Judita Janionienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kiekvienas mokytojas individualiai atsirenka, kuris ugdymo metodas jam atrodo priimtiniausias ir labiausiai tinka pritaikyti konkrečiai pamokai. Tačiau kartais net ir tinkamai parinkus metodą, mokinių akys motyvacija vis tiek nedega. 

Anot britų pedagogo Geoff Petty, motyvaciją galima užrašyti kaip formulę: MOTYVACIJA = TIKĖJIMASIS x VERTYBĖ. Tai reiškia, kad jei mokinys supranta, kodėl reiktų mokytis, tačiau netiki, kad jam pavyks, tuomet jis neturės motyvacijos mokytis. Jei mokinys jaučia, kad geba atlikti užduotis, bet nemato to prasmės – rezultatas ir vėl išlieka „Nulinis“.

Tad kaip galima mokinius padrąsinti: vienus – nebijoti bandyti ir klysti, o kitiems padėti atrasti prasmę?

Savaime motyvuoja

Vienas iš neseniai Lietuvos mokyklų slenkstį peržengusių metodų yra naratyvinis žaidimas. Kaip iššifruoti šį pavadinimą? Visi sutiks, kad žaidimas yra savaime motyvuojanti veikla. Žaidimo pritaikymas ugdymo procese gali motyvuoti vaikus įsitraukti į mokymo ir mokymosi procesą.

Žaidžiant vystosi vaikų emociniai ir socialiniai įgūdžiai, o kartu žaidime įgauta patirtis padeda „surepetuoti“ gyvenimiškas situacijas prieš joms įvykstant realiame gyvenime. 

Geras pasakojimas (naratyvas) vaiką visada „užkabins“ ir privers įtempti ausis. Ugdymo filosofas John Dewey vienas pirmųjų paminėjo, kad mokymas ir mokymasis labai priklauso nuo tinkamos medžiagos parinkimo. Vaikų dėmesį, anot jo, labiausiai prikausto bei jų smalsumą sužadina geras pasakojimas.

Žaidimas ir istorija 

Naratyvinis žaidimas sujungia žaidimą ir pasakojimą į visumą. Ši metodika paremta moksliniais tyrimais, o pačią naratyvinio žaidimo sąvoką 2010 metais. suformulavo suomių prof. dr. Pentti Hakkarainen ir lietuvė dr. Milda Brėdikytė.

Vaizduote paremto žaidimo metu vaikai ir ugdytojai pasirinktos istorijos rėmuose kartu kuria bendrą siužetą.

Pavyzdžiui, klasėje mokiniai ką tik perskaitė Hario Poterio istoriją. Ir štai vieną dieną atėję į klasę randa išvartytus suolus, o ant vieno iš jų – paslaptingą dėžę. Joje – laiškas nuo Hario Poterio, kuriame jis prašo mokinių pagalbos. 

Šis pavyzdys – tik maža naratyvinio žaidimo akimirka. Iš tiesų žaidimas turi labai aiškią struktūrą ir metodiką, kuri aprašoma neseniai išleistoje knygoje „Naratyvinis žaidimas ir mokymasis“. Šis leidinys yra kiekvienam prieinamas – jį galima rasti internete.

Žaidimas auga su vaikais

Lietuvoje, naratyvinis žaidimas daugiausiai naudojamas ikimokykliniame ugdyme. Kiek mažiau patirties taikant šį metodą turima pradiniame ugdyme, o pagrindiniame ugdyme kol kas jokių tyrimų neatlikta. Vilniuje įsikūrusi „Pažinimo medžio“ mokykla yra pirmoji, kuri bando šį metodą prisijaukinti, auginti kartu su vaikais ir tyrinėti vyresniosiose klasėse.

Naratyvinis žaidimas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Augant mokiniams, auga ir keičiasi ir pati naratyvinio žaidimo struktūra: ji tampa sudetingesnė ir kelia daugiau iššūkių nei pradinėse klasėse. Dėl ko? Pagrindinėje mokykloje vaikai jau puikiai suvokia, kad tai – žaidimas, t. y., jie vis geriau vienu metu geba būti ir žaidžiančiojo vaidmenyje, ir suvokti, kad žaidžia, o taip pat analizuoti savo veiksmus.

Mokiniai įsisąmonina, jog naratyvinio žaidimo aplinką ir siužetą jie kuria kartu su mokytojais. 

Įdomu tai, kad mokiniams labai svarbus mokytojų vaidmuo, t. y., jų motyvacija dalyvauti priklauso nuo to, kiek į žaidimą yra įsitraukę mokytojai, kiek šie įsijaučia į vaidmenį ir veikia kartu su mokiniais. Tad pedagogo vaidmuo naratyviniame žaidime yra labai svarbus tiek žaidimo kūrimo stadijoje, tiek dalyvaujant įgyvendinime.

