirstymas lieka visą mokymosi laikotarpį ir veda į visiškai skirtingo profesinio parengimo lygio kategorijas.

Prancūzijoje tąkart pamačiau visiškai kitokią situaciją – aštuonios merginos šoko labai panašiai, nepriklausomai nuo to, kur stovėjo. Paklausiau pamoką vedusios mokytojos, buvusios Paryžiaus operos baleto trupės žvaigždės, kodėl taip yra. Ji pasakė, kad kas savaitę šokėjos statomos į skirtingas pozicijas, kad bėgant metams kiekviena pabūtų ir priekyje, ir gale. Daugiau pastabų čia duodama būtent ne tokiems gabiems mokiniams, nes gabieji, sakė pedagogė, pastabas supranta ir užduotis įvykdo kur kas greičiau, dažnai jiems net nebereikia asmeninių komentarų.

Taip be jokio muštro mokykla parengia iš esmės lygiaverčius profesionalus, galinčius rinktis sceną ar bet kokią kitą greta jos esančią specialybę – jų mąstymas atviras ir lankstus. Ir taip Vakarai ištreniruoja nė kiek ne prastesnius šokėjus negu Maskvos ar Sankt Peterburgo mokyklos. O svarbiausia – ten ugdomos visavertės laimingos asmenybės, gerai besijaučiančios ir savo profesijoje, ir dėl vienų ar kitų priežasčių iš jos pasitraukę.

Ko turėtų būti mokoma ruošiant tokias asmenybes?

Geriausiose šių laikų šokio mokyklose išmokoma pagrindų – treniruoti savo kūną, kūrybingai jį panaudoti, ieškoti profesijai reikalingos informacijos, sveikai gyventi. Todėl šokėjai paprastai gyvena gana ilgai. Ugdyti žmogų, kuris neprivalo mąstyti tik naratyviškai, koduotai – tai skatinama mokyklose, tačiau daug įtakos turi ir suvartotas kultūros kiekis – pamatyti spektakliai, aplankytos parodos, išgirsti muzikos kūriniai, perskaitytos knygos. Todėl manau, kad mokykla turėtų ugdyti žmogaus poreikį vartoti menus.

Kokias edukacijos formas įvardytumėte kaip prasmingiausias aukštąją mokyklą jau baigusiems šokėjams?

Viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus įgūdžių ir poreikių – tai pasakytina apie visas specialybes, ne vien šokio. Kažkas gali dirbti su tuo, ką išmoko prieš 40 metų. Žinoma, vien dėl nuolatinės technologijų kaitos darbo rinkoje pranašesni tie, kurie nuolat ko nors ieško. Šiuo metu populiariausia edukacijos forma yra kūrybinės dirbtuvės ir seminarai – jų vyksta daug ir įvairių. Manau, kad verta papildomai mokytis mitybos, sveiko gyvenimo būdo, fiziologijos, anatomijos – dalykų, kurie dėstomi, pavyzdžiui, mano jau minėtoje P.A.R.T.S. mokykloje.

Ar pamenate, kokiais konkrečiais žingsniais prisidėjote prie šokio edukacijos Lietuvoje, įkūręs LŠIC?

Neišradau nieko naujo, ko nebūtų kitose šalyse. Visų pirma, 1994–1995-aisiais organizavome „American Dance Festival“ vasaros mokyklą. Po keleto metų pradėjome rengti Vasaros šokio mokyklą, kuri vyksta iki šiol. Iš pradžių pakviesdavome vos porą dėstytojų ir pasibaigus seminarams surengdavome atvirus dalyvių pasirodymus. Buvo ir konkrečių su užsienio partneriais rengtų trumpalaikių mokymo modulių – pavyzdžiui, kartu su Prancūzų kultūros centru MKČMM Baleto skyriuje surengta Keliaujančioji šokio konservatorija. Dar vienas reikšmingas projektas buvo speciali seminarų Baltijos šalių šiuolaikinio šokio bendruomenei serija, rengta kartu su Šiaurės šalių Teatro ir šokio komitetu.

Beje, dar anksčiau rengdavome šokio videoperžiūras Šiuolaikinio meno centre, Atviros Lietuvos fonde – dešimtojo dešimtmečio pradžioje ir viduryje, kai dar neturėjome interneto, videoįrašai iš užsienio buvo galingas savišvietos šaltinis. Taip pirmą kartą lietuviams parodėme, pavyzdžiui, Matso Eko spektaklius. 

Kuo aukštasis išsilavinimas šokio srityje gali būti naudingas žmogui, vis dėlto nutariančiam netapti šokėju?

Kuo žmogui apskritai naudingas meninis išsilavinimas? Jis atveria mąstymą.

O jei kalbame apie aukšąjį mokslą užsienio mokyklose, pasakyčiau, kad šokis yra sveika ir ekologiškai teisinga profesija – ji moko sveikai maitintis, prižiūrėti savo kūną, būti harmoningu žmogumi. Jei studentas išvysto ne tik stiprų kūną, bet ir sveiką protą, smalsumą naujovėms, atvirą mąstymą – tuomet jis gali tapti stipriu visaverčiu, darbo rinkoje konkurencingu žmogumi.

LMTA projektą „Šokis – 20-ies metų retro(per)spektyva“ remia Lietuvos kultūros taryba.

Kiti serijos „Kam tie mokslai“ pokalbiai:

„Kam tie mokslai? Baleto studijų esmę ir poreikį apsvarsto H. Šabasevičius“

„Kam tie mokslai? Šokio studijų principus aptaria I. Gerbutavičiūtė“

„Kam tie mokslai? Šokio edukacijos pastebėjimais ir vizijomis dalijasi L. Baliasnaja“