Mokytojai taip pat jaudinasi

Kūryba neatsiejama nuo laisvės jausmo. Šį jausmą turi patirti ir mokytojas, pradedantis taikyti naratyvinio žaidimo metodą. Apklausus „Pažinimo medžio“ mokytojus paaiškėjo, kad pirmąjį kartą išmėginti žaidimą buvo daug paprasčiau ir drąsiau žinant, kad niekas nestebės. Taigi, ne tik mokiniai jaudinasi prieš atsiskaitymus. Mokytojai lygiai taip pat, išbandydami ką nors nauja ugdymo procese, nori pirmiausiai išbandyti tai saugioje ir ramioje savoje aplinkoje kartu su savo mokiniais be išorinio vertinimo.

Mokytojai tvirtai sako, kad norint sudominti vaikus, sužadinti jų smalsumą, išjudinti kūrybiškumą ir uždegti noru veikti, naratyvinis žaidimas – vienas stipriausių metodų. Visi apklaustieji tvirtino, kad juos labiausiai sužavėjo vaikų vidinė atsakomybė. Antrokų mokytoja Audronė K. sakė: „Jie taip kruopščiai stengėsi atlikti užduotis! Negalėjau nustoti stebėtis ir žavėtis“.

Mokytojai taip pat pasidžiaugė, jog žaisdami mokiniai atrado prasmę skaityti knygas. O perskaitytos knygos ir patirti nuotykiai sustiprino jų tarpusavio ryšius, atsirado daugiau bendrų temų pokalbiams klasėje. 

Žaidimui reikia pasiruošti

Naratyvinis žaidimas emociškai stipriai įtraukia vaikus, tad tai papildomas džiuginantis dalykas. Kartu tai kelia iššūkius, ypač kalbant apie jautresnius vaikus.

Pagrindinėje mokykloje įsitraukimas į naratyvinį žaidimą nebėra toks emocionalus, kaip pradinėje, tačiau mokiniams lygiai taip pat svarbu vėl ir vėl pasinerti į žaidimų pasaulį. Tai įrodo pavyzdys iš vienos pamokos, kuomet praėjus nemažai laiko nuo paskutinio žaidimo visi klasės mokiniai pamokos metu mokytojai ėmė palikinėti slaptas žinutes (sąsiuviniuose, ant lentos ar sienų) su raginimu greičiau pradėti žaisti naratyvinį žaidimą. 

Mokytojai vieningai sutinka, kad šiam metodui reikia ir laiko, ir komandos. Laikas reikalingas norint ramiai susidėlioti planą, o komandos reikia dėl to, jog vienam įgyvendinti užduotį yra pakankamai sudėtinga ir atima daugiau laiko. Jei yra bent du mokytojai, jie papildo ir išplėtoja vienas kito idėjas, kad ir kokios beprotiškos jos pasirodo iš pirmo žvilgsnio.

Pasirengimas mokytojus užveda ne mažiau negu pats žaidimas. Todėl atėjus įgyvendinimo stadijai viskas vyksta inertiškai ir su „cinkeliu“.

Dalintis naudinga

Norint, kad metodas būtų plačiau naudojamas, labai svarbu fiksuoti ir kaupti kitų mokytojų patirtį. Pristatant šį metodą, teorinė dalis dažnai  išgąsdina mokytojus, todėl būtent praktinė dalis ir ypatingai – vaizdinė medžiaga padeda suvokti ir apčiuopti, ko tikėtis ir kaip ruoštis.

Svarbu, kad naratyvinį žaidimą praktikuojantys mokytojai noriai dalintųsi ir sutiktų įgyvendintas idėjas kaupti vienoje vietoje, prieinamoje ir kitiems besidomintiems. 

Naratyvinis žaidimas nesibaigia ties mokyklos sienomis – juk vaikai nešasi naujienas namo. Tėvų grįžtamasis ryšys mokytojams yra tokia pat svarbi naratyvinio žaidimo dalis. Teigiami atsiliepimai ir informacija apie vaikų emocijas, mintis po naratyvinio žaidimo papildomai paskatina mokytojus.

Nors apie šį metodą galima rašyti ir papasakoti labai daug gerų dalykų, tačiau jo nepabandžius  sunku suvokti, kokios būna vaikų emocijos: nuoširdus džiaugsmas, nuostaba ir degančios akys. Pirmokus mokanti mokytoja Rugilė Z. yra pasakiusi, kad kai vaikai patiria magiją, labai įdomu yra stebėti, kur nuneš jų fantazija.